Stephen King - Žalioji mylia

– Puiku, – pritarė Holas ir taip pat atsistojo. – Beje, kaip ta tavo bėda?

Jis delikačiai mostelėjo mano kirkšnies pusėn.

– Atrodo, truputėlį geriau.

– Ką gi, puiku, – Holas palydėjo mane iki durų. – Tiesa, o kaip Džonas Kofis? Ar su juo bus problemų?

– Nemanau, – atsakiau. – Iki šiol jis buvo ramus kaip negyvas gaidys. Jis keistas, – jo akys keistos, – bet ramus. Tačiau nenuleisime nuo jo akių. Gali dėl to nesirūpinti.

– Be abejonės, žinai, ką jis padarė.

– Žinoma.

Tuo metu Holas lydėjo mane per priimamąjį, kuriame senoji panelė Hana sėdėjo daužydama savo „Underwood“ firmos rašomąją mašinėlę. Atrodė, ji tai daro nuo pat to laiko, kai baigėsi paskutinysis ledynmetis. Buvau laimingas, galėdamas išeiti. Kaip ten būtų, jaučiausi lengvai atsipirkęs. Be to, buvo puiku žinoti, jog yra galimybė pergyventi Persį.

– Perduok nuo manęs Melindai visą krepšį kuo geriausių linkėjimų, – pasakiau. – O pats irgi per daug nesijaudink. Galiausiai gali paaiškėti, jog tai tik migrena.

– Žinoma, – atsakė Holas ir nusišypsojo žvelgdamas savo ligotomis akimis. Šis derinys buvo velniškas, beveik šlykštus.

Ir aš sugrįžau į E korpusą, kad pradėčiau eilinę darbo dieną. Reikėjo perskaityti ir parašyti krūvą dokumentų, iššluoti grindis, paduoti maistą, sudaryti kitos savaitės budėjimų grafiką, laukė šimtai smulkių darbų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Bet svarbiausia buvo laukimas – kalėjime jo visada yra tiek daug, jog jis niekada nesibaigia. Reikėjo laukti, kada Eduardas Delakrua nužingsniuos Žaliąja mylia, laukti, kada atvyks Viljamas Vartonas su užriesta lūpa ir ištatuiruotu užrašu „Vaikinukas Bilis“, o svarbiausia, kada iš mano gyvenimo išnyks Persis Vetmoras.

7

Delakrua peliukas buvo dar viena mįslė. Iki tos vasaros niekada neteko matyti pelės E korpuse, ir daugiau nemačiau jos po to rudens, kai Delakrua paliko mūsų kompaniją tą karštą spalio naktį griaudžiant perkūnijai – paliko mūsų kompaniją tokiu neapsakomu būdu, jog vos galiu prisiversti prisiminti. Delakrua tvirtino, neva prisijaukino tą peliuką, kuris savo gyvenimą tarp mūsų pradėjo turėdamas Vilio iš garlaivio vardą, tačiau aš manau, jog iš tiesų viskas buvo atvirkščiai. Dynas Stentonas manė taip pat, ir Brutalusis. Abu jie buvo tą vakarą, kai pelė pasirodė pirmą kartą. Brutalusis tvirtino, jog „gyvulėlis jau buvo pusiau prijaukintas ir dvigubai protingesnis nei tas, kuris dėjosi jo šeimininku“.

Dynas ir aš buvome mano kabinete ir tvarkėme praėjusių metų bylų dėžę, rengdamiesi rašyti laiškus penkių įvykusių egzekucijų liudininkams, o po to dar ankstesnių šešių egzekucijų liudininkams, sugrįždami atgal iki pat 1929—ųjų. Iš esmės mums terūpėjo sužinoti viena: ar liudininkai buvo patenkinti mūsų aptarnavimu. Žinau, tai skamba groteskiškai, tačiau mums tai buvo svarbu. Kadangi jie buvo mokesčių mokėtojai, tai drauge buvo ir mūsų klientai, tik labai ypatingi. Vyras ar moteris, kuris sutinka atvykti viduryje nakties stebėti, kaip miršta kitas žmogus, privalo turėti ypatingą, primygtinę priežastį, ypatingą poreikį, ir jei egzekucija yra tinkama bausmė, tada šis poreikis turi būti patenkintas. Šie liudininkai buvo patyrę košmarą. Egzekucijos tikslas – parodyti jiems, jog šis košmaras pasibaigė. Galbūt tai iš tiesų padėdavo. Kartais.

– Ei! – pašaukė už durų Brutalusis, kuris sėdėjo už rašomojo stalo koridoriaus pradžioje. – Ei, judu! Ateikite čia!

Susižvalgėme su Dynu vienodais nerimastingais žvilgsniais, galvodami, kad kažkas nutiko arba indėnui iš Oklahomos (jo vardas buvo Arlenas Biterbakas, tačiau mes jį vadindavome Vadu... arba, Herio Tervilidžerio žodžiais, Vadu Ožkos Sūriu, nes Heris tvirtino, jog šitaip kvepėjo Biterbakas), arba vyrukui, kurį vadinome Prezidentu. Tačiau tuo metu Brutalusis pratrūko kvatotis, ir mes nuskubėjome pažiūrėti, kas ten dedasi. Juokas E korpuse buvo beveik toks pat nepriimtinas kaip ir bažnyčioje.

Senasis Tu—Tu, įgijęs pasitikėjimą kalinys, kuris tomis dienomis stumdė vežimėlį su maistu, važiavo pro šalį su savo skanėstais apkrautu karučiu, o Brutalusis apsirūpino ilgai nakčiai – pasiėmė tris sumuštinius, du buteliukus limonado ir porą gabalų pyrago. Be to, dar bulvių salotų, kurias Tu, be abejonės, nukniaukė iš kalėjimo virtuvės, nors šitaip daryti jam nebuvo leista. Prieš Brutalųjį gulėjo atverstas budėjimo žurnalas, ir buvo tikras stebuklas, kad Brutalusis ant jo dar nieko nebuvo išpylęs. Žinoma, jis dar tik pradėjo vakarieniauti.

– Kas? – paklausė Dynas. – Kas yra?

– Valstijos įstatymdaviai tikriausiai šiek tiek atleido piniginės dirželius, kad vis dėlto leistų pasamdyti dar vieną prižiūrėtoją, – tarė Brutalusis, vis dar tebesijuokdamas. – Pažiūrėkite štai ten.

Jis mostelėjo ranka, ir mes pamatėme pelę. Aš taip pat pradėjau juoktis, netrukus prisijungė ir Dynas. Nebuvo įmanoma susivaldyti, nes sargybinis, kuris kas ketvirtį valandos tikrina kameras, atrodė lygiai taip pat kaip ir peliukas: mažytis, gauruotas sargas, kuris nori įsitikinti, jog niekas nebando pabėgti ar nusižudyti. Peliukas truputėlį pabėgėdavo Žaliąja mylia mūsų link, po to pakraipydavo galvą į šonus, tarsi būtų tikrinęs kameras. Po to vėl staigiai šaudavo į priekį. Situacija atrodė dar juokingesnė dėl to, kad per mūsų juoką ir šauksmus girdėjosi abiejų mūsų tuometinių kalinių knarkimas.

Tai buvo paprastų paprasčiausia rudoji pelė, tik ji kėlė įspūdį, jog tikrina kameras. Pelė netgi įbėgo į keletą iš jų, vikriai prasisprausdama pro žemutinius grotų strypus. Įsivaizduoju, kaip daugelis dabartinių ir ankstesnių mūsų kalinių būtų pavydėję šio sugebėjimo. Tik, suprantama, mūsų nuteistieji būtų norėję prasmukti iš kameros.

Peliukas neįbėgo nė į vieną iš apgyvendintų kamerų, tik į tuščias. Pagaliau jis prisiartino beveik prie pat mūsų. Tikėjausi, jog peliukas apsisuks, tačiau jis to nepadarė. Peliukas visiškai nebijojo mūsų.

– Nenormalu, kad pelė šitaip prisiartina prie žmonių, – tarė kiek nervingu balsu Dynas. – Gal ji pasiutusi?

– O, Kristau, – atsiliepė Brutalusis, pilna burna žiaumodamas sumuštinį su jautiena. – Didysis pelių ekspertas. Pelių žmogus. Ar matai putas palei burną, Pelių žmogau?

– Aš apskritai negaliu įžiūrėti jos burnos, – atsakė Dynas, ir nuo to mes vėl prapliupome kvatotis.

Aš taip pat negalėjau įžiūrėti jos burnos, tačiau mačiau du tamsius mažus taškučius, pelės akis, ir jos man neatrodė nei pamišusios, nei pasiutusios. Jos atrodė susidomėjusios ir inteligentiškos. Esu pasiuntęs myriop žmonių, – su tariamai nemirtinga siela, – kurie atrodė kvailesni už tą pelę.

Pelė nurūko Žaliąja mylia iki vietos, kuri buvo ne toliau kaip per tris pėdas nuo budinčiojo sargybinio rašomojo stalo... tas stalas niekuo nebuvo ypatingas, kaip kad jūs galėtumėte įsivaizduoti, tiesiog kaip tas, už kurio sėdi rajoninės mokyklos mokytojai. Ir ten ji atsitūpė, taip manieringai apsukdama uodegą apie savo letenėles, kaip sena dama suklosto savo sijonus.

Iš karto lioviausi juoktis, staiga pajutęs iki pat kaulų prasismelkiantį šaltį. Noriu pasakyti, jog nežinau, kodėl šitaip pasijutau, – niekam nepatinka pasakyti, kas gali padaryti žmogų juokingą, – tačiau iš tiesų žinau, ir jei galiu pasakyti tiesą apie visa kita, manau, jog galiu ir apie tai papasakoti. Akimirką aš įsivaizdavau esąs visai ne kalėjimo prižiūrėtojas, o ta pelė, dar vienas nuteistas nusikaltėlis, atsidūręs Žaliojoje mylioje, nuteistas, bet pajėgus drąsiai žiūrėti į tą rašomąjį stalą, kuris turėjo atrodyti kelių mylių aukščio (kaip, be jokios abejonės, vieną dieną mums atrodys sostas, iš kurio Dievas teis mus), ir į garsiakalbius milžinus melsvais švarkais, sėdinčius už šio stalo. Milžinus, kurie šaudė tokias peles, daužė jas šluotomis ar statydavo spąstus, sulaužančius nugarą, kai pelės atsargiai slinkdavo žodžio „VICTOR“ link, kad galėtų krimstelėti sūrio, gulinčio ant mažos varinės lėkštutės.