Stephen King - Žalioji mylia

Palei rašomąjį stalą nebuvo šluotos, tačiau ten stovėjo kibiras su susukamu skuduru, ir skuduras dar tebebuvo gręžtuve; prieš pat sėsdamas kartu su Dynu prie dėžės su bylomis, aš pagal eilę buvau peršluostęs žaliąjį linoleumą ir visas šešias kameras. Pamačiau, kad Dynas nori pagriebti skudurą ir vožti juo peliukui. Kaip tik tuo momentu, kai jo pirštai prisilietė prie plono skuduro koto, suėmiau Dyno riešą.

– Palik ramybėje, – pasakiau.

Dynas truktelėjo pečiais ir atitraukė ranką. Jaučiau, kad Dynas, lygiai kaip ir aš, visai nenorėjo užmušti peliuko.

Brutalusis atlaužė gabalėlį savo sumuštinio su jautiena ir laikė jį, grakščiai suėmęs dviem pirštais, iškėlęs priešais rašomąjį stalą. Atrodė, peliukas žiūri į šį masalą su dar didesniu susidomėjimu, tartum būtų žinojęs, kas tai yra. O gal žinojo; mačiau, kaip virpėjo jo ūsai, kai peliukas raukė nosį.

– Ak ne, Brutalusis, ne! – sušuko Dynas, po to pažvelgė į mane. – Neleisk jam šito daryti, Polai! Jei jis pašers tą prakeiktą gyvulėlį, galėsime visiems keturkojams patiesti kilimėlį su užrašu „Sveiki atvykę“.

– Tiesiog noriu pasižiūrėti, ką jis darys, – atšovė Brutalusis. – Taip sakant, mokslo vardan.

Brutalusis pažvelgė į mane – aš buvau jo bosas, todėl turėjo gauti pritarimą net ir dėl tokių menkų nukrypimų nuo tvarkos. Pagalvojau apie tai ir truktelėjau pečiais, tarsi nebūtų buvę svarbu, kaip Brutalusis pasielgs. Teisybę pasakius, aš tam tikra prasme taip pat norėjau pažiūrėti, ką darys peliukas.

Ką gi, peliukas, suprantama, suėdė sumuštinį. Juk pagaliau tada buvo Didžiosios depresijos laikai. Tačiau tai kaip jis ėdė, mus visus sužavėjo. Peliukas prisiartino prie sumuštinio gabalėlio, apuostė jį, po to atsitūpė priešais tarsi atliekantis triuką šuo, nusitvėrė sumuštinį ir nustūmė šalin duoną, pasilikdamas mėsą. Visa tai peliukas darė taip ryžtingai ir sumaniai it žmogus, doroj antis jautienos kepsnį per pietus savo pamėgtame restorane. Dar niekada nebuvau matęs šitaip ėdančio gyvulio, net ir gerai išdresuoto naminio šuns. Ir visą laiką, kol ėdė, peliukas nenuleido nuo mūsų akių.

– Arba tai labai gudri pelė, arba alkana kaip velnias, – pasigirdo naujas balsas.

Tai buvo Biterbakas. Dabar jis pabudęs stovėjo prie savo kameros grotų tik su trumpikėmis, prilipusiomis prie sėdynės. Savo darbo suktinė kyšojo tarp jo dešinės rankos antrojo ir trečiojo krumplių, o jo plieno spalvos žili plaukai dviem kasomis driekėsi ant pečių, kurie kažkada tikriausiai buvo raumeningi, tačiau dabar ėmė minkštėti.

– Ar žinai kokią nors indėnišką išmintį apie peles, Vade? – paklausė Brutalusis stebėdamas, kaip pelė ėda.

Visi buvome sužavėti, kaip elegantiškai peliukas savo priekinėmis letenėlėmis laikė gabalėlį konservuotos jautienos, retkarčiais jį pasukdamas ir apžiūrinėdamas, tarsi juo žavėtųsi ir vertintų.

– Ne, – atsakė Biterbakas. – Kažkada pažinojau drąsuolį, tvirtinusį, neva jo pirštinės iš pelių odos, tačiau aš tuo nepatikėjau.

Po to Biterbakas nusijuokė, tarsi visa tai būtų buvęs tik pokštas, ir pasitraukė nuo grotų. Išgirdome sugirgždant gultą, kai jis vėl atsigulė.

Atrodė, peliukas tai suprato kaip signalą sprukti. Jis baigė ėsti tai, ką laikė savo letenėlėse, pauostė likutį (ten buvo tik geltonų garstyčių prisisunkusi duona), po to atsisuko į mus, tarsi būtų norėjęs įsidėmėti veidus, jei susitiktume dar kartą, apsisuko ir nurūko tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atkeliavęs, tik šį kartą nestabtelėdamas patikrinti kamerų. Jo skubėjimas man priminė Baltąjį Triušį iš „Alisos Stebuklų šalyje“ ir aš nusišypsojau. Peliukas nesustojo prie tramdomosios kameros durų, o palindo po jomis ir pranyko. Tramdomojoje kameroje sienos buvo minkštos, nes ji buvo skirta tiems, kuriems suminkštėja smegenys. Kai mums nereikėdavo naudoti šios kameros pagal paskirtį, laikydavome joje valymo priemones ir keletą knygų (daugiausiai tai buvo Klarenso Malfordo vesternai, tačiau vienoje – kurią skolindavome tik ypatingais atvejais – buvo pateikta išimtinai tik piešiniais pasakojama istorija, kur Popis, Butas ir netgi Vimpis, mėsainio draugas, paeiliui tratina Alyvuogę). Ten taip pat buvo ir priemonės rankdarbiams, įskaitant kreideles, kuriomis vėliau prasmingai pasinaudojo Delakrua. Tuo metu jis dar nekėlė mums problemų; atminkite, jog visa tai įvyko anksčiau. Tramdomajame kambaryje taip pat buvo marškiniai, kurių niekas nenorėjo dėvėti – platūs, pasiūti iš dvigubos drobės, su sagomis ir kilpelėmis bei kabliukais nugaroje. Mes visi puikiai žinojome, kaip jais staigiai apvilkti keliantį problemų vaikį. Mūsų pražuvę berniukai nedažnai šėldavo, tačiau kai jie imdavo tai daryti, brolau, nelaukdavai, kol situacija pati savaime susitvarkys.

Brutalusis i$ viršutinio rašomojo stalo stalčiaus ištraukė didelę knygą odiniais viršeliais, ant kurios auksinėmis raidėmis buvo įspaustas užrašas „LANKYTOJAI“. Paprastai knyga mėnesių mėnesius išgulėdavo stalčiuje nepaliesta. Kai kalinį kas nors aplankydavo, – išskyrus advokatą ar kunigą, – jis eidavo į specialiai tam tikslui įrengtą kambarį greta valgyklos. Mes jį vadinome „Arkada“. Nežinau kodėl.

– Ir ką gi tu, po šimts pypkių, darai? – paklausė Dynas Stentonas, žvelgdamas pro savo akinių viršų, kai Brutalusis atvertė ir ėmė didingai vartyti knygą, kurioje buvo surašyti lankytojų, atvykusių pas dabar jau nebegyvus žmones, vardai.

– Vykdau 19—ąjį taisyklių punktą, – atsakė Brutalusis, susirasdamas dabartiniams įrašams skirtą puslapį.

Jis paėmė pieštuką ir palaižė jo smaigalį – netikęs įprotis, kurio Brutalusis nepajėgė įveikti – ir pasiruošė rašyti. 19—ame taisyklių punkte buvo sakoma aiškiai: „Kiekvienas E korpuso lankytojas privalo parodyti geltoną administracijos išduotą leidimą ir privalo būti užregistruotas.“

– Jis išprotėjo, – tarė man Dynas.

– Jis mums neparodė savo leidimo, tačiau šį kartą aš jam už tai atleiski, – pasakė Brutalusis.

Jis dar kartą aplaižė pieštuko smaigalį, kad geriau sektųsi ir stulpelyje“ AT VYKIMO Į KORPUSĄ LAIKAS“ įrašė 9:49 po pietų.

– Žinoma, kodėl gi ne, didieji viršininkai tikriausiai daro išimtis pelėms, – pasakiau.

– Žinoma, jog taip, – sutiko Brutalusis. – Dėl to, kad trūksta pinigų.

Jis atsisuko į už rašomojo stalo kabantį sieninį laikrodį ir stulpelyje „IŠVYKIMO IŠ KORPUSO LAIKAS“ įrašė 10:01. Ilgesnė skiltis tarp šių dviejų skaičių buvo pavadinta „LANKYTOJO PAVARDĖ“. Kurį laiką pasikamavęs, – tikriausiai pasitikrindamas rašybos žinias, nes, esu tikras, idėja jau buvo kilusi jo galvoje, – Brutas Hauvelas rūpestingai įrašė VILIS IŠ GARLAIVIO, nes tais laikais dauguma žmonių šitaip vadino Peliuką Mikį. Brutas taip pavadino peliuką pirmojo animacinio filmo, kuriame peliukas vartė akis, kraipė šlaunis ir tampė garlaivio sirenos virvelę, garbei.

– Štai, – ištarė Brutas, triukšmingai užversdamas knygą ir padėdamas ją atgal į stalčių, – viskas padaryta ir užsagstyta.

Aš nusijuokiau, tačiau Dynas, kuris į viską žiūrėdavo rimtai, netgi tada, kai suprasdavo pokštą, buvo susiraukęs ir įnirtingai valėsi savo akinius.

– Jei kas nors tai pamatys, turėsi nemalonumų, – tarė jis, o po to, kiek padvejojęs, pridūrė: – Tas, kuriam nederėtų šito pamatyti, – Dynas dar kiek padvejojo, trumparegėmis akimis dairydamasis aplink, tarsi tikėdamasis išvysti sienose išdygusias ausis, ir galiausiai užbaigė, – kas nors panašus į Persį Pabučiuok—man—į—subinę—ir—eik—dangun Vetmorą.