Stephen King - Žalioji mylia

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King - Žalioji mylia» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Žalioji mylia: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Žalioji mylia»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Kould Mauntino kalėjimo E korpusas. Paskutines savo gyvenimo dienas čia leidžia pasmerkti myriop kaliniai: išmušus lemtingai valandai, jiems tenka pereiti koridoriumi, kitaip vadinamu Žaliąja mylia, ir sėstis elektros kėdėn. Už dviejų mažamečiu mergaičių išprievartavimą ir nužudymą savo eilės čia laukia ir milžiniško kūno sudėjimo tamsiaodis Džonas Kofis. Bet... prižiūrėtoju vyresnysis Polas Edžkoumas suabejoja šio klaikaus nusikaltimo tyrimu. Pamažu išaiškėja stulbinanti tiesa, kurią taip intriguojančiai ir sensacingai sugeba perteikti tik Stephenas Kingas.

Žalioji mylia — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Žalioji mylia», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Daktaras Haverstromas nori, kad ji atsigultų į ligoninę Indianoloje, – pasakė Muras. – Išsitirti. Pasidaryti galvos rentgenogramą. Kas žino, ką dar. Ji mirtinai išsigandusi, – Muras nutilo, po to pridūrė: – Teisybę pasakius, ir aš.

– Taip, bet pasirūpink, kad ji tai padarytų, – pasakiau. – Neatidėliok. Jei paaiškės, jog tą kažką galima pamatyti rentgenogramoje, galbūt daktaras sugebės viską sutvarkyti.

– Taip, – sutiko Muras, ir tada trumpam – kiek prisimenu, vienintelį kartą per tą mūsų pokalbio dalį – mūsų žvilgsniai susitiko ir sustingo.

Mudu savotiškai gerai vienas kitą supratome, nereikėjo nė žodžių. Taip, tai galėjo būti insultas. Taip pat jos smegenyse galėjo susiformuoti piktybinis auglys, ir jeigu taip atsitiko iš tiesų, beveik neliko jokios vilties, kad Indianolos gydytojai galės kuo nors pagelbėti. Atminkite, jog tai buvo 1932—ieji, kai net toks sąlygiškai paprastas susirgimas kaip šlapimtakių uždegimas reiškė skurdų pasirinkimą: arba sulfamidai ir smarvė, arba kančios ir laukimas.

– Dėkoju už tavo rūpestį, Polai. O dabar pakalbėkime apie Persį Vetmorą.

Aš sudejavau ir užsidengiau akis.

– Šiandien ryte man paskambino iš valstijos sostinės, – ramiai ištarė kalėjimo viršininkas. – Tai buvo gana piktas skambutis. Esu tikras, kad tu gali įsivaizduoti, Polai. Gubernatorius yra taip priklausomas nuo savo žmonos, jog jo beveik nėra, jei supanti, ką tuo noriu pasakyti. O jo žmona turi brolį, kuris turi vienintelį vaiką. Ir tas vaikas yra Persis Vetmoras. Persis vakar vakare paskambino savo tėtušiui, o šis paskambino Persio tetulei. Ar turiu tau pasakoti, kas vyko toliau?

– Ne, – atsakiau. – Persis cypė tarsi skundikas mokykloje, pasakojantis mokytojai, kaip Džekas rūbinėje bučiavosi su Džile.

– Taip, – sutiko Muras. – Teisingai pastebėjai.

– Ar žinai, kas nutiko tarp Persio ir Delakrua, kai Delakrua čia atvyko? – paklausiau. – Ką padarė Persis su savo prakeiktu kietmedžio vėzdu?

– Taip, bet...

– Ir tu žinai, kad kartais jis braukia tuo vėzdu per grotų strypus vien tam, kad pakvailiotų. Jis yra niekingas, kvailas, ir nežinau, kiek ilgai aš dar sugebėsiu jį pakęsti. Tai tiesa.

Mes pažinojome vienas kitą jau penkerius metus. Tai gali būti ilgas laikas gerai sutariantiems žmonėms, ypač, kai jų darbe tenka gyvenimą iškeisti į mirtį. Noriu pasakyti, kad Muras suprato, ką aš turėjau omenyje. Ne tai, jog ruošiuosi mesti darbą; tik ne tuo metu, kai Depresija vaikščiojo palei kalėjimo sienas tarsi pavojingas nusikaltėlis, kurio negalėjai uždaryti į narvą kaip mūsų globotinių. Geresni už mane vyrai buvo gatvėje ar klibikščiavo su ubago lazda. Man sekėsi ir aš tai žinojau – vaikai jau buvo užaugę, o skola už namą, tas dviejų šimtų svarų marmuro luitas, jau dveji metai buvo nuslinkęs nuo mano krūtinės. Tačiau vyras privalo valgyti, ir jo žmona taip pat. Be to, mes buvome įpratę, kai tik galėdavome (o kartais ir kai negalėdavome, jei Džeinės laiškai skambėdavo itin beviltiškai) pasiųsti dvidešimt dolerių savo dukrai su žentu. Žentas buvo netekęs darbo mokytojas, ir jei tuo metu jo padėties nebuvo galima pavadinti beviltiška, tada šis žodis neturi jokios prasmės. Taigi, ne taip paprastai išeinama iš garantuotai apmokamo darbo, kokį aš turėjau... bent jau ne šaltakraujiškai. Tačiau tą rudenį mano kraujas nebuvo šaltas. Oro temperatūra buvo neįprastai aukšta, o tas į mano vidų įsimetęs uždegimas dar labiau įkaitino termostatą. O kai žmogus atsiduri tokioje situacijoje, ką gi, kumščiai kartais ima tavęs nebeklausyti. O kai kartą užvoži tokiam turinčiam ryšių žmogui kaip Persis Vetmoras, gali ir nebesustoti smūgiavęs, nes kelio atgal nebėra.

– Apsiramink, – tyliai pasakė Muras. – Tam aš tave ir pasikviečiau, kad tai pasakyčiau. Iš patikimų šaltinių – tiesą pasakius, iš to paties žmogaus, kuris man skambino šįryt, – sužinojau, kad Persis padavė prašymą priimti dirbti į Brajerą ir jo prašymas bus patenkintas.

– Brajerą, – pakartojau. Tai buvo „Brajero kalnagūbris“ – viena iš dviejų valstijos valdomų ligoninių. – Ką tas vaikinas iš tiesų veikia? Daro ekskursiją po valstijos įstaigas?

– Tai administracinis darbas. Geresnis atlyginimas, ir reikia stumdyti popierius, o ne ligoninės lovas dienos karštyje, – Holas man kreivai nusišypsojo. – Žinai, Polai, jog jau galėjai būti išmestas, jei nebūtum nusiuntęs Persio kartu su Van Hėjumi į skydinę, kai čia lankėsi Šefas.

Kurį laiką Holo žodžiai man atrodė tokie keisti, kad negalėjau suprasti, kurlink jis suka. Galbūt nenorėjau suprasti.

– O kurgi dar aš galėjau jį pasiųsti? – paklausiau. – Kristau, jis beveik nesupranta, ką čia turi daryti! Įtraukti jį į vykdančių egzekuciją komandą...

Nutilau nebaigęs sakinio. Negalėjau užbaigti. Man atrodė, buvo begalė dalykų, kuriuos Persis galėjo sušikti.

– Nepaisant to, protingai pasielgsi, jei jį įtrauksi, kai ateis eilė Delakrua. Tai yra, jei nori juo atsikratyti.

Pažvelgiau į Holą atvėpęs žandikaulį. Pagaliau supratau, ką reiškė jo žodžiai, tad galėjau prabilti.

– Ką turi omeny? Kad jis nori patirti viską iš arti, užuosti, kaip svyla vyruko kiaušiniai?

Muras truktelėjo pečiais. Jo akys, tokios švelnios, kai kalbėjo apie savo žmoną, dabar buvo tarsi titnagas.

– Delakrua kiaušiniai susvils nepriklausomai nuo to, ar Persis bus įtrauktas į komandą, ar ne, – tarė jis. – Teisybę sakau?

– Taip, tačiau jis gali viską sušikti. Teisybę pasakius, Holai, jis yra vos neįsipareigojęs viską sušikti. O beveik trisdešimties liudininkų akivaizdoje... ir reporterių iš visos Luizianos...

– Tu ir Brutas Hauvelas pasistengsite, kad jis neprisidirbtų, – atsakė Muras. – O jeigu jis vis tiek prisišiks, tai bus įrašyta į jo bylą ir liks joje dar ilgai po to, kai išnyks jo ryšiai valstijos valdžioje. Supranti?

Aš supratau. Nuo to pajutau pykinimą ir baimę, bet supratau.

– Jis gali panorėti likti čia, kol bus sutvarkytas Kofis, tačiau jei mums pavyks, Persis gali gauti viską, ko nori, per Delakrua egzekuciją. Tiesiog pasirūpink, kad jis būtų įtrauktas į šios egzekucijos vykdymą.

Buvau suplanavęs ir šį kartą uždaryti Persį skydinėje, po to leisti jam keliauti koridoriumi, pasidėjus šautuvą ant vežimėlio, kuris nuveš Delakrua į mėsos mašiną, pastatytą priešais kalėjimą kitoje kelio pusėje, tačiau švystelėjau šiuos planus per petį, net neatsisukdamas pasižiūrėti. Linktelėjau galva. Man užteko proto suvokti, jog žaidžiu rizikingai, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Įgnybčiau net pačiam velniui į nosį, jei tik tai padėtų atsikratyti Persio Vetmoro. Jis galės dalyvauti egzekucijoje, uždėti šalmą, po to pažvelgti pro groteles ir duoti Van Hėjui ženklą pasukti jungiklį į antrą padėtį; jis galės stebėti, kaip mažasis prancūzas joja ant žaibo, kurį jis, Persis Vetmoras, išleido iš butelio. Tegul jis patiria tą mažą šlykštų jaudulį, jei Persiui Vetmorui jį gal sukelti žmogžudystė, vykdoma su valstijos valdžios palaiminimu. Tegul sau vyksta į „Brajero kalnagūbrį“, kur turės atskirą kabinetą ir ventiliatorių tą kabinetą atvėsinti. O jeigu jo dėdės per kitus rinkimus neišrinks, ir Persis bus priverstas sužinoti, ką reiškia darbas šiame sename saulės išdegintame pasaulyje, kur ne visi blogiečiai yra užrakinti už grotų ir kur kartais pats gali gauti per galvą, juo geriau.

– Gerai, – pasakiau atsistodamas. – Per Delakrua egzekuciją aš pastatysiu jį į patį priekį, o kol kas elgsiuos ramiai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Žalioji mylia»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Žalioji mylia» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Stephen King - The Mist
Stephen King
Stephen King - La Tour Sombre
Stephen King
Stephen King - Magie et Cristal
Stephen King
Stephen King - Le Pistolero
Stephen King
Stephen King - Sleeping Beauties
Stephen King
Stephen King - Coffey on the Mile
Stephen King
Stephen King - Zielona Mila
Stephen King
Stephen King - The Green Mile
Stephen King
Stephen King - Mile 81
Stephen King
Отзывы о книге «Žalioji mylia»

Обсуждение, отзывы о книге «Žalioji mylia» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x