Stephen King - Žalioji mylia

Autoriaus pabaigos žodis

Nemanau, jog norėčiau parašyti dar vieną dalimis leidžiamą romaną (jau vien dėl to, kad kritikai spardo tavo subinę ne vieną, o šešis kartus), tačiau nė už ką pasaulyje neatsisakyčiau patirtų įspūdžių. Dabar, kai rašau šį pabaigos žodį, turi būti išspausdinta antra „Žaliosios mylios“ dalis, ir, atrodo, eksperimentas išleisti romaną dalimis pavyko, bent jau komercine prasme. Už tai, Nuolatinis Skaitytojau, noriu padėkoti Tau. Manau, jog dabar mus ryte prikelia kažkas kita – pažvelkime naujoviškai į tradicinį istorijų pasakojimą. Bent jau aš šitaip jaučiausi.

Rašiau skubėdamas, nes knygos apimtis vertė skubėti. Tai iš dalies kėlė mano nuotaiką, tačiau per skubėjimą galėjo įsivelti ir anachronizmų. E korpuse per radiją prižiūrėtojai ir kaliniai klausydavosi laidos „Aleno alėja“, tačiau aš abejoju, ar iš tiesų Fredas Alenas transliuodavo savo laidas 1932—aisiais. Tas pats pasakytina apie Kajaus Kaizerio „Muzikos žinių akademiją“. Nenoriu čia teisintis, tačiau, man atrodo, jog yra sudėtingiau tyrinėti tik ką už horizonto nusileidusią istoriją nei viduramžius ar kryžiaus žygių laikus. Sugebėjau išsiaiškinti, jog Brutalusis iš tiesų galėjo Mylios peliuką pavadinti Viliu iš garlaivio, – tuo metu jau ketveri metai buvo rodomas šis animacinis Disnėjaus filmukas, – tačiau mane slapta kamuoja įtarimas, kad maža pornografinė iliustruota knygelė, pasakojanti apie Išverstakio ir Alyvuogės nuotykius, yra neatitinkantis to laikmečio vaizduotės kūrinys. Jei nuspręsiu išleisti „Žaliąją mylią“ atskira knyga, gal kai ką ir pavalysiu... o gal ir paliksiu tuos nelogiškumus. Galų gale ar pats didysis Šekspyras savo „Julijuje Cezaryje“ nepaliko anachronizmo, rašydamas apie mušantį valandas laikrodį, nors tuo metu mechaniniai laikrodžiai dar nebuvo išrasti?

Supratau, jog perdarant „Žaliąją mylią“ į atskirą knygą iškyla naujų, unikalių sunkumų, iš dalies todėl, kad knyga negali būti išspausdinta taip pat, kaip ji buvo leidžiama dalimis. Kadangi vadovavausi Čarlzo Dikenso pavyzdžiu, keleto žmonių paklausiau, kaip Dikensas, pradėdamas kiekvieną naują epizodą, atgaivindavo savo skaitytojų atmintį. Maniau, jog prieš kiekvieną eilinę dalį, spausdinamą mano mylimame laikraštyje „ Saturday Evening Post“ reikėtų patalpinti ankstesnės dalies santrauką, tačiau sužinojau, jog Dikensas nebuvo toks tiesmukiškas; jis įpindavo santrauką į pasakojimą.

Kol bandžiau nuspręsti, kaip tai padaryti, mano žmona pradėjo priekaištauti (ji nėra priekabių ieškotoja, tačiau kartais būna negailestinga kritikė), kad taip ir neužbaigiau pasakojimo apie Misterį Džinglą, cirko peliuką. Pagalvojau, jog žmona yra teisi, ir pradėjau suvokti, kad paversdamas Misterį Džinglą Polo Edžkoumo, sulaukusio senatvės, paslaptimi galiu sukurti gana įdomią įžangą kiekvienai daliai (tai, kas iš šito išėjo šiek tiek primena ekranizuotą „Keptų žalių pomidorų“ variantą). Tiesą pasakius, man viskas patinka įžangose, pasakojančiose apie Polo gyvenimą senelių namuose „Džordžijos pušys“. Man ypač patinka, kaip Polo galvoje persipynė sanitaras Doulanas ir Persis Vetmoras. Šito aš neplanavau ir specialiai nekūriau; kaip labiausiai pavykusiuose prasimanymuose ši idėja sklandė ore, kol surado savo vietą.

Pirmiausiai noriu padėkoti Ralfui Vičinanzai, pakišusiam „trilerio serialo“ idėją, ir savo draugams „Viking Penguin“ bei „Signet“ leidyklose, ją parėmusiems, nors iš pradžių mirtinai bijojusiems (visi rašytojai yra pakvaišę, ir mano draugai šitą žino). Taip pat noriu padėkoti Maršai DeFilipo, kuri perrašė visą mano neįskaitomą rankraštį ir nė karto nenusiskundė. Na gerai... retai nusiskųsdavo.

Tačiau labiausiai noriu padėkoti savo žmonai Tabitai, kuri perskaitė visą šią istoriją ir pasakė, jog jai patiko. Rašytojai beveik visada rašo knygas, turėdami omenyje kažkokį idealų skaitytoją. Manau, jog žmona man yra toks skaitytojas. Mes ne visada žiūrime viens kitam į akis, kai aptarinėjame savo kūrybą (po velnių, mes retai žvelgiame vienas kitam į akis, kai lankomės prekybiniame centre), tačiau, kai žmona sako, jog knyga yra gera, dažniausiai taip ir būna. Nes Tabita yra griežta, ir kai aš bandau sukčiauti ar nukirsti kampą, ji visada tai pastebi.

Ir Tau, Nuolatinis Skaitytojau. Dėkoju ir Tau. O jei turi kokių nors minčių dėl atskira knyga išleistos „Žaliosios mylios“, pranešk man.

Stivenas Kingas 1996 m. balandžio 28 d.

Niujorkas

Table of Contents

ANOTACIJA

Įvadas

Pratarmė: laiškas

PIRMA DALIS DVI NEGYVOS MERGAITĖS

1

2

3

4

5

6

7

8

ANTRA DALIS PELĖ MYLIOJE

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

TREČIA DALIS KOFIO RANKOS

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

KETVIRTA DALIS BLOGA EDUARDO DELAKRUA MIRTIS

1

2

3

4

5

6

7

8

9

PENKTA DALIS KELIONĖ NAKTĮ

1

2

3

4

5

6

7

8

9

ŠEŠTA DALIS KOFIS MYLIOJE

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

Autoriaus pabaigos žodis