Stephen King - Žalioji mylia

– Daugiau nedaryk šito, Polai, – paprašė Eleina trūkčiojančiu balsu. – Negaliu žiūrėti, kaip jis kamuojasi.

Supratau, ką jautė Eleina, tačiau ji klydo prašydama daugiau šito nedaryti. Peliukui be galo patiko vaikytis špūlę ir atridenti ją atgal; net ir prabėgus šitiek daug metų, jam tai labai patiko. Kad mums visiems taip pavyktų patenkinti savo aistras!

– Maišelyje taip pat yra mėtinių saldainių, – pasakiau. – „Kanados mėtinukai“. Manau, jog Misteriui Džinglui jie vis dar patinka, – kai tik ištraukiu saldainį, tuoj puola uostyti, – tačiau jo virškinimas nebėra toks geras, kad galėtų valgyti mėtinukus. Aš jam atnešiau skrudintos duonos.

Vėl atsitūpiau, atlaužiau gabalėlį duonos, kurią atsinešiau iš soliariumo, ir padėjau ant grindų. Misteris Džinglas jį pauostė, po to paėmė savo letenėlėmis ir pradėjo ėsti. Jis buvo tvarkingai parietęs savo uodegėlę. Baigęs ėsti, peliukas viltingai pažvelgė į viršų.

– Kartais mes, senukai, galime nustebinti savo apetitu, – pasakiau Eleinai ir padaviau jai skrudintos duonos riekelę. – Dabar pabandyk tu.

Ji atlaužė dar vieną gabaliuką ir numetė ant grindų. Misteris Džinglas prisiartino, pauostė, pažvelgė į Eleiną... po to pakėlė duonos gabaliuką ir pradėjo ėsti.

– Matai? – pasakiau. – Jis žino, jog tu nesi skrajūnė.

– Iš kur jis atsirado, Polai?

– Visiškai nenutuokiu. Vieną rytą, kai išėjau anksti pasivaikščioti, paprasčiausiai aptikau Misterį Džinglą, gulintį ant virtuvės laiptų. Iš karto supratau, jog tai Misteris Džinglas, tačiau norėdamas įsitikinti iš skalbyklos atsinešiau siūlų špūlę. Taip pat gavau jam cigarų dėžutę. Išklojau ją minkščiausia, kokia tik galėjau rasti, medžiaga. Manau, Eli, jog jis kaip ir mes – dažniausiai tarsi viena didelė žaizda. Tačiau Misteris Džinglas dar neprarado gyvenimo džiaugsmo. Jam patinka špūlė ir savo seno draugo iš kalėjimo korpuso vizitai. Šešiasdešimt metų nešiojau savyje Džono Kofio istoriją, daugiau nei šešiasdešimt, o dabar ją papasakojau. Kažkaip jaučiu, jog dėl to sugrįžo peliukas. Kad paragintų paskubėti, kol dar ne vėlu. Nes aš kaip ir Misteris Džinglas – artinuosi prie ten.

– Prie kur?

– Pati žinai, – atsakiau.

Kurį laiką tylėdami stebėjome Misterį Džinglą. Po to, negaliu jums pasakyti kodėl, vėl paridenau špūlę, nors Eleina prašė manęs šito nedaryti. Galbūt todėl, kad peliukui vaikytis špūlę tam tikra prasme buvo tas pat, kas seniems žmonėms lėtas ir atsargus seksas – jūs galbūt nenorėtumėte šito stebėti, nes esate jauni ir įsitikinę, kad jums bus padaryta išimtis, kai pasensite, tačiau seni žmonės šito nori.

Misteris Džinglas vėl nutipeno paskui špūlę. Buvo akivaizdu, jog jam skauda, tačiau taip pat buvo aišku (bent jau man), kad tai jam sukelia ankstesnį fanatišką džiaugsmą.

– Raižyto stiklo langai, – sušnibždėjo Eleina, stebėdama peliuką.

– Raižyto stiklo langai, – pritariau jai nusišypsodamas.

– Džonas Kofis palietė peliuką taip pat kaip ir tave. Jis ne tik pašalino tavo negalavimą, tačiau padarė tave... kokį, atsparų?

– Manau, jog tai tinkamas žodis.

– Atsparų dalykams, kurie pargriauna žmones kaip termitų užpultus medžius. Tave... ir Misterį Džinglą. Kai jį paėmė į savo delnus.

– Teisingai. Kažkokia galia, pasireiškusi per Džoną, tai padarė, – bent jau aš taip manau, – tačiau dabar ir ji baigia išsieikvoti. Termitai prasigraužė pro mūsų žievę. Tai užtruko šiek tiek ilgiau nei įprasta, tačiau jie prasigraužė. Man gal dar liko keleri metai, manau, jog žmonės vis tiek gyvena ilgiau už peles, tačiau Misterio Džinglo laikas jau beveik išsisėmė.

Peliukas pasiekė špūlę, raišuodamas apibėgo aplink ją, nugriuvo ant šono tankiai kvėpuodamas (matėme, kaip jo kailiuku tarsi bangelės nuvilnijo įkvėpiamas oras), po to atsistojo ir ėmė žaismingai nosimi stumti špūlę. Jo kailiukas buvo žilas, žingsneliai netvirti, tačiau tepalo lašelius primenančios akutės žibėjo kaip visada.

– Tu manai, jis norėjo, kad tu parašytum tai, ką parašei? – paklausė Eleina. – Ar ne taip, Polai?

– Ne Misteris Džinglas, – atsakiau. – Ne jis, bet galia, kuri...

– Ką gi aš matau, Polis! Ir Eleina Koneli! – pasigirdo balsas pro praviras duris. Jame girdėjosi kažkokios satyriško siaubo gaidelės. – Kaip gyvas nepatikėsiu! Ir ką jūs čia, dėl Dievo meilės, dviese veikiate?

Atsisukau ir visai nenustebau, tarpduryje išvydęs Bredą Doulaną. Jis sarkastiškai šypsojosi kaip žmogus, kuriam pavyko sėkmingai ką nors apmulkinti. Kaip toli jis buvo nuvažiavęs, pasibaigus pamainai? Gal tik iki „The Wrangler“ baro išgerti vieną kitą bokalą alaus ir pasižiūrėti pusnuogių šokančių merginų, o po to sugrįžo atgal.

– Dink iš čia, – ramiai paliepė Eleina. – Tuojau pat dink iš čia.

– Neįsakinėk man dingti iš čia, sena susiraukšlėjusi kale, – atkirto Bredas šypsodamasis. – Gal taip ir gali man įsakinėti ant kalvos, tačiau dabar tu ne ten. Čia tu neturėtum būti. Tai jau už teritorijos ribų. Meilės lizdelis, Poli? Ak, tai jūs čia sau įsikūrėte? Savotiškas patiesaliukas iš „Playboy“ žurnalo gydyti senatvės negalias... – Doulano akys išsiplėtė, kai jis pagaliau pamatė pavėsinės gyventoją. – Kas čia per krušliava?

Man nereikėjo atsisukti. Pirma, žinojau, kas ten yra; o antra, praeitis staiga užgožė dabartį, virsdama siaubingu tikrovišku trimačiu vaizdu. Tarpduryje stovėjo ne Bredas Doulanas, o Persis Vetmoras. Netrukus jis įbėgs į pavėsinę ir savo batu sutraiškys Misterį Džinglą (kuriam jau neliko vilties pabėgti). Ir šį kartą nebuvo Džono Kofio, kuris ištrauktų peliuką iš mirties nagų. Lygiai taip pat, kaip nebuvo Džono Kofio tą lietingą dieną Alabamoje, kai man jo labai reikėjo.

Pakilau, šį kartą nejausdamas jokio skausmo nei raumenyse, nei sąnariuose, ir nuskubėjau prie Doulano.

– Palik jį ramybėje! – sušukau. – Palik jį ramybėje, Persi, arba, prisiekiu Dievu, aš...

– Ką tu čia vadini Persiu? – paklausė Bredas ir taip stipriai mane pastūmė, jog aš vos nepargriuvau. Eleina sugriebė mane, nors jai šis judesys turėjo sukelti skausmą, ir sulaikė. – Ir tai darai jau nebe pirmą kartą. Ir nustok varęs į kelnes. Aš neketinu jo liesti. Nėra reikalo. Tai tiesiog negyvas graužikas.

Atsisukau tikėdamasis, jog Misteris Džinglas tik guli ant šono, kad atgautų kvapą, ką jis kartais darydavo. Taip, jis gulėjo ant šono, tačiau jo kailiuku jau nebevilnijo bangelės. Bandžiau save įtikinti, jog dar matau, kaip peliukas kvėpuoja, tačiau tuo metu Eleina pratrūko garsiai raudoti. Ji skausmingai pasilenkė ir pakėlė peliuką, kurį aš pirmą kartą pamačiau Žaliojoje mylioje drąsiai besiartinantį prie budinčiojo rašomojo stalo, kaip žmogus artinasi prie sau lygių... ar prie draugų. Misteris Džinglas gulėjo suglebęs Eleinos delne. Jo akys buvo ramios ir blausios. Peliukas buvo negyvas.

Doulanas nemaloniai išsiviepė, parodydamas dantis, kurie nelabai gerai pažinojo stomatologą.

– Ak, dėl Dievo meilės , – tyčiojosi Bredas. – Ar mes netekome mylimo šeimos gyvūnėlio? Gal mums surengti nedideles laidotuves su popierinėmis gėlėmis ir...

– UŽTILK! – užriko ant jo Eleina taip garsiai ir galingai, kad Bredas net žengė žingsnį atgal, o šypsena iš jo veido išnyko. – DINK IŠ ČIA! DINK IŠ ČIA, ARBA KITAIP NEBEDIRBSI ČIA ILGIAU NĖ DIENOS! NĖ VALANDOS! PRISIEKIU!

– Tu net negausi duonos riekelės alkanųjų eilėje, – pasakiau, tačiau taip tyliai, jog nė vienas iš jų neišgirdo.