Stephen King - Žalioji mylia

– Padėkite! – sušukau dar kartą ir atsisukęs į viaduką išvydau šešėlyje stovintį Džoną Kofį. Dabar ir jis pats tebuvo tik šešėlis, didžiulis vyras nusvirusiomis ilgomis rankomis ir plika galva. – Džonai! – suklykiau. – Ak, Džonai, prašau padėk man! Prašau padėk Džanisei!

Lietus lijo man į akis. Aš sumirksėjau, ir Džonas išnyko, mačiau tik šešėlį, kurį palaikiau Džonu... tačiau tai negalėjo būti tik šešėlis. Esu tuo įsitikinęs. Tai buvo Džonas. Gal tik jo šmėkla, tačiau tai buvo Džonas. Mačiau, kaip lietaus lašai maišėsi su nenutrūkstamu ašarų srautu.

Džanisė mirė ant mano rankų, pliaupiant lietui, palei trąšų sunkvežimio vilkiką, sudegusio dyzelinio kuro smarvei erzinant mano nosį. Ji nė akimirkai neatgavo sąmonės – nei nesušvito akys, nei nesukrutėjo lūpos, tardamos paskutiniuosius meilės žodžius. Tik kūnas po mano rankomis sutrūkčiojo, ir Džanisė iškeliavo amžinybėn. Pirmą kartą po daugelio metų prisiminiau Melindą Mur, Melindą, sėdinčią Indianolos bendrosios ligoninės, kur visi gydytojai buvo įsitikinę, jog ji mirs, lovoje; Melindą, atrodančią gaiviai ir žvaliai ir žiūrinčią į Džoną Kofį spindinčiomis, pilnomis nuostabos akimis; Melindą sakančią: „ Sapnavau, kad tu klaidžioji tamsoje, aš taip pat. Mes suradome vienas kitą.“

Padėjau savo vargšės žmonos sumaitotą galvą ant šlapio kelias valstijas jungiančio greitkelio grindinio, atsistojau (tai buvo nesunku; man tik buvo įplėštas kairės rankos šonas, ir tiek) ir šaukiau Džoną vardu, atsisukęs į viaduko šešėlį.

– Džonai! DŽONAI KOFI! KUR TU ESI, MILŽINE?

Nužingsniavau tų šešėlių link, paspirdamas žaislinį meškiuką iškruvintu kailiu, akinius plieniniais rėmeliais ir vienu suskilusiu stiklu, nukirstą ranką su granato žiedu ant rausvo piršto.

„Tu išgelbėjai Holo žmoną, o kodėl ne manąją? Kodėl ne Melindą? KODĖL NE MANĄJĄ MELINDĄ?“

Jokio atsakymo; tik susvilusio dyzelinio kuro ir apdegusių kūnų dvokas, tik be perstojo iš pilko dangaus pliaupiantis ir barbenantis į cementą lietus, o mano negyva žmona guli kelyje man už nugaros. Neišgirdau jokio atsakymo nei tada, nei dabar. Tačiau, žinoma, 1932—aisiais Džonas išgelbėjo ne tik Melindą Mur ar Delo peliuką, kuris mokėjo atlikti tą žavų triuką su špūle ir atrodė, jog laukė Delo gerokai anksčiau, nei jis pasirodė... ir gerokai anksčiau, nei pasirodė Džonas Kofis.

Džonas taip pat išgelbėjo ir mane, ir prabėgus daugeliui metų, kai stovėjau per pliaupiantį Alabamos lietų, ieškodamas žmogaus, kurio nebuvo viaduko šešėliuose, stovėdamas tarp išmėtyto bagažo ir išdarkytų lavonų, aš sužinojau siaubingą tiesą: nėra absoliučiai jokio skirtumo tarp išgelbėjimo ir prakeikimo.

Jaučiau, kaip į mane subėga ir viena, ir kita, kai kartu su Džonu sėdėjome ant jo gulto – tai buvo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt antrųjų lapkričio aštuonioliktoji. Iš jo į mane per mūsų sujungtas rankas liejosi kažkokia keista galia, kaip kažkodėl negali persiduoti mūsų meilė, viltis ir geri ketinimai; tai buvo jausmas, kuris prasidėjo tarytum dygčiojimas, o po to pavirto kažkuo milžinišku, lyg potvynio banga, galybe, kurios nei prieš tai, nei po to nebuvau patyręs. Nuo tos dienos nė karto nesirgau nei plaučių uždegimu, nei gripu, man netgi nė karto neskaudėjo gerklės. Manęs daugiau niekada nebekamavo šlapimtakių uždegimas, netgi nesupūliuodavo įpjautas pirštas. Kelis kartus buvau persišaldęs, bet tai įvykdavo nedažnai – kartą per šešerius ar septynerius metus, ir nors persišaldę žmonės rimtai suserga, man nieko panašaus nenutiko. Vieną kartą, tais siaubingais 1956— aisiais, man išėjo tulžies akmuo. Ir nors kai kuriems skaitantiems šias eilutes pasirodys keista, tas skausmas man sukėlė tik malonumą. Tai buvo vienintelis rimtas skausmas, kurį patyriau nuo to laiko, kai prieš dvidešimt ketverius metus buvo sugedusi mano vidaus santechnika. Ligos, kurios pasiėmė draugus ir mylimus bendraamžius, kol neliko nė vieno, – insultai, vėžiai, infarktai, kepenų ligos, kraujo ligos, – nepalietė manęs, aplenkė pasukdamos į šalį, kaip vairuotojas pasuka į šalį, stengdamasis kelyje išvengti susidūrimo su elniu ar meškėnu. Vienintelėje rimtoje avarijoje, kurią patyriau, išlikau sveikas, jei neskaitysime įbrėžimo rankoje. 1932—aisiais Džonas man įskiepijo gyvenimą. Galima pasakyti, jog jis mane nubaudė gyvenimu. Tikriausiai aš iškeliausiu anapus, – žinoma, jog iškeliausiu, jei ir turėjau kokių nemirtingumo iliuzijų, jos mirė kartu su Misteriu Džinglu, – tačiau aš panorėsiu mirti kur kas anksčiau, nei mirtis susiras mane. Teisybę pasakius, aš jau dabar trokštu mirties ir troškau jos nuo pat to momento, kai mirė Eleina Koneli. Negi turiu tai jums aiškinti?

Drebančiomis šlakuotomis rankomis vartau šiuos puslapius ir klausiu savęs, ar čia yra kokia nors prasmė – kaip tose knygose, kurios pakelia dvasią ir padaro mus kilnesnius. Prisimenu vaikystėje girdėtus pamokslus „Jėzaus Garbinimo“ ir „Viešpaties Galybės“' bažnyčiose, mano ausyse suskamba pamokslininkų žodžiai apie tai, jog Dievas pastebi ir žvirblį, kad Jis mato ir paženklina net mažiausius savo kūrinius. Kai pagalvoju apie Misterį Džinglą ir mūsų surastas gegnės skylėje mažytes medžio atplaišas, manau, jog taip ir yra. Tačiau tas pats Dievas paaukojo Džoną Kofį, trokštantį daryti tik gera/taip pat žiauriai, kaip Senojo Testamento pranašas aukojo bejėgį ėriuką... kaip Abraomas būtų paaukojęs savo sūnų, jei jam būtų liepta tai padaryti. Prisimenu, kaip Džonas aiškino, jog Vartono žudymo įrankis buvo Deterikų mergyčių meilė viena kitai, ir kad tai vyksta kasdien visame plačiajame pasaulyje. Jeigu tai įvyksta, Dievas leidžia, kad tai įvyktų, o kai mes sakome: „Aš nesuprantu“, Dievas atsako: „Man tai nerūpi“.

Pagalvojau apie mirštantį Misterį Džinglą, kai buvau nuo jo nusisukęs ir visą dėmesį sutelkęs į nemalonų žmogų, kuriam didžiausią džiaugsmą teikė kerštingas smalsumas. Prisimenu save, per lietų priklaupusį prie Džanisės, kurios kūnas spazmiškai trūkčiodamas ginė šalin paskutiniąsias beprasmes jos gyvenimo sekundes.

– Liaukis , – bandžiau tada pasakyti Džonui jo kameroje. – Paleisk mano rankas, nes aš nuskęsiu, jei nepaleisi. Nuskęsiu arba susprogsiu.

– Jūs nesprogsite, – atsakė jis, išgirdęs mano mintis ir nusišypsodamas.

Ir siaubingiausia, kad aš nesusprogau. Niekada.

Mane kamuoja bent jau viena senatvės liga: nemiga. Vėlai naktį guliu savo lovoje ir klausausi pasiligojusių vyrų ir moterų beviltiško kosulio, genančio juos tolyn į senatvę. Girdžiu, kaip skamba skambutis, kviečiantis budintį sanitarą, ar kaip koridoriuje girgžda batai, ar ponios Dževits mažą televizorių, rodantį naktines žinias. Guliu ir mąstau apie Brutalųjį, Dyną, o kartais ir Viljamą Vartoną, sakantį: „Teisingai, nigeri. Esu pasiutiškai blogas “. Galvoju apie Delakrua, kviečiantį mane: „ Pasižiūrėkite, bose Edžkoumai, aš išmokyti Misterį Džinglą naujas triukas “. Galvoju apie soliariumo tarpduryje stovinčią Eleiną ir liepiančią Bredui Doulanui palikti mane ramybėje. Kartais aš užsnūstu ir susapnuoju tą viaduką per lietų ir Džoną Kofį, stovintį šešėlyje. Šiuose trumpuose sapnuose tai niekada nebūna optinė apgaulė, visada matau savo milžiną realų, tiesiog stovintį ir stebintį. Guliu lovoje ir laukiu. Galvoju apie Melinda, kaip ją praradau, kaip ji per lietų amžiams išsprūdo man iš rankų, ir laukiu. Visiems mums lemta mirti, žinau, jog čia nėra jokių išimčių, tačiau kartais, ak, Viešpatie, Žalioji mylia būna tokia ilga.