Stephen King - Žalioji mylia

Alabama.

Nukniaukiau nuo padėklo paskutinę šaltą skrudintos duonos riekelę, nulipau laiptais ir nuėjau į kroketo aikštelę. Ten atsisėdau saulutėje ir stebėjau, kaip mojuodami savo mediniais kroketo plaktukais pro šalį praeina koks pustuzinis porų ir vienas lėtas, bet linksmas ketvertukas, rikiavau savo senatviškas mintis ir leidau saulei šildyti savo senus kaulus.

Maždaug antrą keturiasdešimt penkios iš automobilių stovėjimo aikštelės pradėjo plaukti pamainos, dirbančios nuo trijų iki vienuoliktos, darbuotojai, o trečią valandą išvyko žmonės, dirbantys dieninėje pamainoje. Dauguma traukė grupelėmis, tačiau pamačiau, jog Bredas Doulanas eina vienas. Tai buvo savotiškai laimingas vaizdas; gal pasaulis dar visai nenusirito po velnių. Anekdotų knygelė kyšojo iš Bredo užpakalinės kelnių kišenės. Takelis į automobilių stovėjimo aikštelę veda per kroketo aikštelę, tad Bredas mane pastebėjo, tačiau nei pamojavo ranka, nei metė piktą žvilgsnį. Dėl to man buvo nei šilta, nei šalta. Bredas įlipo į savo seną „Ševrolė“, ant kurio buferio buvo priklijuotas lipdukas: „AŠ MAČIAU DIEVĄ, IR JO VARDAS YRA TRITONAS“. Ir Bredas nukeliavo ten, kur jis leidžia laiką, kai nebūna čia, palikdamas iš paskos ploną su nuolaida pirktos alyvos pėdsaką.

Apie ketvirtą, kaip ir buvo žadėjusi, prie manęs prisijungė Eleina. Iš jos akių supratau, kad Eleina vėl šiek tiek paverkė. Ji apsikabino mane rankomis ir stipriai prisiglaudė.

– Vargšas Džonas Kofis, – pasakė ji. – Ir taip pat vargšas Polas Edžkoumas.

Eleina vėl pradėjo verkti. Laikiau ją apkabinęs kroketo aikštelėje vėlyvos saulės spinduliuose. Atrodė, jog mūsų šešėliai šoka. Galbūt „Stebuklų Išsipildymo Menėje“, kurios mes klausydavomės tais senais laikais.

Galiausiai Eleina susitvardė ir atsišliejo nuo manęs. Savo palaidinės kišenėje ji susirado popierinę nosinaitę ir nusišluostė akis.

– Kas nutiko kalėjimo viršininko žmonai, Polai? Kas nutiko Melei?

– Ją laikė amžiaus stebuklu, bent jau Indianolos ligoninės gydytojai, – atsakiau.

Paėmiau Eleiną už rankos, ir mes nuėjome takeliu, kuris vingiavo į mišką pro darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelę. Ėjome į pavėsinę, esančią tarp „Džordžijos pušų“ tvoros ir jaunesnių žmonių pasaulio.

– Ji mirė nuo infarkto, ne nuo auglio – po dešimties ar vienuolikos metų. Manau, jog tai įvyko keturiasdešimt trečiaisiais. Holas mirė nuo insulto beveik tuo pat metu, kai buvo subombarduotas Perl Harboras, – kiek prisimenu, tai galėjo būti ir tą pačią dieną, – taigi Melė pergyveno jį dvejais metais. Beveik ironiška.

– O, Džanisė?

– Šiandien nesu pasirengęs apie tai kalbėti, – atsakiau. – Papasakosiu kitą kartą.

– Pažadi?

– Pažadu.

Tačiau šio pažado taip ir neištesėjau. Praslinkus trims mėnesiams po mūsų pasivaikščiojimo į mišką (būčiau laikęs ją už rankos, jei nebūčiau bijojęs, jog jai skaudės sutinusius ir išsikraipiusius pirštus), Eleina Koneli ramiai užgeso savo lovoje. Kaip ir Melinda Mur ji mirė nuo infarkto. Ją suradęs sanitaras teigė, jog Eleina atrodė rami, tikriausiai mirtis atėjo staiga ir be skausmo. Tikiuosi, kad jis teisingai atspėjo. Aš mylėjau Eleiną. Ir jos man dabar trūksta. Jos ir Džanisės, ir Brutaliojo, paprasčiausiai visų.

Mes priėjome antrąją pavėsinę palei keliuką – tą, kuri buvo palei pat sieną. Ji buvo pasislėpusi pušų atvašyne. Pajuodęs pavėsinės stogas ir lentomis užkalti langai skendėjo šešėlyje. Nužingsniavau link jos. Eleina trumpam stabtelėjo, ji atrodė išsigandusi.

– Nebijok, – pasakiau. – Čia nėra nieko baisaus. Ateik.

Duryse nebuvo spynos – kažkada ji čia buvo, bet kažkas nuplėšė, tad aš įkišdavau sulankstytą kartono gabalėlį, kad durys užsidarytų. Dabar jį ištraukiau ir įėjau į pavėsinę. Duris palikau plačiai atvertas, nes viduje buvo tamsu.

– Polai, kas tai?.. Ak. Ak!

Antrasis „ak“ nuskambėjo vos ne kaip klyksmas.

Prie vienos sienos buvo pristumtas staliukas. Ant jo gulėjo kišeninis prožektorius ir rudo popieriaus maišelis. Ant nešvarių grindų mėtėsi cigarų „Hav—A—Tampa“ dėžutė, kurią gavau iš tarnautojo, užpildančio gaiviųjų gėrimų ir saldainių pardavimo automatus. Šios dėžutės jo specialiai paprašiau, o kadangi jo kompanija pardavinėja ir tabako gaminius, tarnautojui nebuvo sunku ją gauti. Pasiūliau jam už dėžutę pinigų, – galbūt esu jums sakęs, kad Kould Mauntine tuščios cigarų dėžutės buvo vertinga prekė, – tačiau tarnautojas tik nusijuokė.

Pro dėžutės kraštą žvelgė pora žvitrių tarsi tepalo lašai akučių.

– Misteri Džinglai, – pasakiau tyliai, – ateik čia. Ateik čia, senuk, ir susipažink su dama.

Pritūpiau – suskaudo visą kūną, tačiau vis tiek man pavyko tai padaryti – ir ištiesiau ranką. Iš pradžių man pasirodė, jog šį kartą peliukui nepavyks išsiropšti iš dėžutės, tačiau paskutinis jo šuolis buvo sėkmingas. Misteris Džinglas parvirto ant šono, po to atsistojo ant kojų ir atbėgo pas mane. Misteris Džinglas bėgdamas vilko vieną savo užpakalinę kojytę – senatvėje atsiliepė Persio padarytas suluošinimas. Jo gilioje gilioje senatvėje. Peliuko visas kailis buvo žilas, išskyrus patį viršugalvį ir uodegos galiuką.

Misteris Džinglas užšoko man ant delno. Aš jį pakėliau, ir peliukas ištiesė kaklą, uostydamas mano kvapą. Jo ausys buvo suglaustos, o mažos tamsios akutės gyvai lakstė. Ištiesiau delną Eleinos link, kuri žiūrėjo į peliuką iš nuostabos išplėtusi akis ir pravėrusi lūpas.

– Tai neįmanoma , – ištarė ji ir pakėlė į mane akis. – Ak, Polai, tai... tai neįmanoma.

– Dabar žiūrėk, – pasakiau, – o po to, jei galėsi, pakartok savo žodžius.

Iš ant stalo gulinčio maišelio ištraukiau špūlę, kurią pats buvau nuspalvinęs – ne kreidelėmis, o flomasteriais, apie kuriuos 1932—aisiais niekas negalėjo net pasvajoti. Tačiau špūlė buvo panaši. Ji buvo tokia pat ryški kaip ir Delo, gal kiek ryškesnė.

„Messieurs et mesdames , – pagalvojau. – Bienvenue au cirque du mousiel“

Vėl pritūpiau, ir Misteris Džinglas nubėgo nuo mano delno. Jis buvo senas, tačiau toks pat maniakiškas kaip ir anksčiau. Peliukas nenuleido nuo špūlės akių nuo pat to momento, kai išėmiau ją iš maišelio. Paridenau špūlę nelygiomis atšerpetojusiomis pavėsinės grindimis, ir peliukas iš karto nubėgo paskui ją. Misteris Džinglas nebebėgo taip vikriai kaip anksčiau, ir skaudu buvo stebėti, kaip jis raišuoja, tačiau kodėl jis turėtų būti greitas ar jo kojos tvirtos? Kaip jau sakiau, Misteris Džinglas buvo senas lyg Nojaus senelis. Jam buvo ne mažiau kaip šešiasdešimt ketveri.

Peliukas pribėgo prie špūlės, kuri atšoko atsimušusi į galinę sieną, apėjo špūlę ir atsigulė ant šono. Eleina norėjo prisiartinti prie peliuko, tačiau aš ją sulaikiau. Netrukus Misteris Džinglas vėl stovėjo ant kojų. Labai palengva jis nosimi atrideno špūlę prie manęs. Kai Misteris Džinglas pasirodė pirmą kartą – aš radau jį gulintį ant laiptų, vedančių į virtuvę, tokia poza, tartum peliukas būtų nukeliavęs tolimą kelią ir būtų išsekęs po kelionės – jis dar galėjo ridenti špūlę letenėlėmis, kaip tai darydavo Žaliojoje mylioje, tačiau dabar tai jam buvo per sunku; Misteris Džinglas nebegalėjo pastovėti ant užpakalinių kojyčių. Ir vis dėlto jo nosis nepamiršo, ko buvo išmokusi. Tik dabar peliukas turėjo bėgioti tai prie vieno špūlės galo, tai prie kito, kad ji riedėtų tiesiai. Kai Misteris Džinglas prisiartino prie manęs, aš jį pakėliau viena ranka, – lengvutį tarsi plunksnelė, – o kita paėmiau špūlę. Peliukas nė akimirkai nenuleido akių nuo špūlės.