Stephen King - Žalioji mylia

Dynas Stentonas apjuosė Džono krūtinę diržu – šį kartą atlaisvintu iki maksimalaus ilgio – ir padavė galą man. Mes taip stengėmės mūsų įsimintinos kelionės naktį apsaugoti Dyną, nes jo vaikai dar buvo maži, net nežinodami, jog jam tebuvo likę gyventi mažiau nei keturis mėnesius. Po Džono Kofio egzekucijos Dynas pasiprašė perkeliamas į C korpusą, toliau nuo Senosios Žiežirbos, o ten kalinys suvarė jam į gerklę strypą, paleisdamas Dyno kraują ant nešvarių lentinių grindų. Niekada nesužinojau už ką. Manau, niekas nesužinojo už ką. Kai pagalvojau apie tuos senus laikus, Senoji Žiežirba man atrodo lyg koks iškrypimas, mirtį nešanti kvailystė. Net ir esant palankiausioms aplinkybėms, visi mes esame trapūs kaip stiklas. Šaltakraujiškai žudyti vienas kitą dujomis ar elektra? Beprotybė. Siaubas.

Brutalusis patikrino, kaip užsegtas diržas, ir pasitraukė į šalį. Laukiau, kad jis ką nors pasakytų, bet Brutalusis nepratarė nė žodžio. Kai pamačiau jį sukryžiuojant rankas už nugaros ir atsistojant pagal komandą „laisvai“, supratau: Brutalusis nieko nepasakys. Gal jis negalėjo. Nemaniau, kad ir aš pajėgsiu, tačiau tada pažvelgiau į Džono apsiašarojusias, siaubo apimtas akis ir supratau, jog privalau. Net jei dėl to ir amžiams būsiu prakeiktas, privalau.

– Pasuk ant dviejų, – ištariau gergždžiančiu balsu, kurį vos pats pažinau.

Šalmas sudūzgė. Aštuoni dideli pirštai ir du milžiniški nykščiai pakilo nuo plačių ąžuolinių kėdės atramų ir išsiskėtė visomis kryptimis, o pirštų galiukai pradėjo trūkčioti. Didžiuliai Džono keliai kilnojosi tarsi stūmokliai, tačiau juos laikė apkabos ant blauzdų. Palubėje sprogo trys lempos – Pokšt! Pokšt! Pokšt! Išgirdusi šį garsą, Mardžorė Deterik suklykė ir apalpo vyro glėbyje. Ji mirė Memfyje, praslinkus aštuoniolikai metų. Heris man atsiuntė nekrologą. Tai buvo troleibuso avarija.

Džoną nubloškė į priekį, ir diržas įsitempė. Trumpam jo akys susitiko su manosiomis. Jose perskaičiau, jog Džonas supranta, kas vyksta; aš buvau paskutinis dalykas, kurį tos akys regėjo, kai mes pakėlėme Džoną virš gyvybės krašto. Po to jis klestelėjo atgal, ir šalmas ant galvos šiek tiek pakrypo, pro jo apačią ėmė smelktis dūmai tarsi degėsių migla. Tačiau, žinote, viskas įvyko greitai. Abejoju, ar be skausmo, kaip nuolat tvirtina elektros kėdės šalininkai (net ir patys fanatiškiausi iš jų niekada neketina išbandyti asmeniškai), tačiau greitai. Rankos vėl suglebo. Anksčiau buvę melsvai balti mėnuliukai nagų apačioje įgavo sodrų baklažano atspalvį, o dūmų sruogelės kilo nuo skruostų, kurie dar tebebuvo drėgni nuo druskingo vandens, išsisunkusio iš kempinės... ir ašarų.

Paskutiniųjų Džono Kofio ašarų.

11

Kol grįžau namo, jaučiausi normaliai. Jau švito ir čiulbėjo paukšteliai. Pastačiau savo automobilį, išlipau, užkopiau galiniais laiptais, ir tada mane užplūdo begalinis sielvartas. Prisiminiau, kaip Džonas baiminosi tamsos, kaip susitikus pirmą kartą jis paklausė, ar mes nakčiai negesiname šviesos, ir pajutau silpnumą kojose. Atsisėdau ant savo laiptų, palenkiau galvą virš kelių ir pravirkau. Jaučiau, jog verkiu ne tik dėl Džono, o dėl mūsų visų.

Džanisė išėjo į lauką ir atsisėdo šalia manęs. Ji apkabino mane per pečius.

– Tu nesuteikei jam daugiau skausmo nei buvo neišvengiama, ar ne?

Papurčiau galvą.

– Ir jis norėjo iškeliauti.

Linktelėjau.

– Eik į vidų, – pasakė ji, padėdama man atsistoti. Prisiminiau, kaip Džonas padėjo man atsikelti, kai abu kartu pasimeldėme. – Eik į vidų ir išgerk kavos.

Taip ir padariau. Praslinko pirmasis rytas, pirmoji popietė, po to pirmoji pamaina darbe. Nori žmogus šito ar ne, laikas nusineša viską. Laikas viską pasiima, nusineša su savimi, ir galiausiai lieka tik tamsa. Šioje tamsoje mes kartais susitinkame kitus žmones, o kartais juos prarandame. Tai ir viskas, ką aš žinau, išskyrus vieną dalyką, jog tai įvyko 1932—aisiais, kai valstijos kalėjimas dar buvo Kould Mauntine.

Ir, žinoma, ten buvo elektros kėdė.

12

Po pietų, maždaug ketvirtį po antros, į soliariumą, kur aš sėdėjau tvarkingai sudėliojęs paskutiniuosius savo pasakojimo puslapius, įėjo Eleina Koneli. Jos veidas buvo labai išblyškęs, o paakiai žvilgėjo. Manau, Eleina verkė.

O aš tiesiog žiūrėjau. Tik tiek. Žiūrėjau pro langą į rytuose stūksančius kalnus, o dešinė ranka trūkčiojo per riešą. Tačiau tai buvo kažkoks ramus trūkčiojimas. Jaučiausi tuščias, išgliaudytas. Šis jausmas buvo siaubingas ir tuo pat metu nuostabus.

Vengiau susitikti Eleinos žvilgsnį, – bijojau, kad jos akyse išvysiu neapykantą ir panieką, – tačiau nieko panašaus jose nebuvo. Tos akys buvo liūdnos ir klausiančios, tačiau ne piktos. Jose nebuvo jokios neapykantos, jokios paniekos ir netikėjimo.

– Ar nori perskaityti likusią pasakojimo dalį? – paklausiau. Skaudančia ranka paplekšnojau per rankraštį. – Ji yra čia, tačiau aš puikiai tave suprasiu, jeigu...

– Klausimas yra ne tas, ko aš noriu, – pertraukė mane Eleina, – privalau sužinoti, kaip viskas baigėsi, nors spėju, jog jūs jį nužudėte. Manau, jog paprasti žmonės per daug pasitiki, jog įsikiš Apvaizda didžiąja „A“ raide. Tačiau prieš duodant man šiuos puslapius, Polai...

Ji nutilo, tarsi nežinodama, kaip tęsti toliau. Aš laukiau. Tai kartais padeda. Kartais yra geriau, nei mėginti ką nors daryti.

– Polai, tu čia kalbi lyg 1932—aisiais būtum turėjęs du suaugusius vaikus – ne vieną, o du. Jei tu Džanisės nevedei dvylikos metų, o jai tuo metu nebuvo vienuolika, tada kažkas panašu į...

Lengvai šyptelėjau.

– Mes susituokėme jauni, – dauguma kalnuose užaugusių žmonių tuokiasi jauni, tarp jų ir mano mama, – tačiau ne vaikystėje.

– Tuomet kiek tau metų? Visada maniau, jog tu esi tik pradėjęs devintą dešimtį, esi mano amžiaus, o gal net ir .kiek jaunesnis, tačiau jei tikėtum tavo pasakojimu...

– Man buvo keturiasdešimt metų, kai Džonas perėjo Mylia, – atsakiau. – Aš gimiau 1892—aisiais. Vadinasi, man šimtas ketveri, jei dar nepamiršau skaičiuoti.

Eleina netekusi amo žiūrėjo į mane.

Padaviau jai likusią rankraščio dalį, vėl prisimindamas Džono prisilietimą kameroje. „ Jūs nesprogsite “, – pasakė jis tada, lengvai nusišypsodamas iš šios minties, ir aš nesprogau... tačiau kažkas man nutiko. Kažkas ilgalaikio.

– Perskaityk likusią dalį, – pasakiau. – Čia yra visi atsakymai.

– Gerai, – ištarė ji vos ne pašnibždomis. – Truputėlį bijau, nemeluosiu, bet... gerai. Kur tu būsi?

Atsistojau, pasirąžiau ir išgirdau, kaip nugaroje traška kaulai. Viena žinojau tikrai: man iki pykinimo įgriso soliariumas.

– Kroketo aikštelėje. Noriu tau dar kai ką parodyti. Ir tai yra toje pačioje pusėje.

– Ar tai... baisu?

Jos baikščiame žvilgsnyje išvydau mergaitę, kokia buvo Eleina tais laikais, kai vasarą vyrai nešiodavo šiaudines skrybėles, o žiemą meškėno kailinius.

– Ne, – atsakiau nusišypsodamas. – Nebaisu.

– Gerai, – Eleina paėmė rankraštį. – Nusinešiu jį į savo kambarį. Susitiksime kroketo aikštelėje apie... – ji pasklaidė rankraščio puslapius, įvertindama, kiek užtruks juos perskaityti, – ketvirtą? Ar tinka?

– Puiku, – atsakiau pagalvodamas apie per daug smalsų Bredą Doulaną. Jo tuo metu jau nebebus.

Eleina lengvai spustelėjo man ranką ir išėjo. Kurį laiką stovėjau žiūrėdamas į stalą, įsisąmonindamas, jog stalas vėl tuščias, ant jo buvo tik pusryčių padėklas, kurį Eleina atnešė ryte, visi išsklaidyti popieriaus lapai buvo dingę. Kažkaip negalėjau patikėti, kad viską užbaigiau... ir, kaip suprantate, kadangi tai, ką dabar skaitote, buvo parašyta po to, kai aš aprašiau Džono Kofio egzekuciją ir atidaviau paskutinį popierių pluoštelį Eleinai, dar nebuvau užbaigęs savo pasakojimo. Net tada giliai viduje žinojau kodėl.