Stephen King - Žalioji mylia

Brutalusis ir aš apsukome Džoną. Brutalusis spustelėjo milžino petį, ir šis atsisėdo. Džonas nusitvėrė už plačių ąžuolinių Žiežirbos atramų, jo akys lakstė į šalis, liežuviu jis sudrėkino iš pradžių vieną lūpų kamputį, po to kitą.

Heris ir aš priklaupėme ant kelių. Dieną prieš tai pasirūpinome, kad vienas iš įgijusių pasitikėjimą kalinių, dirbantis metalo ceche, privirintų laikinus apkabų prailginimus, nes Džono Kofio blauzdos buvo toli gražu ne tokio paties dydžio kaip eilinio žmogaus. Ir vis tiek vienu momentu mane buvo apėmęs košmariškas siaubas, kai pagalvojau, jog ir su prailginimais apkabos bus per mažos, ir mes turėsime nuvesti Džoną atgal į kamerą, o tuo tarpu bus ieškomas Semas Broderikas, kuris vadovavo metalo cechui, kad dar labiau prailgintų apkabas. Paskutinį kartą stipriai atžagaria ranka spustelėjau apkabą, ir ji mano pusėje užsisegė. Džonas timptelėjo koją ir aiktelėjo. Aš ją sužnybau.

– Atleisk, Džonai, – sumurmėjau ir pažvelgiau į Herį. Jis lengviau užsegė apkabą (arba jo pusėje buvo didesnis prailginimas, arba dešinė Džono blauzda buvo plonesnė), tačiau abejodamas žvelgė į ją. Manau, jog žinau kodėl; patobulintos apkabos atrodė tarsi alkanos, jų žiaunos žiojėjo tarsi aligatorių.

– Viskas bus gerai, – pasakiau vildamasis, kad mano žodžiai nuskambės įtikinamai... ir kad sakau tiesą. – Nusišluostyk veidą, Heri.

Jis pasitrynė veidą ranka, nusišluostydamas nuo skruostų ašaras ir prakaito lašelius nuo kaktos. Abu atsisukome, Homeras Kraibusas, kuris garsiai kalbėjosi su savo kaimynu (sprendžiant iš virvelės formos kaklaraiščio ir nutrinto juodo kostiumo, prokuroru) nutilo. Buvo beveik metas vykdyti egzekuciją.

Brutalusis pritvirtino vieną Džono riešą, Dynas kitą; per Dyno petį mačiau gydytoją, kuris kaip visada laikėsi neįkyriai, stovintį atsirėmusi į sieną ir tarp kojų pasistačiusi savo juodą lagaminėlį. Dabar, spėju, gydytojai vos ne vadovauja tokiems dalykams, ypač turint omenyje intravenines lašelines, tačiau tais laikais gydytojus turėdavai vos ne stumte stumti, jei prireikdavo jų pagalbos. Galbūt tada jie aiškiau suvokė, ką gydytojui dera daryti, o kas yra Hipokrato priesaikos, kuria pasižadama pirmiausiai nepakenkti, laužymas.

Dynas linktelėjo Brutaliajam. Brutalusis pasuko galvą, tartum norėdamas pasižiūrėti į telefoną, kuris niekada nesuskamba tokiems kaip Kofis, ir sušuko Džekui Van Hėjui:

– Pasuk ant pirmos padalos!

Pasigirdo įsijungiantį šaldytuvą primenantis dūzgesys, ir lempos suspindo šiek tiek ryškiau. Mūsų šešėliai įgijo aštresnius kontūrus, jie tarsi juodi pesliai sklandė ant sienų palei elektros kėdę. Džonas giliai įkvėpė. Jo pirštų krumpliai buvo pabalę.

– Ar jau skaudai – trūkčiojančiu balsu suklykė ponia Deterik per vyro petį. – Tikiuosi, jog skauda! Tikiuosi, jog velniškai skauda!

Vyras ją suspaudė. Klausui Deterikui iš vienos nosies šnervės bėgo kraujas. Pamačiau, kaip plona raudona čiurkšlelė vingiavo savo keliu siaurų ūsų link. Kai kitų metų kovą atsivertęs laikraštį perskaičiau, jog Deterikas mirė nuo insulto, visai nenustebau.

Brutalusis įžengė į Džono regos lauką. Kalbėdamas jis palietė Džono petį. Tai buvo neleistina, tačiau iš liudininkų šitą žinojo tik Kurtis Andersonas, bet jis apsimetė nieko nepastebėjęs. Manau, jog Kurtis priminė žmogų, kuris nori kuo greičiau mesti savo darbą. Desperatiškai nori jį mesti. Po Perl Harboro bombardavimo Kurtis užsirašė į armiją, tačiau niekada neišvyko užjūrin; jis žuvo per sunkvežimio avariją Fort Brege.

Tuo tarpu Džonas nuo Brutaliojo pirštų prisilietimo atsipalaidavo. Nemanau, jog jis būtų ką nors supratęs, ką sako Brutalusis, gal ir nieko nesuprato, tačiau Brutaliojo ranka, uždėta ant peties, jį nuramino. Brutalusis, kuris maždaug po dvidešimt penkerių metų mirė nuo infarkto (jo sesuo papasakojo, kad Brutalusis valgė sumuštinį su žuvimi ir žiūrėjo imtynes per televizorių, kai tai įvyko), buvo geras žmogus. Mano draugas. Galbūt geriausias iš mūsų visų. Jis nesunkiai suprato, kaip žmogus tuo pat metu gali norėti iškeliauti ir paniškai bijoti kelionės.

– Džonai Kofi, jūs esate pasmerktas mirti elektros kėdėje, šį sprendimą priėmė prisiekusieji ir paskyrė garbingas valstijos teisėjas.

Tesaugo Dievas šios valstijos piliečius. Ar norite ką nors pasakyti, prieš įvykdant nuosprendį?

Džonas vėl apsilaižė lūpas, po to aiškiai prabilo. Jis teištarė penkis žodžius:

– Apgailestauju už tai, kas esu.

– Tu turėtum gailėtis! – suklykė nužudytų mergaičių motina. – Ak, siaubūne, privalėtum gailėtis! PO VELNIŲ, TU TURĖTUM ATGAILAUTI!

Džonas nukreipė savo žvilgsnį į mane. Jo akyse neišvydau nei nuolankumo, nei vilties patekti į dangų, nei tikėjimo, jog artėja ramybė. O, kaip aš norėčiau jums pasakyti, kad tai buvo parašyta jo akyse. Kaip norėčiau tai pasakyti pats sau. Tačiau iš tiesų tose akyse aš išvydau baimę, neužbaigtumą ir nesuvokimą. Tai buvo pakliuvusio į spąstus ir išsigandusio žvėries akys. Prisiminiau, kaip Džonas paaiškino, kodėl Vartonui pavyko neprižadinant namiškių išsivesti Korą ir Keitę Deterik: „ Jo žudymo įrankis buvo jų meilė. Taip atsitinka kiekvieną dieną. Visame pasaulyje.“

Brutalusis nukabino kaukę nuo bronzinio kablio, esančio kėdės atloše, ir kai Džonas ją pamatė bei suprato, kas tai, jo akys iš siaubo išsiplėtė. Jis pažvelgė į mane, ir dabar aš aiškiai pamačiau prakaito lašelius ant jo plikos galvos. Tos akys buvo didžiulės lyg paukščio kiaušiniai.

– Prašau, bose, nedėkite jos man ant veido, – dejuodamas sušnibždėjo Džonas. – Prašau, neapgaubkite manęs tamsa, neverskite žengti į tamsą, aš jos bijau.

Brutalusis žvelgė į mane, pakėlęs antakius, sustingęs vietoje, rankose laikydamas kaukę. Jo akys sakė, kad aš privalau nuspręsti, jog Brutalusis gali pasielgti ir vienaip, ir kitaip. Stengiausi kuo greičiau nuspręsti – tai nebuvo lengva, nes galvoje pašėlusiai dunksėjo. Kaukė būdavo užmaunama pagal tradiciją, o ne reikalaujant įstatymui. Tiesą pasakius, ją uždėdavome tam, kad neišgąsdintume liudininkų. Ir staiga aš nusprendžiau, jog neverta rūpintis jų išgąsčiu, tik ne šį kartą. Galų gale juk Džonas per visą savo gyvenimą nepadarė nieko tokio, už ką būtų pasmerktas mirti su kauke ant galvos. Liudininkai šito nežinojo, tačiau mes žinojome, ir aš nusprendžiau patenkinti šį paskutinį Džono pageidavimą. O dėl Mardžorės Deterik, tai ji už tai gal net atsiųs padėkos laiškelį.

– Gerai, Džonai, – sumurmėjau.

Brutalusis vėl pakabino kaukę. Mums už nugarų Homeras Kraibusas sušuko pasipiktinęs savo gergždžiančiu balsu:

– Klausyk, vyruti! Uždėk jam tą kaukę! Negi manai, kad mes norime matyti, kaip jam išvirs akys?

– Nė kiek ne daugiau nei tai, kad tu, pūzre, buvai atsakingas už jo sugavimą, – sušnibždėjo Heris.

Heris mirė 1982—aisiais, būdamas beveik aštuoniasdešimties. Senukas. Žinoma, ne toks kaip aš, tačiau nedaug tokių ir tėra. Nuo žarnyno vėžio.

Brutalusis pasilenkė ir iš kibiro ištraukė apvalią kempinę. Jis paspaudė kempinę pirštu ir palaižė jo galiuką, tačiau šito nebuvo būtina daryti; mačiau, kaip iš šios bjaurios rudos kempinės varvėjo skystis. Brutalusis įgrūdo kempinę į šalmą ir uždėjo jį Džonui ant galvos. Pirmą kartą pamačiau, kad išbalo ir Brutalusis – jis buvo blyškus lyg tešla, nedaug trūko, kad apalptų. Prisiminiau, kaip Brutalusis sakė, jog pirmą kartą gyvenime jam iškilo pragaro grėsmė, nes mes rengėmės nužudyti Dievo dovaną. Staiga pajutau poreikį nusiriaugėti. Tik didelėmis pastangomis jį nuslopinau. Vanduo iš kempinės tekėjo abiem Džono skruostais.