Stephen King - Žalioji mylia

– Polai? – paklausė jis. – Ar gerai jautiesi?

– Taip, – atsakiau.

Po to apsakiau Brutaliajam, ką man papasakojo Džonas – ne viską ir, žinoma, nieko nepasakiau, kokį poveikį man padarė jo prisilietimas (šito niekam niekada nesakiau, net Džanisei); Eleina Koneli tai sužinos pirmoji, žinoma, jei ji panorės skaityti šiuos puslapius po to, kai bus perskaičiusi visus kitus, bet persakiau Brutaliajam Džono žodžius, kad jis nori iškeliauti. Tai suteikė Brutaliajam palengvėjimą, – bent jau šiokį tokį, – tačiau aš pajutau (išgirdau?), jog Brutalusis spėlioja, ar nebūsiu aš visa tai sukūręs, kad jį paguosčiau. Po to pajutau, jog Brutalusis nusprendė manimi patikėti, nes jam šitaip bus lengviau, kai išmuš Džono valanda.

– Polai, ar tau neatsinaujino uždegimas? – paklausė Brutalusis. – Tu visas išraudęs.

– Ne, manau, kad jaučiuosi puikiai, – atsakiau, nors taip nesijaučiau, tačiau tvirtai tikėjau, kad Džonas buvo teisus, ir aš netrukus vėl pasijusiu normaliai. Pajutau, jog tvilkčiojimas mano kūne slopsta.

– Vis tiek nepakenktų nueiti į savo kabinetą ir truputėlį prigulti.

Mažiausiai tuo metu norėjau prigulti – mintis man pasirodė tokia absurdiška, kad vos nepradėjau kvatoti. Tuo metu aš buvau labiau linkęs pasistatyti mažą namelį, apkalti lentomis, suarti galinį daržą ir apsodinti. Ir visa tai norėjau padaryti iki vakarienės.

„Štai kaip tai yra , – galvojau. – Kiekvieną dieną. Visame pasaulyje. Toji tamsa. Apgaubusi visą pasaulį“.

– Verčiau nueisiu į administracijos pastatą. Reikia pasitikslinti keletą dalykų.

– Daryk kaip nori.

Nuėjau prie durų, atidariau jas ir atsisukau.

– Tu parašei teisingai, – pasakiau Brutaliajam. – Su „ų“ nosine. Bent jau dažniausiai. Manau, jog visos taisyklės turi išimčių.

Išėjau pro duris. Man nereikėjo atsisukti į Brutalųjį, kad pamatyčiau, kaip jis stovi nustėręs ir išsižiojęs.

Likusią pamainos dalį nenustygau vietoje, negalėjau išsėdėti nė penkių minučių vėl nepašokęs ir nepradėjęs blaškytis. Nuėjau į administracijos pastatą, po to tapsenau ten ir atgal pasivaikščiojimų kieme, kol sargybiniai bokštuose tikriausiai pagalvojo, jog aš išėjau iš proto. Bet kai baigėsi mano budėjimas, vėl pradėjau rimti, o besiblaškančios galvoje mintys – lyg vėjo draikomi lapai – taip pat apsiramino.

Tačiau tą rytą pusiaukelėje į namus ankstesnis jausmas vėl stipriai užvaldė mane. Tai buvo panašu į turėtą šlapimtakių uždegimą. Turėjau šalikelėje pastatyti savo „Fordą“, išlipti ir bėgti vos ne pusę mylios, nuleidęs galvą, mojuodamas rankomis. Iš mano gerklės veržėsi toks karštas kvapas, lyg aš jį būčiau pašildęs pažastyje. Po to galiausiai pradėjau jaustis iš tiesų normaliai. Nubėgau ristele beveik iki tos vietos, kur buvo pastatytas mano „Fordas“, ir likusią kelio dalį nužingsniavau normaliu žingsniu, iš burnos leisdamas garą į gaivų rytmečio orą. Sugrįžęs namo, papasakojau Džanisei, jog Džonas Kofis man pasakė, kad yra pasiruošęs ir nori iškeliauti. Ji linktelėjo. Atrodė, Džanisė pajuto palengvėjimą. Ar iš tiesų? Negalėjau pasakyti. Prieš šešias, netgi prieš tris valandas būčiau žinojęs, tačiau tuo momentu jau nebegalėjau suprasti. Ir tai buvo gerai. Džonas vis kartodavo, jog yra pavargęs, ir aš dabar supratau kodėl. Tai, ką Džonas nešiojosi savyje, būtų išsekinę kiekvieną. Beliktų ilgėtis ramybės ir tylos.

Kai Džanisė pasidomėjo, kodėl esu toks įraudęs ir nuo manęs sklinda prakaito kvapas, pasakiau jai, kad pakeliui į namus sustabdžiau automobilį ir gana smarkiai pabėgiojau. Tiek jai pasakiau – tikriausiai jau esu minėjęs (esu parašęs per daug puslapių, kad kiltų noras visus juos peržiūrėti ir pasitikslinti), kad mūsų vedybiniame gyvenime meluoti nebuvo įprasta, – tačiau nepaaiškinau kodėl.

O Džanisė nepaklausė.

9

Tą naktį, kai atėjo Džono Kofio eilė pereiti Mylia, negriaudėjo. Buvo gana šalta, spėju, minusinė temperatūra, ir virš nuvalytų laukų pasipylė milijonai žvaigždžių, o šerkšnas švytėjo lyg deimantai ant išdžiūvusių liepos mėnesio kukurūzų griaučių.

Per šią egzekuciją Brutas Hauvelas buvo paskirtas į pirmąją eilę – šį kartą jam teks uždėti šalmą ir liepti Van Hėjui pasukti limbą. Bilas Dodžas buvo skydinėje kartu su Van Hėjumi. O tos lapkričio dvidešimtosios vakare apie vienuoliktą dvidešimt Dynas, Heris ir aš nuėjome į vienintelę užimtą kamerą, kurioje ant gulto galo sėdėjo Džonas Kofis, susidėjęs rankas tarp kelių. Ant jo melsvų marškinių matėsi nedidelė padažo dėmelė. Džonas pro grotas pažvelgė į mus. Atrodė, jis buvo kur kas ramesnis nei mes. Mano rankos buvo šaltos, o smilkiniuose tvinkčiojo. Viena buvo žinoti, kad Džonas pats šito nori, – bent jau dėl to galėjome atlikti savo darbą, – tačiau visai kas kita suvokti, jog mes nužudysime Džoną elektros kėdėje už nusikaltimą, kurį padarė kitas žmogus.

Holą Murą paskutinį kartą mačiau apie septintą valandą vakaro. Jis savo kabinete sagstėsi apsiaustą. Holas buvo išblyškęs, o rankos taip stipriai drebėjo, kad tik didelėmis pastangomis jam pavyko užsisegti sagas. Man kilo noras nustumti jo pirštus į šalį ir pačiam užsegioti apsiaustą lyg mažam vaikui. Ironiška buvo tai, jog Melinda, kai mes su Džanisė nuvykome jos aplankyti praėjusį šeštadienį, atrodė geriau nei Holas Džono Kofio egzekucijos vakarą.

– Per šią egzekuciją aš nepasiliksiu, – pasakė Holas. – Bus Kurtis, o aš žinosiu, jog Kofis yra patikimose rankose, nes lieki tu ir Brutas.

– Taip, sere, pasistengsime kiek įmanydami, – atsakiau. – Ar kas nors girdėti dėl Persio?

Suprantama, jog norėjau paklausti, ar jam negrįžta protas. Gal jis dabar kažkur sėdi ir kam nors – greičiausiai gydytojui – pasakoja, kaip mes jį įgrūdome į durnių marškinius ir įmetėme į tramdomąjį kambarį lyg kokį eilinį supsichavusį kalinį... Persio žodžiais tariant, lyg kokį eilinį užriestanosį stuobrį. O jei taip yra iš tiesų, ar gydytojai tiki jo žodžiais?

Tačiau, pasak Holo, Persio būklė nepakito. Jis vis dar nekalbėjo, ir aplinkinis pasaulis jam neegzistavo. Persis tebebuvo Indianoloje, – jo būklė vis dar buvo „tiriama“, kaip pasakė Holas, ir atrodo, jog šis žodis jam pačiam skambėjo mistiškai, – tačiau jei nors kiek pagerėtų, Persį nedelsiant išleistų iš ligoninės.

– Kaip laikosi Kofis? – paklausė Holas, galiausiai įveikęs paskutinę sagą.

– Jis puikiai viską ištvers, viršininke, – atsakiau.

Holas linktelėjo ir nuėjo durų link. Jis atrodė susenęs ir pasiligojęs.

– Kaip viename žmoguje gali kartu gyventi tiek daug gėrio ir lygiai tiek pat blogio? Kaip tas pats žmogus, kuris išgydė mano žmoną, galėjo nužudyti tas mažas mergaites? Ar tu gali tai suprasti?

Atsakiau jam, jog nesuprantu, kad Dievo keliai yra nežinomi, kad kiekviename iš mūsų slypi blogis, o mums nedera klausinėti kodėl, ir pripaisčiau dar kažką panašaus; visa tai buvau išmokęs „Jėzaus Garbinimo“ ir „Viešpaties Galybės“ bažnyčiose; Holas visą tą laiką linkčiojo galva ir atrodė kiek egzaltuotas. Juk jis pajėgus pritariamai linksėti, ar ne? Taip. Linksėti ir atrodyti egzaltuotai. Jo veide atsispindėjo gilus liūdesys, – žinoma, jog Holas buvo sukrėstas; tuo nė kiek neabejojau, – tačiau šį kartą nesimatė ašarų, nes Holas turėjo vykti namo pas savo žmoną, draugę, kuri dabar puikiai jautėsi. Džono Kofio dėka ji buvo sveika ir puikiai jautėsi, o žmogus, pasirašęs Džono mirties nuosprendį, galėjo išeiti iš savo kabineto ir keliauti pas savo žmoną. Jam nereikėjo stebėti to, kas netrukus įvyks. Jis galės naktį miegoti šiltame žmonos glėbyje, o Džonas Kofis tuo metu gulės ant akmeninės plokštės apskrities ligoninės rūsyje, vis labiau vesdamas, kai nedraugiškos, bežadės valandos artės prie aušros. Ir už tai aš nekenčiau Holo. Tik truputėlį, žinojau, jog tai praeis, tačiau tai buvo neapykanta. Tikras jausmas.