Stephen King - Žalioji mylia

– Kas nutiko? – paklausė Džanisė. — Kodėl jūs šitaip žiūrite vienas į kitą? Žinoma, jog tas Makgis turės...

– Robas Makgis man pasirodė esąs geras žmogus, ir manau, jog jis yra velniškai puikus teisingumo sergėtojas, – pertraukiau ją, – tačiau Trapinguso apygardoje jis neturi jokio svorio. Valdžia priklauso šerifui Kraibusui, o šis atnaujins Deterikų bylą remdamasis mano surinktais duomenimis tik tada, kai pragare ims snigti.

– Tačiau... jei Vartonas ten buvo... jei Deterikas atpažins jį iš nuotraukos, ir teisme bus įrodyta , jog jis ten buvo...

– Tai, kad Vartonas buvo pas Deterikus gegužės mėnesį, nebūtinai reiškia, jog jis sugrįžo birželį ir nužudė tas mergaites, – paaiškino Brutalusis. Jis kalbėjo tyliu, švelnu balsu – šitaip pranešama apie artimo giminaičio mirtį. – Viena vertus, turime vyruką, kuris padėjo Klausui Deterikui nudažyti tvartą ir išvyko. Paaiškėja, jog jis toje vietoje įvykdo krūvą nusikaltimų, tačiau per tas tris gegužės dienas, kol jis buvo Teftone, nieko pikto nepadaro. Antra vertus, turime negrą, didžiulį negrą, kurį surandame upės pakrantėje, savo rankose laikantį dvi nuogas negyvas mergaites.

Brutalusis papurtė galvą.

– Polas teisus, Džanisė. Gal Makgiui ir kilo abejonių, tačiau Makgis nieko negali. Tik Kraibusas pajėgus atnaujinti bylą, o Kraibusas nenori sujaukti to, kas jam atrodo laiminga pabaiga: „Tai buvo nigeris, – galvoja Kraibusas, – kaip ten būtų, ne vienas iš mūsiškių. Puiku, aš nuvažiuosiu į Kould Mauntiną, užsisakysiu steiką ir pilstomo alaus „Mamos virtuvės“ restorane, po to pasižiūrėsiu, kaip iškepa tą nigerį, ir viskas bus baigta“.

Džanisė klausėsi šių žodžių, o jos veide vis labiau ryškėjo siaubas, po to atsisuko į mane.

– Tačiau Makgis tuo tiki, tiesa, Polai? Matau tai iš tavo veido. Šerifo pavaduotojas Makgis žino, jog sulaikė nekaltą žmogų. Negi jis nepasipriešins šerifui?

– Pasipriešindamas šerifui, jis tik praras darbą, – atsakiau. – Taip, manau, širdies gilumoje Makgis žino, kad tai buvo Vartonas. Tačiau save jis įtikinėja, jog turės darbą tol, kol laikys liežuvį už dantų ir žais pagal taisykles, kol Kraibusas arba išeis į pensiją, arba persirys tiek, kad numirs. O tada viskas bus kitaip. Štai kaip Makgis įtikinėja save, kad galėtų užmigti. Bent aš taip įsivaizduoju. O dėl vieno dalyko jis tikriausiai nedaug kuo skiriasi nuo Homero. Makgis aiškina sau: „Galų gale, tai tik negras. Neįtikėtina, kad už tokius dalykus sudegintų baltąjį“.

– Tada jūs privalėsite ten nuvykti, – pasakė Džanisė, ir mano širdis sustingo nuo jos šalto ir ryžtingo, nepripažįstančio dvejonių tono. – Privalote nuvykti ir papasakoti, ką sužinojote.

– Ir kaip mes papasakosime, ką sužinojome, Džanisė? – paklausė Brutalusis tuo pačiu tyliu balsu. – Ar turėtume papasakoti, kaip Vartonas sugriebė Džoną, kai mes slapta vedėme iš kalėjimo, kad stebuklingai išgydytų kalėjimo viršininko žmoną?

– Ne... žinoma, jog ne... – ji pamatė, koks plonas yra šioje pusėje ledas, ir nučiuožė kita kryptimi. – Tada pameluokite.

Džanisė iššaukiančiai pažvelgė į Brutalųjį, po to į mane. Jos žvilgsnis buvo toks liepsningas, jog galėjo laikraštyje pradeginti skylę.

– Pameluoti, – pakartojau. – Ką?

– Kas tave privertė nuvykti iš pradžių į Perdomo apygardą, po to į Trapingusą. Nuvažiuok pas tą storą šerifą Kraibusą ir pasakyk, jog Vartonas tau prisipažino išprievartavęs bei nužudęs Deterikų mergaites, – trumpam Džanisė nukreipė savo karštą žvilgsnį į Brutalųjį. – Tu galėtum jį paremti, Brutai. Gali pasakyti, jog ir tu buvai kartu, kai Vartonas prisipažino, ir viską girdėjai. Ką gi, gal ir Persis viską girdėjo, ir tai jį tikriausiai sujaudino. Persis negalėjo pakelti minties, jog Vartonas šitaip žiauriai pasielgė su mergaitėmis. Tai jam sumaišė protą. Tiesiog... Ką? Dėl Dievo, ką gi aš žinau?

Ne tik aš ir Brutalusis, Heris su Dynu taip pat su savotišku siaubu žvelgė į Melinda.

– Mes nieko panašaus nepranešėme , mem, – pasakė Heris. Jis kalbėjo, tarsi aiškindamas vaikui. – Pirmiausiai mūsų paklaus, kodėl nepranešėme. Mes privalome pranešti viską, ką mūsų kūdikiai kamerose pasakoja apie anksčiau įvykdytus nusikaltimus. Savo ar kitų.

– Bet... bet... – Džanisės veidas buvo apimtas agonijos. Priėjau prie jos ir pamėginau apkabinti, tačiau Džanisė energingai nustūmė mano ranką šalin. – Bet jis ten buvo! Jis dažė tą prakeiktą tvartą! KARTU SU JAIS VAKARIENIAVO!

– Tai tik byloja jo naudai, – paaiškino Brutalusis. – Kas gi čia tokio? Kodėl Vartonui nepasipuikavus? Juk žmogaus negali iškepti du kartus.

– Leiskite man pasitikrinti, ar aš teisingai viską supratau. Mes, susirinkusieji prie šito stalo, žinome, jog Džonas Kofis ne tik nenužudė tų mergaičių, bet ir bandė išgelbėti jų gyvybes. Suprantama, jog šerifo pavaduotojas Makgis viso šito nežino, bet gana puikiai supranta, kad žmogus yra pasmerktas mirti už žmogžudystes, kurių nepadarė. Ir vis dėlto... vis dėlto... jūs negalite pasiekti, kad teismas vyktų iš naujo. Netgi negalite atnaujinti bylos tyrimo?

– Taip, mem, – pasakė Dynas. Jis įnirtingai blizgino savo akinių stiklus. – Jūs beveik viską teisingai įvardijote.

Ji sėdėjo nuleidusi galvą ir mąstė. Brutalusis norėjo kažką pasakyti, tačiau aš rankos mostu jį sustabdžiau. Nemaniau, jog Džanisė galėtų sugalvoti būdą, kaip ištraukti Džoną iš tos mirtį nešančios dėžės, į kurią jis papuolė, tačiau taip pat negalvojau, kad tai yra neįmanoma. Mano žmona buvo bauginančiai išmintinga dama. Ir taip pat bauginančiai ryžtinga. Toks derinys kartais kalnus paverčia slėniais.

– Gerai, – galiausiai tarė ji. – Tada jūs patys vieni privalote jį ištraukti.

– Mem?

Heris buvo netekęs amo. Taip pat ir išsigandęs.

– Jūs galite tai padaryti. Juk vieną kartą jau padarėte, ar ne? Vadinasi, galite pakartoti. Tik šį kartą jo nesugrąžinsite.

– Ar jūs norėtumėte būti viena iš tų, kuri paaiškins mano vaikams, kodėl jų tėtukas sėdi kalėjime, misis Edžkoum? – paklausė Dynas. – Apkaltintas, kad padėjo žmogžudžiui pabėgti iš kalėjimo.

– Nieko panašaus nebus, Dynai; mes sukursime planą. Padarysime taip, jog atrodytų kaip tikras pabėgimas.

– Tada nepamirškite, jog tai turi būti toks planas, kurį galėtų sugalvoti vyriokas, net nepajėgiantis prisiminti, kaip reikia užsirišti batų raištelius, – pastebėjo Heris. – Visi turės tuo patikėti.

Džanisė sutrikusi pažvelgė į jį.

– Nieko gero iš to nebus, – pasakė Brutalusis. – Net jei ir sugalvotume būdą, vis tiek nieko gero iš to nebūtų.

– Kodėl? – atrodė, jog Džanisė tuoj pravirks. – Kodėl gi, po velnių, ne?

– Todėl, kad jis yra šešių pėdų ir aštuonių colių ūgio plikas juodaodis, kuriam vos užtenka smegenų prasimaitinti, – atsakiau. – Kaip manai, kiek ilgai jis išbus laisvėje, iki vėl jį sučiups? Dvi valandas? Šešias?

– Juk sugebėjo anksčiau gyventi neatkreipdamas į save per daug dėmesio.

Ašara nuriedėjo Džanisės skruostu. Ji nusivalė ją atžagaria ranka.

Džanisė sakė teisybę. Buvau parašęs laiškus savo draugams ir giminėms, gyvenantiems toliau į pietus, klausdamas jų, ar nematė laikraščiuose kokių nors straipsnių apie vyrą, kurio aprašymas atitiktų Džoną Kofį. Ir nesulaukiau absoliučiai jokio atsakymo. Džanisė buvo padariusi tą patį. Mums pavyko atkasti tik vieną tikėtiną atvejį, kuris įvyko Masl Šoulzo mieste Alabamos valstijoje. Per choro repeticiją viesulas sugriovė bažnyčią, – tai įvyko 1929—aisiais, – ir didžiulis juodaodis vyriškis iš griuvėsių ištraukė du vyrukus. Iš pradžių visiems, stebintiems gelbėjimo darbus, pasirodė, jog vyrukai yra negyvi, tačiau vėliau paaiškėjo, kad nė vienas iš jų net nebuvo rimtai sužeistas. Laikraštis citavo vieną iš liudininkų sakant, jog tai buvo panašu į stebuklą. Per visuotinę sumaištį juodaodis, kurį bažnyčios pastorius buvo pasamdęs padieniu darbininku, išnyko.