Stephen King - Žalioji mylia

– Jūs teisi, jis sugeba išlikti nepastebėtas, – sutiko Brutalusis. – Tačiau taip pat privalote atminti, jog tai jam pavykdavo prieš tai, kol nebuvo nuteistas už dviejų mažų mergaičių išprievartavimą ir žmogžudystę.

Džanisė sėdėjo nieko neatsakydama. Ji šitaip išsėdėjo beveik ištisą minutę, o po to padarė tai, kas pribloškė mane taip stipriai, kaip mano staigus ašarų protrūkis turėjo priblokšti ją. Džanisė vienu rankos mostu nušlavė viską nuo stalo – lėkštes, stiklines, puodelius, stalo įrankius, dubenėlius su salotomis, padėklą su kumpiu, pilną ąsotį su šalta arbata. Visa, kas buvo ant stalo, vienu ypu atsidūrė ant grindų.

– O šventas šūde! – šūktelėjo Dynas, atsilošdamas nuo stalo taip smarkiai, jog vos neapvirto aukštielninkas.

Džanisė nekreipė į jį dėmesio. Ji žiūrėjo į mane ir Brutalųjį, daugiausia į mane.

– Ar jūs ketinate jį nužudyti, vaikai? – paklausė Džanisė. – Ketinate nužudyti žmogų, kuris išgelbėjo Melindos Mur gyvybę ir bandė išgelbėti tų dviejų mažų mergyčių gyvybes? Ką gi, pasaulyje bus bent vienu juodaodžiu mažiau, ar ne? Galėsite 'save tuo guosti. Vienu nigeriu mažiau.

Džanisė pakilo, pažvelgė į savo kėdę ir paspyrė ją į sieną. Kėdė atsimušė ir nukrito į išsiliejusią vaisių tyrę. Sugriebiau žmoną už rankos, tačiau ji išsilaisvino.

– Nedrįsk manęs liesti, – perspėjo ji. – Kitą savaitę tokiu pat metu tu būsi žudikas, nė kiek ne geresnis nei Vartonas, tad nedrįsk manęs liesti.

Ji nuėjo į galinę verandą, užsidengė veidą prijuoste ir ėmė raudoti. Mes keturiese žvalgėmės vienas į kitą. Po kiek laiko aš pakilau ir ėmiau valyti jovalą nuo grindų. Brutalusis pirmas prisijungė prie manęs, po jo Heris su Dynu. Kai kambarys vėl atrodė daugmaž tvarkingai, vyrai pasišalino. Per visą tą laiką nė vienas neištarėme nė žodžio. Tiesą sakant, neturėjome ką pasakyti.

6

Tą naktį man nereikėjo budėti. Sėdėjau mūsų mažo namo svetainėje, rūkydamas cigaretes, klausydamasis radijo ir stebėdamas, kaip nuo žemės kylanti tamsa praryja dangų. Televizorius yra gerai, aš nieko prieš jį neturiu, tačiau man nepatinka, kad jis atriboja žmogų nuo aplinkinio pasaulio ir prikausto prie savo stiklinio ekrano. Bent jau šiuo požiūriu radijas yra geriau.

Įėjo Džanisė, priklaupė prie kėdės atkaltės ir paėmė mano ranką. Kurį laiką nė vienas iš mūsų nepratarėme nė žodžio, tik paprasčiausiai rymojome, klausydamiesi Kajaus Kaizerio laidos „Muzikos žinių koledžas“ ir stebėdami, kaip sužimba žvaigždės. Man buvo gera.

– Labai atsiprašau, kad išvadinau tave bailiu, – pasakė Džanisė. – Dėl šito graužiuosi labiau nei dėl bet kurio kito žodžio, pasakyto tau per visą mūsų vedybinį gyvenimą.

– Netgi tada, kai mes iškylavome su palapinėmis ir tu mane išvadinai Senu Dvokiančiu Semu? – paklausiau, ir mes abu nusijuokėme, po to kelis kartus pasibučiavome, ir vėl pasijutome geriau.

Ji buvo labai graži, manoji Džanisė, ir aš vis dar ją tebesapnuoju. Nors esu senas ir pavargęs nuo gyvenimo, tebesapnuoju, kaip ji įeina į mano kambarį šioje vienišoje, visų užmirštoje buveinėje, kur koridorius dvokia šlapimu ir virtais kopūstais. Sapne matau ją jauną ir žavią, mėlynomis akimis ir puikiomis stačiomis krūtimis, nuo kurių beveik negalėdavai atitraukti rankų, sakančią man: „Na ką tu, brangusis, manęs nebuvo toje autobuso avarijoje. Tu suklydai, ir tiek!. Net ir dabar tai sapnuoju, o kartais, kai pabundu ir suprantu, jog tai buvo tik sapnas, apsiverkiu. Aš, kuris jaunystėje beveik niekados neverkdavau.

– Ar Holas žino? – galiausiai paklausė ji.

– Kad Džonas nekaltas? Neįsivaizduoju, iš kur jis galėtų žinoti.

– Ar jis gali padėti? Ar Holas turi kokią nors įtaką Kraibusui?

– Nė truputėlio, brangioji.

Džanisė linktelėjo, tarsi ir būtų laukusi šitokio mano atsakymo.

– Tada nieko jam nesakyk. Jei Holas negali padėti, dėl Dievo meilės, nieko jam nesakyk.

– Ne, nesakysiu.

Ji pažvelgė į mane tvirtu žvilgsniu.

– Ir tą naktį jūs nepranešite, jog dėl ligos negalite atvykti į darbą. Nė vienas. Jūs neturite teisės.

– Ne. Jei mes būsime vietoje, bent jau padarysime tą greitai. Tiek dar galime. Nebus taip, kaip nutiko Delakrua.

Akimirkai, dėkui Dievui trumpai, man akyse pasirodė šilkinė kaukė, deganti ant Delo veido ir atidengianti drebučių gumulėlius, kurie anksčiau buvo Delo akys.

– Tu neturi kitos išeities, ar ne? – Džanisė paėmė mano ranką ir patrynė ją į savo švelnų aksominį skruostą. – Vargšas Polas. Vargšas senukas.

Nieko neatsakiau. Niekada gyvenime nei prieš tai, nei po to taip netroškau pabėgti. Tiesiog pasiimti Melinda, susikrauti vieną kelionmaišį ir pabėgti, kur akys mato.

– Vargšas mano senuk, – pakartojo Džanisė. – Pasikalbėk su juo.

– Su kuo? Su Džonu?

– Taip. Pasikalbėk su juo. Sužinok, ko jis nori.

Susimąsčiau apie tai, po to linktelėjau galva. Džanisė buvo teisi. Ji beveik visada būdavo teisi.

7

Po dviejų dienų, aštuonioliktąją, Bilas Dodžas, Henkas Bitermanas ir dar kažkas – neprisimenu kas, tai buvo vienas iš skrajūnų – nuvedė Kofį į dušą D korpuse, o kol jo nebuvo, mes repetavome egzekuciją. Neleidome, kad Tu—Tu vaidintų Džono vaidmenį; visi supratome, net nepersimetę nė žodeliu, jog tai būtų nepadoru.

Aš atlikau šį vaidmenį.

– Džonai Kofi, – tarė Brutalusis ne visai tvirtu balsu, kai aš sėdėjau pritvirtintas prie Senosios Žiežirbos, – jūs esate pasmerktas mirti elektros kėdėje, šį sprendimą priėmė prisiekusieji, tokie pat piliečiai kaip jūs...

Tokie pat piliečiai kaip Džonas Kofis? Absurdas. Kiek žinau, visoje planetoje nebuvo kito tokio žmogaus. Tada prisiminiau, ką pasakė Džonas, kai jis žiūrėjo į Žiežirbą, stovėdamas laiptų, einančių iš mano kabineto, apačioje: „ Jo kūno dalelės dar tebėra ten. Aš girdžiu, kaip jos klykia“.

– Išlaisvinkite mane, – pasakiau užkimusiu balsu. – Atsekite apkabas ir paleiskite.

Vyručiai taip ir padarė, tačiau kurį laiką jaučiausi lyg prikaustytas, tartum Senoji Žiežirba nebūtų norėjusi manęs paleisti.

Kai pajudėjome atgal į savo korpusą, Brutalusis tarė man labai tyliai, kad neišgirstų net Dynas su Heriu, kurie už mūsų nugarų baigė rikiuoti kėdes:

– Gyvenime esu padaręs keletą dalykų, kuriais negaliu didžiuotis, tačiau dabar pirmą kartą pajutau pragaro grėsmę.

Pažvelgiau į jį, kad įsitikinčiau, jog Brutalusis nejuokauja. Buvo nepanašu į tai.

– Ką tu turi omenyje?

– Turiu omenyje, jog mes rengiamės nužudyti Dievo dovaną, – atsakė jis. – Dievo dovaną, kuri nėra padariusi nieko pikta nei mums, nei kam nors kitam. Ką aš pasakysiu, kai stovėsiu prieš Dievą Tėvą Visagalį, ir jis manęs paprašys paaiškinti, kodėl taip padariau? Kad tai buvo mano darbas? Mano darbas?

8

Kai Džonas sugrįžo iš dušo ir išėjo skrajūnai, aš atrakinau jo kameros duris, įėjau vidun ir atsisėdau greta Džono ant gulto. Brutalusis budėjo koridoriuje. Jis pakėlė akis, pamatė, jog įėjau vienas į kamerą, tačiau nepratarė nė žodžio. Brutalusis tiesiog vėl palinko prie savo popierių, prie kurių tuo metu kamavosi, be paliovos laižydamas pieštuko galiuką.

Džonas pažvelgė į mane savo keistomis akimis – pasruvusiomis krauju, tuščiomis, pritvinkusiomis ašarų... tačiau ramiomis, tarsi verkti nebūtų buvę taip blogai, kai pripranti. Jis netgi lengvai nusišypsojo. Prisimenu, Džonas kvepėjo „Ivory“ muilu, jis buvo švarus ir gaivus kaip kūdikis po vakarinės maudyklės.