Stephen King - Žalioji mylia

Aš suvalgiau du gabalus, ir jie buvo gana sunkūs.

Kai Makgis atvyko į valgyklą ir prisėdo šalia manęs už prekystalio, bandžiau įspėti, kas parašyta jo veide, tačiau nieko nepešiau.

– Na? – paklausiau.

– Vykime pas mane į namus, ten ir pasikalbėsime, – pasiūlė šerifo pavaduotojas. – Ši vieta mano skoniui yra per daug vieša.

Mes surengėme pasitarimą Robo Makgio paradinėje verandoje. Abu buvome sužvarbę ir susitraukę, tačiau ponia Makgi neleido rūkyti namuose. Ji buvo moteriškė, pralenkusi savo laikmetį. Kurį laiką kalbėjo Makgis. Atrodė, jog jam pačiam nepatinka girdėti savo žodžius.

– Jūs turbūt suprantate, jog tai nieko neįrodo, ar ne? – paklausė jis, kai užbaigė savo pasakojimą.

Makgio tonas buvo karingas, ir kalbėdamas jis agresyviai baksnojo mano pusėn savo namų darbo cigarete, tačiau jo veidas buvo slogus. Mes abu žinojome, jog ne visada įrodymas yra tai, ką matai ir girdi teismo salėje. Man atrodo, jog tai buvo vienintelis kartas šerifo pavaduotojo Makgio gyvenime, kai jis norėjo būti toks pat kaimiškai bukas kaip ir jo bosas.

– Suprantu, – atsakiau.

– Ir jei manote, jog dėl šio vienintelio dalyko jums pavyks pasiekti, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, siūlau pagalvoti dar kartą, señor. Džonas Kofis yra negras, o Trapinguso apygardoje mes esame labai skrupulingi, kai kalbama apie negrų bylų peržiūrėjimą.

– Suprantu ir tai.

– Tad ką jūs ketinate daryti?

Numečiau savo cigaretę per verandos turėklus į gatvę. Po to atsistojau. Manęs laukė ilga šalta kelionė namo, ir juo anksčiau susiruošiu, juo greičiau ši kelionė bus baigta.

– Labai norėčiau tai žinoti, pavaduotojau Makgi, – atsakiau, – tačiau nežinau. Šį vakarą tikrai žinau tik vieną dalyką: suvalgydamas antrą gabalą pyrago, padariau klaidą.

– Pasakysiu jums kai ką, gudruoli – tarė Makgis, vis dar tebekalbėdamas karingu tonu. – Aš manau, jog pirmiausia jums nereikėjo atidaryti Pandoros skrynios.

– Ne aš ją atidariau, – atšoviau ir išvažiavau namo.

Sugrįžau vėlai, – po pusiaunakčio, – tačiau žmona manęs dar laukė. Įtariau, jog ji lauks, tačiau mano širdis nudžiugo, kai pamačiau Melinda ir kai ji apsikabino rankomis mano kaklą bei tvirtai prisispaudė visu kūnu.

– Sveikas, nepažįstamasai, – pasisveikino ji, o po to palietė mane žemiau juosmens. – Tikiuosi, jog tam vyrukui nenutiko nieko bloga? Jis sveikas kaip ridikas?

– Taip, mem, – atsakiau ir pakėliau Melinda ant rankų.

Nusivedžiau ją į miegamąjį, ir mes ten be galo saldžiai pasimylėjome. O kai pasiekiau pasitenkinimo viršūnę, tą palaimingą prasiveržimo pojūtį, prisiminiau be paliovos ašarojančias Džono Kofio akis. Taip pat Melindą Mur, sakančią: „ Sapnavau, jog tu klaidžioji tamsoje. Aš taip pat“.

Vis tebegulėdamas ant savo žmonos, kuri rankomis buvo apsivijusi mano kaklą, o mūsų šlaunys buvo tvirtai prigludusios vienos prie kitos, pradėjau verkti.

– Polai! – šūktelėjo ji išsigandusi ir nustebusi.

Nemanau, kad per visą mūsų vedybinį gyvenimą Džanisė būtų mačiusi mane ašarojantį daugiau nei pustuzinį kartų. Paprastai aš nesu iš verksmingųjų.

– Polai, ką tai reiškia?

– Žinau viską, ką galima žinoti, – atsakiau jai pro ašaras. – Jei nori žinoti teisybę, aš žinau pasiutusiai per daug. Greičiau nei už savaitės aš turėsiu elektros srove užmušti Džoną Kofį, tačiau Deterikų mergaites nužudė Viljamas Vartonas. Tai buvo Laukinis Bilas.

5

Kitą dieną ta pati grupelė kalėjimo prižiūrėtojų, kurie valgė mano virtuvėje po nevykusios Delakrua egzekucijos, vėl pietavo pas mane. Šį kartą buvo ir penktasis mūsų karo tarybos narys – mano žmona. Džanisė įtikino mane, jog turiu viską papasakoti ir kitiems vyrams; iš pradžių nenorėjau šito daryti. Juk jau pakankamai blogai yra tai, pasakiau jai, kad mes abu žinome.

– Tu ne visai aiškiai apie tai mąstai, – atšovė Džanisė. – Turbūt todėl, kad vis dar esi nusiminęs. Tavo draugai jau žino pačią blogiausią naujieną, kad Džonas bus nužudytas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Jei niekas ir nepasikeis, visi pasijusite truputėlį geriau.

Nebuvau tuo tikras, tačiau pasiklioviau žmonos nuomone. Kai papasakojau ką žinau Brutaliajam, Dynui ir Heriui (negalėjau šito įrodyti, tačiau tvirtai žinojau), tikėjausi, jog kils didžiulis triukšmas, tačiau iš pradžių tvyrojo tik gili tyla. Po to, paėmęs dar vieną Džanisės iškeptą bandelę ir užsitepęs ant jos begėdiškai daug sviesto, Dynas paklausė:

– Kaip manai, ar Džonas jį matė? Ar jis matė, kaip Vartonas pasiguldė mergaites, o gal net kaip jas prievartauja?

– Manau, jog jis būtų pabandęs sukliudyti, jei tai būtų matęs, – atsakiau. – Spėju, jog jis galėjo pamatyti, kaip Vartonas pabėga. Jei taip ir buvo, vėliau Džonas pamiršo.

– Teisingai, – pritarė Dynas. – Jis turi ypatingų galių, tačiau nėra protingas. Tik tada, kai Vartonas pro savo kameros grotas iškišo ranką ir sugriebė Džoną, šis suprato, jog žudikas ir yra Vartonas.

Brutalusis lingavo galva.

– Dėl to Džonas ir buvo toks nustebęs... šokiruotas. Atsimenate, kaip išsiplėtė jo akys?

Aš linktelėjau.

– Jis panaudojo Persį kaip ginklą prieš Vartoną, tai man pasakė Džanisė, ir nuo to laiko aš be paliovos apie tai mąsčiau. Kodėl Džonas Kofis norėtų nužudyti Vartoną? Persį galbūt – Persis jo akivaizdoje sutrypė Delakrua peliuką, Persis sudegino Delakrua gyvą, ir Džonas tai žinojo – tačiau Vartoną? Vartonas vienaip ar kitaip sukeldavo nemalonumų mums, tačiau jis apskritai nekibo prie Džono, kiek aš žinau, per visą laiką, kol jie kartu buvo Mylioje, Vartonas pasakė Džonui gal kokius keturis tuzinus žodžių, ir tai pusė jų buvo pasakyta paskutiniąją naktį. Tad kodėl Džonas norėjo nužudyti Vartoną? Vartonas buvo iš Perdomo apygardos, o ten baltųjų vaikai pamato negrą tik tada, jei jis atsitiktinai pasipainioja kelyje. Tad kodėl Džonas tai padarė? Ką tokio blogo jis galėjo pamatyti ar pajusti, kai Vartonas prisilietė, kad nuspręstų išsaugoti nuodus, kuriuos išsiurbė iš Melindos kūno?

– Ir vos pats nenusižudė, tai darydamas, – įsiterpė Brutalusis.

– Taip, jis buvo visai netoli mirties. Ir kad paaiškinčiau sau, kodėl jis šitaip pasielgė, tegalėjau pasiremti Deterikų mergaičių pavyzdžiu. Pasakiau, jog tai beprotiška mintis, kad tai tiesiog atsitiktinis sutapimas, jog tai yra neįmanoma. Ir tada prisiminiau, ką Kurtis Andersonas rašė apie Vartoną savo pirmajame tarnybiniame raštelyje – kad Vartonas yra beprotiškai pašėlęs ir kad bastėsi po visą valstiją, kol neįvykdė to apiplėšimo, kurio metu nužudė šitiek žmonių. Bastėsi po visą valstiją. Ši frazė įstrigo mano galvoje. Po to prisiminiau, kaip jis čia atvykęs bandė pasmaugti Dyną. Tai privertė mane pagalvoti apie...

– Šunį, – pertraukė Dynas. Jis trynėsi kaklą toje vietoje, kur Vartonas buvo apsukęs grandinę. Manau, Dynas darė tai net nesuvokdamas. – Kaip šuniui buvo nusuktas sprandas.

– Kaip ten būtų, nuvykau į Perdomo apygardą patikrinti Vartono teismo bylų įrašų – mes čia turėjome duomenis tik apie jo įvykdytas žmogžudystes, už kurias Vartonas pateko į Žaliąją mylią. Kitaip tariant, jo karjeros pabaigos aprašymą. Norėjau sužinoti, o kas gi buvo pradžioje.

– Daug eibių? – paklausė Brutalusis.

– Pakankamai. Vandalizmas, smulkios vagystės, šieno kaugių padegimas, net sprogmenų vagystė – Vartonas su draugu buvo nukniaukę dinamito lazdelę ir susprogdino ją palei upelį. Jis pradėjo šėlti anksti, būdamas dešimties metų, tačiau bylose nebuvo to, ko aš ieškojau. Tada pasirodė šerifas pasidomėti, kas aš toks ir ką čia veikiu. Tai buvo išties laimingas atsitiktinumas. Papasakojau jam prasimanytą istoriją, neva apieškodami kamerą Vartono čiužinyje radome krūvą nuotraukų – jose buvo pavaizduotos nuogos mažos mergaitės. Paaiškinau, jog noriu patikrinti, ar Vartonas nebuvo pedofilas, nes girdėjau apie porą neišaiškintų bylų Tenesio valstijoje. Buvau atsargus ir stengiausi neužsiminti apie Deterikų dvynukes. Nemanau, kad šerifas būtų apie jas pagalvojęs.