Stephen King - Žalioji mylia

– Džonas Kofis pavadino jį blogu žmogumi?

– Taip. Kartą yra pasakęs tą patį apie Persį. O gal ir ne vieną kartą.

– Tačiau Vartonas Džonui Kofiui asmeniškai nieko nebuvo padaręs? Turiu omenyje, ką nors panašaus kaip Persiui?

– Ne. Jų kameros taip išdėstytos – Vartono palei budinčiojo rašomąjį stalą vienoje pusėje, o Džono priešingame koridoriaus gale kitoje pusėje – jie vargiai galėjo vienas kitą matyti.

– Papasakok dar kartą, kaip atrodė Kofis, kai Vartonas jį sugriebė.

– Džanisė, tai nieko mums neduos.

– Gal duos, o gal neduos. Papasakok dar kartą, kaip jis atrodė.

Atsidusau.

– Manau, Džonas buvo šokiruotas. Jis aiktelėjo. Kaip tu padarytum gulėdama saulėtam paplūdimyje, jei aš tyliai prisėlinčiau ir ant nugaros užpilčiau šalto vandens. Arba lyg kas būtų sudavęs Džonui per veidą.

– Žinoma, – pritarė Džanisė. – Džonas išsigando ir sekundėlei prabudo iš savo transo, kai kažkas jį staiga sugriebė.

– Taip, – atsakiau. Po to paprieštaravau, – ne.

– Tai ką tu nori pasakyti? Taip ar ne?

– Ne. Džonas neišsigando. Jis atrodė kaip kviesdamas mane įeiti jo kameron, idant galėtų išgydyti mano uždegimą. Ar prašydamas paduoti jam peliuką. Taip, jis buvo nustebęs, tačiau jį nustebino ne prisilietimas... o Kristau, Džanisė, aš nežinau.

– Gerai, palikime tai ramybėje, – pasiūlė ji. – Tiesiog negaliu suprasti, kodėl Džonas tai padarė, štai ir viskas. Juk jis nėra agresyvus iš prigimties. Tuomet kyla kitas klausimas, Polai: kaip tu gali įvykdyti jam egzekuciją, jei esi teisus dėl tų mergaičių? Kaip tu gali pasodinti jį į elektros kėdę, jei kažkas kitas...

Šoktelėjau savo kėdėje. Mano alkūnė užkliudė dubenėlį, kuris nukrito ant grindų ir sudužo. Man į galvą šovė mintis. Tuo metu tai buvo daugiau intuicija nei logiška išvada, tačiau joje slypėjo savotiška juoda elegancija.

– Polai? – sunerimusi paklausė Džanisė. – Kas nutiko?

– Nežinau, – atsakiau. – Nežinau nieko tikra, bet pamėginsiu išsiaiškinti, jei pavyks.

4

Po šaudymų kilo trigubas cirkas: vieną sukėlė gubernatorius, antrą kalėjimas, trečiąjį vargšas Persis Vetmoras su išplautais smegenimis. O kas gi vadovavo cirkui? Ką gi, įvairūs spaudos ponai paeiliui ėmėsi šio darbo. Tada žurnalistai nebuvo tokie bjaurūs, kokie yra dabar, — jie sau neleisdavo būti tokiais bjauriais, – tačiau net ir tada, prieš pasirodant Džeraldui ir Maikui Volesui, ir visiems kitiems, jie mokėdavo sukelti pakankamą šurmulį, jei pajusdavo gerą grobį. Šį kartą taip ir atsitiko. Tai buvo geras vaidinimas, kol jis tęsėsi.

Tačiau net ir linksmiausias cirkas su šiurpiausiais išsigimėliais, juokingiausiais klounais ir nuožmiausiais žvėrimis kada nors turi išvažiuoti. Šis cirkas baigėsi, kai užbaigė darbą tarnybinio patikrinimo komisija, kurios pavadinimas skamba grėsmingai, tačiau iš tiesų paaiškėjo, jog ji dirba gana banaliai ir paviršutiniškai. Esant kitoms aplinkybėms, gubernatorius, be abejo, būtų pareikalavęs kieno nors galvos, tačiau tik ne šį kartą.

Jo sūnėnas – tikras žmonos kraujo giminaitis – išprotėjo ir nužudė žmogų. Jis nužudė žudiką, – ir bent jau už tai ačiū Dievui, – tačiau Persis nušovė žmogų, kai šis miegojo savo kameroje, o tai nėra labai sportiška. O jei dar pridėsime faktą, kad jaunuolis, apie kurį kalbame, buvo visiškai pamišęs, suprasite, kodėl gubernatorius norėjo kuo greičiau visa tai užbaigti. Niekad neiškilo aikštėn mūsų kelionė Herio Tervilidžerio sunkvežimiu į kalėjimo viršininko Muro namus. Niekas nesužinojo, jog Persis buvo apvilktas tramdomaisiais marškiniais ir įgrūstas į tramdomąjį kambarį, kol mes buvome pasišalinę. Taip pat nepaaiškėjo, jog tuo metu, kai Persis nušovė Vetmorą, šis buvo iki pat gerklės prigirdytas migdomųjų. Ir kodėl gi visa tai turėjo paaiškėti? Valdžios atstovai neturėjo jokio pagrindo įtarinėti, kad Vartono kūne gali būti kas nors daugiau nei pustuzinis kulkų. Teismo medicinos gydytojas jas išėmė, laidotuvių biuro savininkas įgrūdo nušautąjį į pušinių lentų dėžę, ir šitaip baigėsi gyvenimas vyruko, ant kurio kairės rankos buvo ištatuiruotas užrašas: „Vaikinukas Bilis“. Galima pasakyti, jog sėkmingai buvo atsikratyta netikusiu šlamštu.

Visas šis šurmulys tęsėsi apie dvi savaites. Per tą laiką aš bijojau net slapta nusipersti, ką jau kalbėti apie išeiginę dieną, idant patikrinčiau savo idėją, kilusią prie virtuvės stalo ryte po visų sukrėtimų. Tikrai žinau, jog cirkas išvažiavo iš miesto, likus kelioms dienoms iki lapkričio vidurio – manau, jog tai buvo dvyliktoji, tačiau negaliu garantuoti. Tą dieną, atėjęs į darbą, ant savo rašomojo stalo vidurio pamačiau dokumentą, kurio labiausiai baiminausi: Džono Kofio ED patvirtinimą. Jį buvo pasirašęs ne Holas Mūras, o Kurtis Andersonas, tačiau dokumentas buvo visiškai teisėtas ir, suprantama, prieš patekdamas pas mane, jis turėjo pereiti per Holo rankas. Įsivaizdavau Holą, sėdintį prie savo rašomojo stalo administracijos pastate su šiuo popieriaus lapu rankoje ir galvojantį apie savo žmoną, kuria jau devynios dienos negali atsistebėti Indianolos bendrosios ligoninės gydytojai. Šie gydytojai jai buvo įteikę ED dokumentus, tačiau Džonas Kofis juos suplėšė. O dabar buvo Kofio eilė pereiti Žaliąja mylia, ir kas iš mūsų galėjo tai sustabdyti? Kuris iš mūsų pajėgtų tai sustabdyti?

Mirties nuosprendyje buvo nurodyta lapkričio 20—osios data. Praslinkus trims dienoms po to, kai gavau šį įsakymą, – manau, jog tai buvo penkioliktoji, – paprašiau, kad Džanisė paskambintų į darbą ir praneštų, kad sergu. Vos tik išgėręs puodelį kavos, aš jau važiavau į šiaurę savo labai jau aplamdytu, tačiau kitais požiūriais patikimu „Fordu“. Džanisė išlydėdama mane pabučiavo ir palinkėjo sėkmės; aš jai padėkojau, tačiau nebežinojau, ką man turėtų reikšti sėkmė: rasti tai, ko ieškojau, ar, atvirkščiai, nerasti. Tačiau viena žinojau tikrai: vairuodamas nejutau ypatingo noro dainuoti. Tik ne tą dieną.

Tą popietę, apie trečią valandą, aš jau buvau nukeliavęs gana giliai į kalnus. Atvykau į Perdomo apygardos teismo rūmus prieš pat darbo pabaigą, peržiūrėjau keletą bylų ir susilaukiau šerifo vizito, kuriam apskrities teismo tarnautojas pranešė, jog kažkoks nepažįstamas kaišioja nosį į senas bylas. Šerifas Keletas norėjo sužinoti, ko aš noriu. Aš jam pasakiau. Keletas pasvarstė mano atsakymą ir papasakojo kai ką įdomaus. Jis pasakė, jog išsigins kiekvieno savo žodžio, jei aš imsiu aplink skleisti šią žinią. Ji nebuvo labai reikšminga, tačiau tai jau buvo šis tas. Grįždamas namo, visą kelią galvojau apie tai, ką pasakė šerifas, o naktį tas, kuris gulėjo manojoje lovos pusėje, daug mąstė ir be galo mažai miegojo.

Kitą rytą atsikėliau, kai rytuose dar tebuvo užuomina, jog patekės saulė, ir nuvažiavau į Trapinguso apygardą. Nutariau pasikalbėti su šerifo pavaduotoju Robu Makgiu, o ne su šerifu Homeru Kraibusu, tuo dideliu maišu, pilnu žarnų ir skysčių. Makgis nenorėjo išklausyti manęs. Labai energingai nenorėjo manęs išklausyti. Vienu metu aš jau beveik buvau tikras, jog jis trenk? man per burną, kad tik manęs negirdėtų, tačiau galiausiai sutiko nuvykti pas Klausą Deteriką ir paklausti jo keletą klausimų. Manau, jog Makgis sutiko tai padaryti pirmiausiai dėl to, kad aš pats neklausinėčiau Deteriko.

– Jam tik trisdešimt devyneri, bet dabar jis atrodo kaip senis, – paaiškino šerifo pavaduotojas ir pridūrė, jog jis visai nenorįs, kad kažkoks gudročius kalėjimo prižiūrėtojas, kuris mano esąs detektyvas, vėl sudirgintų Deteriką, kai jo sielvartas ėmė šiek tiek atlėgti. – Jūs pasiliksite mieste. Noriu, kad būtumėte per patrankos šūvį nuo Deteriko fermos, tačiau taip pat noriu jus lengvai surasti, kai pasikalbėsiu su Klausu. Jei pradėtumėte nenustygti vietoje, suvalgykite valgykloje pyrago gabalą. Jo svoris jus prikaustys.