Stephen King - Žalioji mylia

Persis linktelėjo. Brutaliojo pirštais suspausti putlūs Persio skruostai priminė klaikų senojo Tu—Tu veidą.

Brutalusis paleido Persio veidą ir pasitraukė. Aš linktelėjau Heriui, ir šis, nuėjęs už Persio nugaros, ėmė atseginėti visas sagtis ir kabliukus.

– Įsidėmėk, Persi, – pasakė Heris. – Įsidėmėk: kas buvo, tas buvo.

Visa tai atrodė pakankamai grėsmingai, trys vaiduokliai mėlynomis uniformomis... tačiau aš vis tiek pajutau, kaip mane apima neviltis. Dieną ar savaitę Persis tikriausiai tylės tebesvarstydamas tikimybę, jog vienas ar kitas kontrveiksmas bus sėkmingas, tačiau galų gale susijungs du dalykai – Persio pasitikėjimas savo ryšiais ir nesugebėjimas pasitraukti iš situacijos pralaimėtoju. Kai tai įvyks, jis viską išplepės. Atgabendami Džoną pas Melindą Mur, mes tikriausiai padėjome išgelbėti jai gyvybę, ir šito aš nė už ką neišsižadėčiau (net už visą Kinijos arbatą, kaip mes sakydavome tais laikais), tačiau galų gale mums vis tiek buvo lemta atsitrenkti į ringo virves, o teisėjui suskaičiuoti nokautą. Mes galėjome priversti Persį tylėti tik jį nužudydami, nes kai tik jis iš mūsų ištrūks, viską išklos.

Skersomis pažvelgiau į Brutalųjį ir supratau, kad jis taip pat šitą žino. Tai manęs nenustebino. Ponios Hauvel sūnus Brutas niekada nebuvo naivus. Jis man nežymiai truktelėjo pečiais, tiesą pasakius, vos per kokį colį kilstelėjo vieną petį, bet to pakako, kad aš viską suprasčiau. „Na ir kas ? – reiškė šis truktelėjimas. – Ką dar mes galime padaryti, Polai? Padarėme tai, ką privalėjome ir kaip sugebėjome“.

Taip. Be to, ir rezultatai buvo neblogi.

Heris atsegė paskutinę tramdomųjų marškinių sagtį. Maivydamasis iš pasišlykštėjimo ir įsiūčio, Persis juos paspyrė. Jis nežiūrėjo nė vienam iš mūsų į akis.

– Atiduokite man pistoletą ir lazdą, – pasakė jis.

Aš padaviau. Persis įsimetė pistoletą į dėklą ir susigrūdo kietmedžio lazdą į specialiai pagamintą kilpą.

– Persi, jei apie tai pagalvotum...

– O, aš ketinu pagalvoti, – atšovė jis, braudamasis pro mane. – Aš ketinu labai smarkiai apie tai pagalvoti. Pradėsiu tuojau pat. Pakeliui į namus. Vienas iš jūsų, vyručiai, galėsite pažymėti mano išvykimo laiką, kai bus metas.

Jis priėjo prie tramdomojo kambario durų ir atsisuko į mus, mesdamas kupiną pykčio ir paniekos žvilgsnį – tai buvo mirtinas smūgis paslapčiai, kurią mes, kvailiai, tikėjomės išsaugoti.

– Nebent, žinoma, jūs norėtumėte paaiškinti, kodėl aš išvykau anksčiau.

Persis išėjo iš tramdomojo kambario ir nužingsniavo Žaliąja mylia, iš susijaudinimo pamiršęs, kodėl šis centrinis koridorius žaliomis grindimis yra toks platus. Vieną kartą Persis jau buvo padaręs šią klaidą, tačiau tada jam nieko nenutiko. Šį kartą Persiui nebuvo lemta išsisukti nuo nelaimės.

Išėjau pro duris paskui Persį, mėgindamas sugalvoti, kaip jį nuraminti – nenorėjau, kad Persis išeitų iš E korpuso toks, koks buvo dabar: suprakaitavęs, susivėlęs, su rausva mano delno žyme ant skruosto. Kiti trys sekė paskui mane.

Vėlesnieji įvykiai rutuliojosi labai greitai – viskas užtruko ne ilgiau kaip minutę. Tačiau ir šiandien tą puikiai prisimenu – manau, daugiausiai dėl to, kad sugrįžęs namo viską papasakojau Džanisei, ir tie įvykiai giliai įsitvirtino atmintyje. Įvykiai, sekę po šio incidento, – susitikimas paryčiui su Kurčiu Andersonu, susitikimas su spaudos atstovais, kurį mums surengė Holas Muras (tuo metu jis, suprantama, jau buvo sugrįžęs į darbą) ir tarnybinio patikrinimo komisija valstijos sostinėje, – slenkant metams išskydo atmintyje kaip ir daugelis kitų dalykų. Tačiau kas netrukus turėjo įvykti Žaliojoje mylioje, taip, viską puikiai prisimenu.

Persis ėjo nuleidęs galvą dešniąja Mylios puse, ir aš pasakysiu tik tiek: nė vienas normalus kalinys nebūtų įstengęs jį sučiupti. Tačiau Džonas Kofis nebuvo normalus kalinys. Džonas Kofis buvo milžinas, ir jo rankos galėjo pasiekti kur kas toliau.

Išvydau, kaip jo rudos rankos lenda pro grotų strypus, ir sušukau:

– Atsargiai, Persi, atsargiai!

Persis ėmė suktis, kairiąja ranka nusitverdamas už savo lazdos galo. Tačiau tuo momentu jį nusitvėrė Džonas Kofis ir prisitraukė prie savo kameros grotų, į kurias Persis atsitrenkė dešine veido puse.

Persis suurzgė ir atsisuko į Kofį, pakeldamas savo kietmedžio lazdą. Džonas nebuvo apsisaugojęs nuo smūgio; jo veidas buvo taip smarkiai įspraustas tarp dviejų centrinių grotų strypų, kad, atrodė, Džonas bando pro juos pragrūsti visą galvą. Žinoma, tai nebuvo įmanoma, tačiau taip atrodė. Pagrabaliojęs dešine ranka, Džonas susirado Persio sprandą, apsivijo aplink jį ir prisitraukė arčiau. Persis prakišo lazdą tarp grotų strypų ir tvojo Džonui į smilkinį. Pasipylė kraujas, bet Džonas nekreipė į tai dėmesio. Jo burna buvo prispausta prie Persio burnos. Išgirdau kažką panašaus į šnabždesį – su tokiu garsu iškvepiamas ilgai plaučiuose laikytas oras. Persis trūkčiojo lyg žuvis, prarijusi kabliuką, stengdamasis ištrūkti, tačiau nevaliojo; dešinė Džono ranka tvirtai laikė jį sugriebusi už sprando. Jų veidai buvo tarsi susilydę, galėjai pagalvoti, jog matai įsimylėjėlius, besibučiuojančius per grotas.

Persis suklykė, tačiau garsas buvo duslus, tartum sklistų pro lipnią juostą, ir dar kartą pabandė išsilaisvinti. Vieną akimirką jų lūpos atitolo, ir aš pamačiau, kaip kažkokių juodų sutvėrimų spiečius iš Džono Kofio burnos plūsta į Persio Vetmoro. Tai, kas nepateko pro virpančią burną, įskrido pro šnerves. Po to ranka, laikiusi Persio sprandą, sugriebė stipriau, ir Persis vėl buvo pritrauktas prie Džono burnos.

Persio kairės rankos pirštai atsigniaužė. Jo branginama kietmedžio lazda nukrito ant linoleumo. Daugiau Persis jos niekada nebepakėlė.

Stengiausi pulti pirmyn, manau, iš tiesų puoliau pirmyn, tačiau man pačiam mano judesiai pasirodė senatviški ir nerangūs. Norėjau pačiupti pistoletą, tačiau jo rankena vis dar tebebuvo prisegta dirželiu, ir iš pradžių aš nesugebėjau ištraukti ginklo iš dėklo. Atrodė, po manimi dreba grindys lygiai taip pat kaip ir kalėjimo viršininko tvarkingame namelyje. Dėl to nesu tikras, tačiau tikrai žinau, kad sprogo viena iš palubėje kabančių vielos tinkleliu apgaubtų elektros lempučių. Pažiro stiklo šukės. Heris iš nuostabos suklykė.

Pagaliau nykščiu man pavyko atsegti dirželį, laikantį mano 38—o kalibro pistoleto rankeną, tačiau nespėjus išsitraukti ginklo Džonas atstūmė Persį nuo savęs ir pasitraukė į kameros gilumą. Džonas raukėsi ir valėsi burną, lyg būtų kažką šlykštaus paragavęs.

– Ką jis padarė? – sušuko Brutalusis. – Ką jis padarė, Polai?

– Tai, ką jis išsiurbė iš Melindos, dabar turi Persis, – atsakiau.

Persis stovėjo atsišliejęs į Delakrua kameros grotas. Jo akys buvo išsiplėtusios ir bereikšmės – lyg du nuliai. Atsargiai priėjo prisiartinau, tikėdamasis, jog Persis pradės dusdamas kosėti, kaip tai darė Džonas, baigęs gydyti Melindą, tačiau nieko panašaus neįvyko. Iš pradžių Persis tik stovėjo nejudėdamas.

Pliaukštelėjau pirštais priešais jo akis.

– Persi! Ei, Persi! Pabusk!

Jokios reakcijos. Brutalusis prisiartino prie manęs ir ištiesė rankas į bejausmį Persio veidą.

– Nieko nepadės, – pasakiau.

Nekreipdamas į mane dėmesio, Brutalusis du kartus skambiai suplojo delnais palei pat Persio nosį. Ir vis dėlto tai padėjo , ar bent jau atrodė, kad padėjo. Persis sumirksėjo ir apsidairė – jis buvo apsvaigęs, tarsi gavęs per galvą žmogus, kuris bando atgauti sąmonę. Jo žvilgsnis klaidžiojo nuo Brutaliojo prie manęs. Per visus po to įvykio prabėgusius metus buvau tikras, jog Persis nematė nė vieno iš mūsų, bet tuo metu pagalvojau priešingai; man atrodė, kad Persis išeina iš transo būklės.