Stephen King - Žalioji mylia

Dar viena, paskutinė, mylia.

Žalioji.

2

Kai tą vakarą pargabenome Džoną į E korpusą, vežimėlis buvo būtinybė, o ne prabanga. Labai abejojau, ar Džonas būtų pajėgęs pats pereiti visą tunelį; eiti sulinkusiam yra kur kas sunkiau nei stačiomis, o tunelio lubos buvo pašėlusiai žemos tokiems kaip Džonas Kofis. Man nepatiko mintis, kad Džonas gali susmukti be sąmonės tunelio viduryje. Kaip mes tai paaiškintume, o ką jau kalbėti apie pasiaiškinimus, kodėl Persiui užmovėme bepročių smokingą ir įmetėme į tramdomąjį kambarį.

Tačiau – ačiū Dievui – turėjome vežimėlį ir Džonas Kofis gulėjo ant jo kaip į paplūdimį išmestas banginis, kol mes stūmėme jį sandėlio laiptų link. Džonas nulipo nuo vežimėlio, susvyravo, o po to tiesiog stovėjo nuleidęs galvą ir sunkiai kvėpavo. Jo veido oda buvo tokia pilka, kad galėjai pamanyti, jog kažkas jį išvoliojo miltuose. Pagalvojau, kad apie pusiaudienį Džonas gali atsidurti ligoninėje... jei iki to laiko nebus miręs.

Brutalusis niūriai ir desperatiškai pažvelgė į mane. Aš lygiai taip pat pasižiūrėjau į jį.

– Mes negalime jo nešti, – pasakiau, – bet galime padėti. Tu pakiši petį po jo dešine ranka, aš po kaire.

– O ką veiksiu aš? – paklausė Heris.

– Eik mums iš paskos. Jei tau pasirodys, kad jis svyra atbulas, pastumk į priekį.

– O jeigu tai nepadėtų, susigūžk toje vietoje, kur jis gali nugriūti, kad sušvelnintum smūgį, – pridūrė Brutalusis.

– O, Viešpatie, – pralemeno Heris, – galėtum eiti dirbti į varjetė, Brutai, nes kalbi labai juokingai.

– Taip, aš turiu humoro jausmą, – sutiko Brutalusis.

Galiausiai mums pavyko nuboginti Džoną iki laiptų. Labiausiai nerimavau, kad jis neteks sąmonės, tačiau taip neatsitiko.

– Eik į priekį ir patikrink, ar sandėlys tuščias, – dusdamas paliepiau Heriui.

– Ir ką aš turėčiau pasakyti, jei jis nėra tuščias? – paklausė Heris, prasisprausdamas pro mano pažastį. – „Skambina iš Eivono“, – o po to dumti čia?

– Nevaidink šmaikštuolio, – subarė Brutalusis.

Heris truputėlį pravėrė duris ir iškišo galvą. Atrodė, jis stovi be galo ilgai. Galiausiai Heris pasitraukė nuo durų. Jis atrodė beveik linksmas.

– Laukas švarus. Ir tylus.

– Tikėkimės, jog taip ir bus, – pasakė Brutalusis. – Eime, Džonai Kofi. Mes jau beveik namie.

Džonas sugebėjo savo jėgomis pereiti kambarį, tačiau mes turėjome jam padėti užlipti trimis laipteliais į mano kabinetą ir vos ne grūste pragrūsti pro mažas duris. Kai Džonas vėl atsistojo, jis kvėpavo karkdamas, o akys atrodė kaip stiklinės. Taip pat – kai tą pastebėjau, apėmė tikras siaubas – dešinioji jo burnos pusė atvėpo ir atrodė kaip Melindos, kai mes įėjome į jos kambarį ir pamatėme ją lovoje, apkaišytą pagalvėmis.

Dynas mus išgirdo ir atėjo prie mūsų iš to Žaliosios mylios galo, kuriame stovėjo rašomasis stalas.

– Ačiū Dievui! Maniau, kad jau niekada nebesugrįšite, buvau bepradedąs galvoti, kad įkliuvote ar viršininkas jus pritrumpino, ar... – Heris nutilo, pirmą kartą iš tiesų pamatęs, kaip atrodo Džonas. – Šventosios katės! Kas jam nutiko? Atrodo, jog jis miršta!

– Jis nemiršta... ar ne tiesa, Džonai? – atšovė Brutalusis. Jis sužaibavo akimis, perspėdamas Dyną.

– Žinoma, jog ne. Aš tik pajuokavau, sakydamas „miršta“, – nervingai nusijuokė Dynas, – tačiau, dievulėliau...

– Nekreipk dėmesio, – įsikišau. – Padėk man* nuvesti jį į kamerą.

Ir vėl mes priminėme palei kalną išsibarsčiusias kalvas, tik dabar šis kalnas buvo iškankintas kelerių milijonų metų erozijos, sudūlėjęs ir liūdnas. Džonas judėjo iš lėto, kvėpuodamas kaip senis, kuris per daug rūko, tačiau, ačiū Dievui, judėjo.

– O kaip Persis? – paklausiau. – Ar labai triukšmauja?

– Šiek tiek iš pradžių, – atsakė Dynas. – Stengėsi rėkti per juostą, kuria jūs jam užklijavote burną. Manau, jog keikėsi.

– Pasigailėk manęs, Viešpatie, – nusišaipė Brutalusis. – Gerai, kad šito negirdėjo mūsų švelnios ausytės.

– O po to tik retkarčiais įspirdavo į duris.

Mus išvydęs, Dynas pajuto tokį didelį palengvėjimą, kad pradėjo vapalioti. Jo akiniai nuslydo ant blizgančios ir suprakaitavusios nosies galo, tad Dynas pastūmė juos į viršų. Praėjome pro Vartono kamerą. Tas netikėlis gulėjo ant nugaros ir knarkė kaip meitėlis. Dabar jo akys buvo užmerktos.

Dynas pastebėjo, kad žiūriu į Vartoną, ir nusijuokė.

– Tas vyrukas nekėlė jokių rūpesčių! Nuo to momento, kai atsigulė ant savo gulto, nė nekrustelėjo. Miega kaip užmuštas. O kad Persis kartkartėmis spardė duris, tai manęs nė kiek nejaudino. Tiesą pasakius, net džiaugiausi. Jei jis būtų apskritai netriukšmavęs, būčiau pradėjęs spėlioti, ar tik vargšelis neužduso nuo to kamšalo, kurį įgrūdome į jo srėbalynę. Tačiau tai dar nėra pačios geriausios naujienos. Žinote, kas yra geriausia? Čia buvo tylu kaip per Pelenų Trečiadienį Naujajame Orleane. Per visą naktį niekas neužėjo! – pastarąją frazę Dynas ištarė triumfuodamas. – Vyručiai, mes išsisukome! Tikrai!

Tada Dynas prisiminė, kodėl mes apskritai suvaidinome šią komediją, ir paklausė, kaip jaučiasi Melinda.

– Puikiai, – atsakiau.

Mes priėjome Džono kamerą. Tik dabar pradėjau suvokti Dyno žodžius: „ Vyručiai, mes išsisukome... tikrai.

– Ar tai buvo panašu... na žinai... kaip su pele? – paklausė Dynas. Jis trumpai dirstelėjo į kamerą, kurioje Delakrua gyveno su Misteriu Džinglu, po to į tramdomąjį kambarį, iš kur pas mus pasirodė peliukas. Dynas ėmė kalbėti pašnibždomis, kaip daro žmonės, įėję į didelę bažnyčią, kur, atrodo, šnibžda net tyla. – Ar tai buvo... – Dynas nurijo seilę, – po galais, žinote, ką aš turiu omenyje – ar tai buvo stebuklas?

Mes visi trys susižvalgėme, patvirtindami tai, ką jau žinojome.

– Ištraukė ją iš prakeiktos kapo duobės, štai ką jis padarė, – paaiškino Heris. – Taip, tai buvo tikras stebuklas.

Brutalusis atrakino dvigubą kameros spyną ir švelniai stumtelėjo Džoną į vidų.

– Eik vidun, milžine. Pailsėk. Tu šito užsitarnavai. Mes tik sutvarkysime Persį...

– Jis blogas žmogus, – tarė Džonas tyliu, mechanišku balsu.

– Teisingai, jis yra piktas kaip raganius, – sutiko Brutalusis, – tačiau tu dėl jo gali nė kiek nesijaudinti, mes neleisime jam prisiartinti prie tavęs. Tiesiog atsigulk ant savo gulto, o aš pasirūpinsiu, kad tau akimirksniu atneštų kavos. Karštos ir stiprios. Pasijusi kaip naujai gimęs.

Džonas sunkiai klestelėjo ant gulto. Maniau, kad jis kaip paprastai nuvirs ant nugaros ir nusisuks į sieną, tačiau Džonas sėdėjo, nusvarinęs rankas tarp kelių, nuleidęs galvą, ir sunkiai kvėpavo per burną. Melindos padovanotas medalionas su Šventuoju Kristoforu išlindo iš marškinių ir maskatavo ore. Melinda pasakė, jog Šventasis Kristoforas apsaugos Džoną, tačiau jis neatrodė nė truputėlį saugus. Atrodė, jog Džonas Kofis užėmė Melindos vietą prie kapo duobės, apie kurią kalbėjo Heris.

Tačiau tuo metu negalėjau galvoti apie Džoną Kofį.

Atsisukau į savo vyrus.

– Dynai, paimk Persio pistoletą ir kietmedžio lazdą.

– Gerai.

Dynas sugrįžo prie rašomojo stalo, atrakino stalčių ir išėmė iš jo ginklą bei lazdą.

– Pasiruošę? – paklausiau vyrų.

Mano vyrai – šaunuoliai, ir aš tą naktį didžiavausi jais labiau nei bet kada – linktelėjo. Heris ir Dynas nervinosi, Brutalusis kaip visada nerodė jokių emocijų.