Stephen King - Žalioji mylia

Kai iš tiesų priėjome prie pertvaros, mano širdis daužėsi taip stipriai, kad su kiekvienu tvinksniu akyse išvysdavau baltus taškučius. Rankos buvo atšalusios, nutirpusios ir kažkur nutolusios, ir aš be galo ilgai nesugebėjau įstatyti raktą į spyną.

– O, Kristau, automobilio šviesos! – sudejavo Heris.

Pakėliau akis ir kelyje pamačiau dvi ryškias šviesos vėduokles.

Raktų ryšulys vos neiškrito iš rankų; paskutinę sekundę pajėgiau jį suspausti saujoje.

– Duok juos man, – tarė Brutalusis. – Aš atrakinsiu.

– Ne, tai padaryti privalau aš, – paprieštaravau.

Raktas galiausiai įlindo į plyšį ir pasisuko. Netrukus mes jau buvome viduje. Pasislėpėme už pertvaros ir stebėjome pro šalį pravažiuojantį duonos furgoną, Greta savęs girdėjau skausmingą Džono Kofio alsavimą. Jo garsas priminė ūžesį variklio, kuriame beveik nebeliko alyvos. Kai mes iš čia išeidinėjome, Džonas beveik be jokių pastangų mums palaikė iškėlęs pertvaros duris, tačiau dabar mes net neprašėme, kad jis padėtų; apie tai negalėjo būti net kalbos. Aš ir Brutalusis nukėlėme duris, o Heris nusivedė Džoną laiptais žemyn. Mūsų milžinas eidamas svirduliavo, tačiau sėkmingai nulipo apačion. Mudu su Brutaliuoju pasekėme Džoną kiek galėdami greičiau, po to nuleidome pertvarą ir ją užrakinome.

– Kristau, mes turėsime... – prabilo Brutalusis, tačiau aš jį nutildžiau, alkūne skaudžiai bakstelėdamas į šonkaulius.

– Nedrįsk šito ištarti, – perspėjau. – Net nedrįsk apie tai galvoti, kol jo saugiai nesugrąžinsime į kamerą.

– Be to, dar turime pagalvoti apie Persį, – pridūrė Heris. Mūsų balsai dusliai aidėjo plytiniame tunelyje. – Kol turime su juo kovoti, mūsų vakaras dar nesibaigė.

Kaip vėliau paaiškėjo, buvo dar toli gražu iki mūsų vakaro pabaigos.

ŠEŠTA DALIS

KOFIS MYLIOJE

1

Sėdėjau „Džordžijos pušų“ soliariume, rankoje laikydamas savo tėvo rašalinį plunksnakotį, ir praradau laiko jausmą, prisiminęs tą naktį, kada Heris, Brutalusis ir aš ištraukėme Džoną Kofį iš Mylios ir nuvežėme pas Melindą Mur, bandydami išgelbėti jai gyvybę. Rašiau apie tai, kaip vaistais užmigdėme Viljamą Vartoną, kuris įsivaizdavo esąs antrasis Vaikinukas Bilis; rašiau, kaip įgrūdome Persį į tramdomuosius marškinius ir nutempėme į Žaliosios mylios gale esantį tramdomąjį kambarį; rašiau apie mūsų keistą naktinę kelionę – keliančią ir siaubą, ir susižavėjimą – ir apie stebuklą, kuris įvyko tos kelionės pabaigoje. Mes išvydome, kaip Džonas Kofis išvilko moteriškę ne nuo kapo duobės krašto, o iš paties jos dugno.

Rašydamas beveik nepastebėjau aplink mane vykstančio „Džordžijos pušų“ gyvenimo. Senukai buvo nuėję pavakarieniauti, po to nutapeno į poilsio centrą (taip, jums leidžiama sukikenti) pasižiūrėti vakarinės buitinių komedijų dozės. Atrodo, prisimenu, kaip mano draugė Eleina atnešė sumuštinį, kaip jai padėkojau ir kaip suvalgiau, tačiau negaliu pasakyti, kuriuo metu aš tą sumuštinį gavau ir kas jame buvo. Aš buvau pasinėręs į 1932—uosius, kai sumuštinius paprastai pirkdavome iš senojo Tu—Tu, stumdžiusio vežimėlį, išmargintą citatomis iš Biblijos, mokėdami penkis centus už sumuštinį su šalta kiauliena ir po dešimt centų už sumuštinį su konservuota jautiena.

Prisimenu, kaip namai pradėjo rimti, kai gyvenančios juose istorinės iškasenos ėmė ruoštis trapiam ir neramiam dar vienos nakties miegui; girdėjau Mikį – gal ir ne patį geriausią, bet už tai maloniausią iš čia dirbančių sanitarų – savo gražiu tenoru dainuojantį „Raudonosios upės slėnį“, kol jis dalijo vakarinius vaistus: „Iš šio slėnio skelbia, jog tu išvyksti... Mums trūks tavo šviesių akių ir mielos šypsenos ...“ Daina vėl privertė mane prisiminti Melindą ir tai, ką ji pasakė Džonui, kai įvyko stebuklas. „Aš sapnavau tave. Sapnavau, jog klaidžioji tamsoje. Aš taip pat. Mes suradome vienas kitą „.

„Džordžijos pušys“ nutilo, vidurnaktis atėjo ir praėjo, o aš vis dar teberašiau. Priėjau tą vietą, kur Heris primena, jog, jei net mes nepastebėti sugrąžinsime Džoną į kalėjimą, turime neužmiršti, kad mūsų laukia Persis. „Kol turime su juo kovoti, mūsų vakaras dar nesibaigė“, – šitaip ar panašiai tą parytį pasakė Heris.

Šioje vietoje ilga diena ir pasivijo mane, bevedžiojantį tėvo rašalinį plunksnakotį. Padėjau jį į šalį, – maniau, jog tik kelioms sekundėms, kad sugrąžinčiau pirštams gyvybę, – o po to įbedžiau kaktą į ranką ir užsimerkiau, kad pailsinčiau akis. Kai vėl pramerkiau akis ir pakėliau galvą, ryto saulė pro langus spigino į mane. Pasižiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad jau po aštuonių. Geras šešias valandas išmiegojau kaip girtuoklis, pasidėjęs ranką po galva. Mirksėdamas pakilau ir pasirąžiau, mėgindamas į savo nugarą įpūsti šiek tiek gyvybės. Pagalvojau, jog būtų gerai nueiti į virtuvę ir pasiėmus keletą riekelių skrudintos duonos patraukti į rytinį pasivaikščiojimą, po to pažvelgiau į ant stalo išsklaidytus popieriaus lapus, išmargintus mano ranka. Ir iš karto nutariau kuriam laikui atidėti savo pasivaikščiojimą. Taip, turėjau tai padaryti, bet mano rytinis ritualas galėjo ir palaukti, be to, nelabai buvau nusiteikęs žaisti slėpynes su Bredu Doulanu.

Užuot išėjęs pasivaikščioti, geriau užbaigsiu savo pasakojimą. Kartais yra geriau sukandus dantis užbaigti darbą, kad ir kaip tam priešintųsi protas bei kūnas. Kartais tai yra vienintelis būdas užbaigti tai, kas pradėta. Ir prisimenu, jog tą rytą aš labiausiai norėjau atsikratyti įkyria Džono Kofio šmėkla.

– Gerai, – tariau sau. – Dar viena mylia. Bet pirmiau...

Nuėjau į tualetą, esantį antrojo aukšto koridoriaus gale. Stovėjau ten besišlapindamas ir netyčia žvilgtelėjau į lubose įmontuotą dūmų detektorių. Tada prisiminiau Eleiną ir kaip ji nukreipė Doulano dėmesį, kad aš galėčiau išeiti pasivaikščioti ir įvykdyti savo mažytį įsipareigojimą. Baigiau šypsodamasis.

Sugrįžau į soliariumą, jausdamasis žvaliau (ir pajutęs kur kas didesnį komfortą apatinėje savo kūno dalyje). Kažkas – neabejoju, jog tai buvo Eleina – prie mano lapų padėjo arbatinuką. Net neatsisėdęs godžiai išgėriau iš pradžių vieną puodelį, po to antrą. Paskiau sugrįžau į savo vietą, atsukau plunksnakočio dangtelį ir vėl pradėjau rašyti.

Jau buvau visas pasinėręs į savo pasakojimą, kai pajutau ant savęs krintantį šešėlį. Pakėliau galvą ir iš karto pajutau tuštumą skrandyje. Tarp langų ir manęs stovėjo Doulanas. Jis sarkastiškai šypsojosi.

– Praleidai savo rytinį pasivaikščiojimą, Poli, – tarė. – Tad nusprendžiau ateiti patikrinti, ką tu veiki. Žinai, kad įsitikinčiau, jog nesergi.

– Tavo širdis be galo gera, – pasakiau.

Mano balsas nuskambėjo tvirtai, – bent jau tuo metu, – tačiau širdis daužėsi. Bijojau Doulano ir nemanau, jog tai suvokti man buvo naujiena. Jis priminė Persį Vetmorą, kurio niekada nebijojau... tačiau tuo metu, kai pažinojau Persį, buvau jaunas.

Bredo šypsena tapo platesnė, tačiau nė kiek ne malonesnė.

– Man pasakė, jog tu čia praleidai visą naktį, Poli, rašydamas savo mažąjį pranešimą. Tai tiesiog labai negerai. Tokiems seniems pirdaliams kaip tu reikia gražaus miego.

– Persi, – pradėjau ir, pamatęs kaip mano skriaudėjas suraukia kaktą, supratau savo klaidą. Giliai įkvėpiau ir tęsiau toliau, – Bredai, ką tu turi prieš mane?

Akimirką jis atrodė sumišęs, gal net kiek išmuštas iš pusiausvyros. Po to jo lūpose vėl sušvito paniekinantis šypsnys.