Stephen King - Žalioji mylia

Džonas ir toliau dusdamas kosėjo. Jo akys buvo drėgnos, tačiau ne nuo ašarų, o nuo įtampos. Plona čiurkšlele iš burnos driekėsi seilės, tačiau niekas daugiau neišlindo.

Brutalusis porą kartų trinktelėjo jam per nugarą, po to atsisuko į mane:

– Jis užsprings! Jis užsprings tuo, ką iščiulpė iš Melindos!

Aš pajudėjau prie jųdviejų. Nespėjau nužengti nė dviejų žingsnių, kai Kofis keliais pasitraukė nuo manęs į kambario kampą, vis dar šaižiai tebekosėdamas ir gaudydamas orą. Jis atrėmė galvą į sienų apmušalus – vaizduojančius sieną apsivijusias laukines rožes – ir šlykščiai sužiaugčiojo, tarsi būtų norėjęs išvemti pačią gerklę. Prisimenu, kaip tada pagalvojau, jog tikrai pasirodys vabzdžiai, tačiau jų nebuvo nė ženklo. Kaip ten būtų, atrodė, jog Kofio kosulio priepuolis šiek tiek palengvėjo.

– Man viskas gerai, bose, – tarė jis, vis dar įrėmęs kaktą į laukines rožes. Kofis tebebuvo užsimerkęs. Nesuprantu, kaip jis suvokė, jog aš stoviu šalia, tačiau Kofis akivaizdžiai tai žinojo. – Iš tiesų man viskas gerai. Pasirūpinkite ponia.

Dvejodamas pažvelgiau į jį, po to nusisukau į lovą. Holas glostė Melės antakį, ir virš jo aš išvydau stulbinantį dalyką: dalis plaukų – nelabai daug, tik dalis – buvo atgavę juodą spalvą.

– Kas nutiko? – paklausė Holo Melinda. Man bestebint, rausvumas ėmė spalvinti jos skruostus, tartum ji iš sienų apmušalų būtų pavogusi kelias rožes. – Kaip aš čia atsidūriau? Mes juk turėjome vykti ligoninėn į Indianolą, ar ne? Gydytojas turėjo padaryti mano galvos rentgenogramą.

– Ššš, – tildė Holas. – Ššš, brangioji. Dabar visa tai nesvarbu.

– Tačiau aš nieko nesuprantu ! – vos nesuklykė ji. – Mes sustojome prie kiosko pakelėje... tu nupirkai man puokštelę gėlių... o po to... aš atsidūriau čia. Jau tamsu! Ar tu vakarieniavai, Holai? Kodėl aš esu svečių kambaryje? Ar man padarė rentgenogramą? – Melindos žvilgsnis praslydo pro Herį beveik neužkliūdamas, – įsivaizduoju, jog taip buvo dėl patirto šoko, – ir sustojo ties manimi. – Polai? Ar man padarė rentgenogramą?

– Taip, – atsakiau. – Ir nieko nerado.

– Jie nerado auglio?

– Ne, – patvirtinau. – Gydytojai pasakė, jog galvos skausmai netrukus turėtų liautis.

Greta jos sėdintis Holas prapliupo ašaromis.

Melinda atsisėdo ir pabučiavo vyrą į smilkinį. Po to jos akys nukrypo į kambario kampą.

– O kas yra tas negras? Kodėl jis kampe?

Atsisukęs pamačiau, jog Džonas bando atsistoti. Brutalusis bandė jam padėti, ir galiausiai po dar vieno timptelėjimo Džonas atsistojo. Tačiau jis stovėjo nusisukęs veidu į sieną it prasikaltęs vaikas. Jis vis dar spazmiškai kosėjo, tačiau, atrodė, spazmai ima silpti.

– Džonai, – kreipiausi į jį, – atsisuk, milžine, ir susipažink su ponia.

Jis iš lėto atsisuko. Džono veidas vis dar tebebuvo pelenų spalvos, ir jis atrodė dešimčia metų senesnis, lyg kažkada buvęs galingas vyras, kuris galiausiai pradėjo pralaimėti ilgą mūšį su persivalgymu. Džono akys buvo nudelbtos į kalėjimo šlepetes, ir atrodė, jog jam trūko kepurės, kurią būtų galėjęs maigyti.

– Kas tu toks? – vėl paklausė Melinda. – Kuo tu vardu?

– Džonas Kofis, mem, – atsakė jis, o Melinda akimirksniu pridūrė:

– Tačiau pavardė rašoma kitaip nei gėrimas.

Holas pasimuistė. Melinda tai pajuto ir raminančiai paplekšnojo jam per ranką, neatitraukdama akių nuo juodaodžio vyriškio.

– Aš sapnavau tave, – pasakė ji tyliu balsu. – Sapnavau, kad tu klaidžioji tamsoje. Aš taip pat. Mes suradome vienas kitą.

Džonas Kofis nieko neatsakė.

– Mes suradome vienas kitą tamsoje, – tęsė Melinda. – Atsistok, Holai, tu mane prispaudei.

Jis atsistojo ir netikėdamas savo akimis stebėjo, kaip Melė nukloja antklodę.

– Mele, tu negali...

– Nebūk paikas, – atšovė ji ir nusvarino kojas per lovos kraštą. – Žinoma, galiu.

Jis išsilygino naktinius marškinius, pasirąžė ir atsistojo.

– O, Dieve, – sušnibždėjo Holas. – Gerasis Dieve danguje, jūs tik pažiūrėkite į ją.

Melinda priėjo prie Džono Kofio. Brutalusis pasitraukė į šalį apimtas nuostabos. Žengdama pirmąjį žingsnį, Melinda kiek sušlubčiojo, kiek atsargiau pastatė dešinę koją, žengdama antrąjį, o po to raišavimas išnyko. Prisiminiau, kaip Brutalusis padavė špūlę Delakrua paliepdamas: „Mesk ją. Noriu pažiūrėti, kaip bėgs peliukas“. Misteris Džinglas tada raišavo, bet jau kitą naktį, kai Delakrua perėjo Mylia, jautėsi puikiai.

Melė apsikabino Džoną. Kofis kurį laiką nejudėdamas leidosi apkabinamas, o po to pakėlė ranką ir paglostė Melei viršugalvį. Tai jis darė su begaliniu švelnumu. Džono veidas vis dar buvo pilkas. Pagalvojau, jog jo išvaizda yra siaubingai liguista.

Melė atsitraukė į šalį ir pakėlė veidą į Džoną.

– Ačiū, – tarė ji.

– Nėr už ką, – atsakė Džonas.

Melinda atsisuko į Holą ir sugrįžo pas jį. Šis apsivijo žmoną rankomis.

– Polai, – kreipėsi Heris.

Jis iškėlė dešinės rankos riešą ir pirštu pabarbeno į laikrodį. Artėjo trečia valanda nakties. Apie pusę penkių pradės švisti. Turėjome paskubėti, jei norėjome sugrąžinti Kofį į Kould Mauntiną, kol tai atsitiks. O aš norėjau jį sugrąžinti. Iš dalies todėl, kad juo ilgiau mes čia buvome, juo mažesni darėsi mūsų šansai iš šios balos išlipti sausiems. Tačiau taip pat norėjau, kad Džonas atsidurtų tokioje vietoje, kur galėčiau legaliai iškviesti gydytoją, jei iškiltų būtinybė. Pasižiūrėjęs į Džoną pagalvojau, jog tokia būtinybė gali iškilti.

Murai sėdėjo ant lovos krašto, rankomis apsikabinę vienas kitą. Norėjau paprašyti, kad Holas išeitų į svetainę persimesti vienu kitu žodeliu, tačiau supratau, jog galėčiau prašyti iki pat pargenant karves į tvartą, o jis vis tiek nepajudėtų iš vietos. Galbūt, kai patekės saulė, Muras ir pajėgs kelioms sekundėms atplėšti akis nuo žmonos, tačiau tik ne dabar.

– Holai, – kreipiausi į jį, – mes turime važiuoti.

Jis linktelėjo, net nepažvelgdamas į mane. Holas tyrinėjo savo žmonos skruostų spalvą, natūralią, neįtemptą lūpų liniją, naujas juodų plaukų sruogas.

Patapšnojau jam per petį, pakankamai stipriai, kad nors akimirkai atkreipčiau dėmesį į save.

– Holai, mes čia niekada nebuvome atvykę.

– Ką?

– Mes čia niekada nebuvome atvykę, – pakartojau. – Vėliau viską aptarsime, tačiau dabar teturi žinoti viena: mes čia nebuvome atvykę.

– Taip, gerai, – Holas prisivertė nors trumpam sutelkti dėmesį į mane. Jo pastangos buvo akivaizdžios. – Jūs jį išsivežėte. Ar sugebėsite sugrąžinti?

– Manau, jog taip. Galbūt. Mes privalome važiuoti.

– Iš kur tu žinojai, jog jis tai gali? – paklausė Holas ir po to papurtė galvą, tartum suprasdamas, jog dabar ne laikas klausinėti. – Polai... ačiū tau.

– Dėkok ne man, – atsakiau, – o Džonui.

Jis pažvelgė į Džoną Kofį ir po to ištiesė ranką – lygiai kaip ir aš tą dieną, kai Heris su Persiu atlydėjo Džoną į mūsų korpusą.

– Ačiū. Labai ačiū.

Džonas žiūrėjo į ištiestą ranką. Brutalusis ne per subtiliausiai kumštelėjo alkūne jam į šoną. Tada Džonas paėmė Muro ranką ir pakratė. Aukštyn, žemyn, į vidurį, atleido.

– Nėr už ką – atsakė šiurkščiu balsu.

Jis man priminė Melės balsą, kai ji suplojo rankomis ir paliepė Džonui nusimauti kelnes. „Nėr už ką“, – pasakė jis žmogui, kuris, esant normalioms aplinkybėms, ta pačia ranka pagriebtų plunksnakotį ir pasirašytų Džono Kofio egzekucijos įsakymą.