Stephen King - Žalioji mylia

Heris su Džonu Kofiu prisiartino prie laiptų. Muras vėl atsisuko ir pakėlė pistoletą. Vėliau jis prisipažins, jog, taip, iš tiesų ketino nušauti Kofį; Muras įtarė, kad mes visi buvome tapę įkaitais, o tas, kuris visa tai sumanė, slapstėsi kažkur tamsoje palei sunkvežimį. Jis neįstengė suprasti, kodėl mus atvežė į jo namus, tačiau spėjo, jog tai gali būti koks nors kerštas.

Murui nespėjus iššauti, Heris Tervilidžeris savo kūnu užstojo Kofį. Kofis nevertė jo tai daryti; Heris pats nusprendė.

– Ne, viršininke Murai! – šūktelėjo Heris. – Nusiraminkite! Niekas iš mūsų nėra ginkluotas, ir niekas nenukentės, mes atvykome padėti!

– Padėti? – Muras suraukė savo vešlius antakius. Jo akys liepsnojo. Aš negalėjau atitraukti akių nuo atlaužto pistoleto gaiduko. – Ką padėti? Kam padėti?

Tarytum atsakymas į šiuos klausimus vėl pasigirdo moteriškės balsas, maištingas ir nekantrus:

– Ateik ir įkišk savo daiktą į mano skylę, tu kalės vaike! Atsivesk ir savo šiknius draugus! Tegul jie visi iš eilės pasismagina!

Sukrėstas iki sielos gelmių pažvelgiau į Brutalųjį. Žinojau, jog Melinda keikiasi, – auglys vertė ją tai daryti, – tačiau čia buvo ne tik keiksmai. Kur kas daugiau.

– Ką jūs čia veikiate? – vėl paklausė mūsų Muras. Jo balsas jau nebebuvo toks ryžtingas – žmonos keiksmai jį sutrikdė. – Nieko nesuprantu. Gal kalėjimas užsidarė, ar...

Džonas nukėlė Herį į šalį, – paprasčiausiai pakėlė ir perkėlė, – po to užlipo laiptais po stogeliu. Jis atsistojo tarp Brutaliojo ir manęs, o kadangi buvo toks didžiulis, vos nenustūmė mūsų į Melės krūmus. Muras pasekė jį žvilgsniu, kaip žmogus žiūri į krintančią aukšto medžio viršūnę. Ir aš staiga pajutau, kaip Viskas atsistoja į savo vietas. Išnyko toji nesantarvės dvasia, kuri sujaukė mano mintis it galingi pirštai, žarstantys smėlį, grūdus ar ryžius. Manau, taip pat supratau, kodėl Heris sugebėjo veikti, kai tuo tarpu aš ir Brutalusis tik beviltiškai ir neryžtingai stovėjome prieš savo bosą. Heris buvo su Džonu... ta vienintelė dvasia, tą naktį sugebėjusi pasipriešinti demoniškajai, buvo Džono Kofio asmenyje. O kai Džonas Kofis žengė viršininko Muro link, ši dvasia – man ji asocijavosi su kažkuo baltu – ėmė valdyti situaciją. Piktoji dvasia nepasitraukė, tačiau aš pamačiau, kaip ji susitraukia tarsi šešėlis, plūstelėjus stipriam šviesos spinduliui.

– Aš noriu padėti, – tarė Džonas Kofis.

Muras nustebusiomis akimis prasižiojęs pažvelgė į jį. Kai Kofis ištraukė iš jo rankos pistoletą ir perdavė jį man, manau, Holas net nepastebėjo, kad ginklas dingo. Aš atidžiai nuleidau saugiklį. Vėliau, kai patikrinsiu būgną, paaiškės jį buvus tuščią. Kartais spėlioju, ar Holas tai žinojo, O Džonas vis murmėjo:

– Atvykau jai padėti. Tik padėti. Tik šito tenoriu.

– Holai! – pašaukė iš galinio miegamojo Melinda.

Jos balsas dabar buvo kiek stipresnis, tačiau jame pasigirdo baimės gaidelės – tarsi tai, kas buvo mus sutrikdęs ir atėmęs jėgas, dabar būtų persikėlęs pas ją.

– Priversk juos pasišalinti, kad ir kas jie būtų! Mums vidury nakties nereikalingi jokie prekiautojai! Jokių „Elektrolux“! „Jokių „Hoover“! Jokių prancūziškų pėdkelnių su skyle tarpušakyje! Išvyk juos lauk! Pasakyk, kad atsikruštų, k... k...

Kažkas sudužo, – tai galėjo būti vandens stiklinė, – ir Melinda pradėjo raudoti.

– Tik padėti, – pakartojo Džonas tokiu tyliu balsu, jog jis labiau priminė šnibždesį. Jis visai nekreipė dėmesio nei į moteriškės raudą, nei į keiksmus. – Tik padėti, bose, štai ir viskas.

– Tu negali, – atsakė Muras, – niekas nebegali padėti.

Tai buvo ištarta man labai girdėtu tonu, ir netrukus supratau, jog taip skambėjo ir mano balsas, kai aš įėjau į Kofio kamerą tą vakarą, kada jis išgydė mano šlapimtakių uždegimą. Tai buvo užhipnotizuoto žmogaus balsas. „Rūpinkis savo reikalais, o aš pasirūpinsiu savaisiais“, – pasakiau tada Delakrua,.. tik iš tiesų ne aš, o Kofis rūpinosi mano reikalais, kaip ir dabar ketino pasirūpinti Holo Muro nelaime.

– Manome, jog jis gali, – įsiterpė Brutalusis. – Mes ne tam rizikuojame prarasti darbą – o gal ir apsivilkti dryžuotas uniformas – kad nepabandę pagelbėti sugrįžtume atgal.

Dar prieš tris minutes tik aš buvau pasiryžęs tai padaryti. O dabar ir Brutalusis.

Džonas Kofis perėmė žaidimo iniciatyvą. Jis prasispraudė pro Murą, kuris silpna ranka bandė sustabdyti įsibrovėlį (ranka brūkštelėjo Kofiui per klubą ir bejėgiškai nukaro; esu įsitikinęs, jog mūsų milžinas šito nė nepajuto), per holą nušliurino į svetainę, po to per virtuvę į miegamąjį, iš kurio atsklido šaižus nepažįstamas balsas:

– Nedrįsk prisiartinti! Kad ir kas būtum, nedrįsk prisiartinti! Aš esu neapsirengusi, mano papai kyšo nuogi, o vėjas pučia į dulkinimo skylę!

Džonas nekreipė į tai jokio dėmesio, tik abejingai žingsniavo toliau, palenkęs galvą, kad nesudaužytų šviestuvų. Jo apvali ruda kaukolė švytėjo, o rankos švytavo palei šonus. Netrukus mes visi nusekėme jam iš paskos, aš pirmas, Brutalusis ir Holas man iš abiejų šonų, o Heris už nugaros. Vieną dalyką supratau puikiai: situacija išslydo iš mūsų rankų, dabar viskas priklausė nuo Džono.

8

Galiniame miegamajame gulinti apkaišyta pagalvėmis ir išplėstomis akimis spoksanti į milžiną, įsiveržusį į jos akiratį, moteris buvo visiškai nepanaši į tą Melindą Mur, kurią pažinojau dvidešimt metų; ji netgi nepriminė tos Melės Mur, kurią aplankėme su Melinda netrukus po Delakrua egzekucijos. Toji moteris atrodė lyg sergantis vaikas, užsidėjęs Visų Šventųjų dienos raganos kaukę. Jos mirtinai pablyškusi veido oda karojo lyg susiraukšlijusi tešla. Palei dešinę akį buvo susidariusi klostė, tarsi Melinda būtų bandžiusi pamerkti akį. Dešinė burnos pusė buvo atvipusi; geltonas akinis dantis styrojo išsikišęs ant pamėlusios apatinės lūpos. Plaukai tarsi skysta migla plaikstėsi ant galvos. Kambarys dvokė tuo, ką mūsų kūnai taip padoriai pašalina, kai esame sveiki. Naktinis puodas, stovintis palei lovą, buvo beveik pilnas kažkokio šlykštaus gelsvo skysčio. Apimtas siaubo pagalvojau, kad mes atvykome per vėlai. Dar prieš kelias dienas Melindą buvo galima atpažinti – ji sirgo, tačiau buvo pati savimi. O dabar tas daiktas jos galvoje siaubą keliančiu greičiu stengėsi sutvirtinti savo padėtį. Net nesitikėjau, kad Džonas Kofis dabar gali jai padėti.

Kai Kofis įžengė į miegamąjį, Melindos veidą iškreipė siaubas ir baimė – tarsi jos viduje kažkas būtų atpažinęs gydytoją, galintį prie to kažko prisėlinti ir išlaisvinti... kaip užpilame druskos siurbėlei, kai norime, kad ji nukristų. Išklausykite manęs atidžiai: nesakau, jog Melinda Mur buvo nenormali, ir suprantu, kad visi mano pojūčiai tą naktį galėjo būti įtartini, nes buvau labai susinervinęs. Tačiau taip pat niekad visiškai neatmečiau galimybės, jog Melindą buvo apsėdęs demonas. Sakau jums, kad jos akyse buvo kažkas, kas panėšėjo į baimę. Dėl to galite manimi patikėti; šį jausmą aš matydavau per daug dažnai, kad suklysčiau.

Kad ir kas būtų dėjęsi Melindos viduje, greitai išnyko, šiuos jausmus pakeitė gyvas, iracionalus susidomėjimas. Sunkiai nusakoma Melės burna suvirpėjo ir joje pasirodė lyg ir šypsena.

– Ak, koks didžiulis, – sušuko ji. Melindos balsas nuskambėjo lyg mergaitės, sergančios gerklės uždegimu. Ji ištraukė iš po antklodės tokias pat išbalusias kaip ir veidas rankas ir suplojo. – Nusimauk kelnes! Aš visą gyvenimą prisiklausiusi apie nigerių pimpalus, tačiau nė vieno nesu mačiusi!