Stephen King - Žalioji mylia

Tačiau gal dar buvo nevėlu išgelbėti savo kailį. Pabandžiau atsikelti. Antklodė, kuria buvau apsigaubęs, nuslinko nuo pečių. Dar galėjau pasilenkti, pabarbenti į langą iš vairuotojo pusės ir pasakyti Heriui, jog dingtume iš čia po velnių, kol dar...

Džonas Kofis savo milžiniška letena sugriebė mane už rankos ir nutempė atgal taip lengvai, lyg būčiau kūdikis.

– Pažiūrėkite, bose, – tarė jis. – Kažkas prabudo.

Žvilgsniu pasekiau jo pirštą ir pajutau tuštumą – ne tik skrandyje, bet ir širdyje. Viename iš galinių langų suspindo šviesa. Tikriausia tai buvo kambarys, kuriame Melinda dabar praleisdavo beveik visas savo dienas ir naktis; ji jau nebegalėjo nulipti laiptais, kaip ir sugrėbti lapų, prikritusių per paskutinę audrą.

Žinoma, kad jie išgirdo sunkvežimį – prakeiktą Herio Tervilidžerio „Farmall‘ą“, kurio variklis staugė ir perdė išilgai viso išmetamojo vamzdžio, o tokio bereikšmio daikčiuko kaip duslintuvas nebuvo, kad šiuos garsus prislopintų. Po velnių, nemanau, jog Murai pastarosiomis naktimis būtų galėję gerai miegoti.

Užsidegė šviesa arčiau paradinių durų (virtuvėje), po to svetainėje viršuje, po to paradiniame hole, ir galiausiai priebutyje. Stebėjau šias slenkančias šviesas kaip žmogus, atsirėmęs į cementinę sieną ir rūkantis paskutinę cigaretę, stebi besiartinantį jį sušaudyti baudžiamąjį būrį. Tačiau net ir tada dar ne visai suvokiau, kad jau per vėlu trauktis, kol nenutilo nelygus „Farmall“ variklio ūžesys, negirgžtelėjo durelės ir nesugurgždėjo žvirgždas po Herio ir Brutaliojo kojomis.

Džonas pakilo, tempdamas mane kartu su savimi. Blausioje šviesoje jo veidas buvo gyvas ir nekantrus. Kodėl gi ne? Kodėl gi jam nebūti nekantriam? Jis yra kvailys.

Heris su Brutaliuoju lyg vaikai per audrą stovėjo prie sunkvežimio surėmę pečius, ir aš pamačiau, jog jie abu yra lygiai taip kaip aš išsigandę, sumišę ir sutrikę. Dėl to pasijutau dar blogiau.

Džonas išlipo iš kėbulo. Jam tai buvo greičiau paprastas žingsnelis nei šuolis. Nusekiau jam iš paskos netvirtomis kojomis ir jausdamasis apgailėtinai. Būčiau išsitiesęs ant šalto žvirgždo, jei Džonas nebūtų nutvėręs manęs už rankos.

– Tai – klaida, – sušnypštė Brutalusis. Jo akys buvo išplėstos ir pilnos baimės. – Visagali Kristau, Polai, ką mes sumanėme?

– Jau per vėlu, – atsakiau.

Stumtelėjau Kofį, ir šis paklusniai nuėjo ir atsistojo greta Herio. Įsitvėriau Brutaliajam į parankę, lyg šis būtų mano mergina, atėjusi į pasimatymą, ir nusivedžiau po stogeliu, kur dabar degė šviesa.

– Leisk man kalbėti. Supratai?

– Taip, – atsakė Brutalusis. – Atrodė, jog dabar tik tiek aš ir tesupratau.

Atsigręžiau per petį.

– Heri, pasilik su juo prie sunkvežimio, kol aš jūsų nepašauksiu. Nenoriu, kad Muras jį pamatytų anksčiau nei aš būsiu pasirengęs.

Tačiau žinojau viena: aš niekada nebūsiu pasiruošęs.

Vos spėjome kartu su Brutaliuoju prieiti iki laiptų, kai energingai prasivėrė paradinės durys, ir bronzinis durų plaktukas trinktelėjo į plokštelę. Tarpduryje pasirodė Holas Muras, apsimovęs dryžuotos pižamos kelnes ir apsivilkęs medvilninius marškinėlius; jo plieno spalvos plaukai buvo pasišiaušę į visas puses. Per savo karjeros metus Holas buvo įsigijęs tūkstančius priešų ir tai žinojo. Dešinėje rankoje jis laikė pistoletą neįprastai ilgu vamzdžiu, nukreiptu ne visai į grindis. Šį ginklą Muras nuolat laikė ant lentynos prie durų. Tai buvo ypatingas ginklas, kuriuo naudojosi ir Holo senelis, ir kaip tik tuo momentu (ir dėl to pajutau dar didesnę tuštumą viduriuose) pastebėjau, jog gaidukas yra atlaužtas.

– Kas čia, po velnių, trankosi pusę trijų nakties? – paklausė Muras. Jo balse neišgirdau jokios baimės. Ir – bent jau tuo momentu – jo rankos nevirpėjo. Ranka, laikantį pistoletą, buvo tvirta it akmuo. – Atsakykite, o jei ne, tai...

Pistoleto vamzdis ėmė iš lėto kilti aukštyn.

– Liaukitės, viršininke! – šūktelėjo Brutalusis iškeldamas rankas delnais, atsuktais į ginkluotą vyriškį. Dar niekada nebuvau girdėjęs šitaip skambančio Brutaliojo balso, atrodė, jog drebulys, palikęs Muro rankas, kažkokiu būdu persikraustė į Bruto Hauvelo gerklę. – Tai mes! Polas, aš ir... tai mes!

Jis žengė žingsnį į priekį, kad po stogeliu esančios lemputės šviesa apšviestų veidą. Aš pasekiau iš paskos. Holas Muras žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. Pyktį jo veide pakeitė nuostaba.

– Ką jūs čia veikiate? – paklausė jis. – Ne tik trankotės paryčiais, bet ir pasišalinote iš budėjimo. Žinau, ^jog šiąnakt budite, nes savo darbo kambaryje turiu prie sienos prisegtą grafiką. Tad kas dėl... o, Jėzau. Tik nesakykite, jog kaliniai užsibarikadavo. O gal kilo maištas? – Muras pažvelgė pro mus, ir jo akys susiaurėjo. – O kas dar yra ten, prie sunkvežimio?

„Leisk man kalbėti “. Taip buvau paliepęs Brutaliajam, tačiau dabar, kai atėjo metas kalbėti, negalėjau net praverti burnos. Tą popietę pakeliui į darbą stropiai apgalvojau, ką pasakysiu atvykęs čia, ir maniau, jog mano žodžiai nuskambės ne per daug pamišėliškai. Ne normaliai, – visame mano sumanyme nebuvo nieko normalaus, – tačiau galbūt užtektinai logiškai, kad būtume įleisti per šias duris ir išmėgintume savo laimę. Kad Džonas išmėgintų savo laimę. Tačiau visi mano rūpestingai surepetuoti žodžiai pradingo siaubingoje sumaištyje. Mintys ir vaizdai – svylantis Delas, mirštantis peliukas, Tu, besirangantis ant Senosios Žiežirbos kelių ir šaukiantis, jog yra iškeptas kalakutas – sukosi mano galvoje kaip galingo dulkių siurblio įtrauktas smėlis. Tikiu, jog šiame pasaulyje egzistuoja gėris, kad jį vienaip ar kitaip siunčia mylintis Dievas. Tačiau taip pat tikiu, kad yra kita jėga, tokia pat tikra kaip ir Dievas, kuriam meldžiuosi visą gyvenimą, ir ši jėga stropiai stengiasi sunaikinti visus mūsų padorius norus. Ne Šėtonas, turiu omenyje ne Šėtoną (nors taip pat tikiu, kad jis tikrai yra), tačiau kažkoks nesantaikos demonas, išdykęs kvailas sutvėrimas, džiugiai besijuokiantis, kai koks nors senukas padega save, bandydamas prisidegti pypkę, ar kai numylėtas kūdikis įsigrūda į burną savo pirmąjį kalėdinį žaislą ir uždūsta negyvai. Turėjau daug laiko, kad galėčiau apie tai pamąstyti, – nuo pat Kould Mauntino laikų, iki atvykau į „Džordžijos pušis“, – ir tikiu, jog toji jėga aktyviai mus veikė tuo paryčiu, lyg rūkas prasismelkdama į visas kerteles ir mėgindama neleisti Džonui Kofiui susitikti su Melinda Mur.

– Viršininke... Holai... aš...

Nepajėgiau sugalvoti nė vienos protingos frazės.

Holas vėl pakėlė pistoletą, taikydamas pro tarpą tarp manęs ir Brutaliojo ir nesiklausydamas, ką aš vapu. Jo krauju pasruvusios akys nepaprastai išsiplėtė. Ir čia pasirodė Heris Tervilidžeris, kurį mūsų milžinas, plačiai ir kvailai žavingai šypsodamasis, vos ne vilkte vilko.

– Kofis, – sumurmėjo Muras. – Džonas Kofis, – jis giliai įkvėpė ir kiek virpančiu, tačiau stipriu balsu sušuko: – Sustokite! Sustokite, nes šausiu!

Kažkur jam už nugaros pašaukė silpnas, drebantis moteriškas balsas:

– Holai? Ką tu ten darai? Su kuo ten kalbi, sukruštas byblaižy?

Sutrikęs ir apimtas nevilties, Holas trumpai akimirkai atsisuko į tą pusę, iš kur sklido balsas. Sakyčiau, jog tai truko tik akimirką, tačiau jos man būtų pakakę išplėšti iš Holo pistoletą. Tačiau aš nepajėgiau pakelti rankų. Tikriausiai prie jų buvo pririšti svarsčiai. Mano galvoje traškėjo kaip radijo imtuvas per audrą. Teprisimenu, jog jaučiau išgąstį ir kažkokį kvailą nesmagumą dėl Holo.