Stephen King - Žalioji mylia

– Puiku, – pasakiau ir apsukau Kofį, kad šis pajudėtų. – O jei viskas sugrius, Dynai, tu nieko nežinai ir nieko negirdėjai.

– Lengva pasakyti, bet...

Tuo momentu liesa ranka išlindo pro Vartono kameros grotas ir sučiupo Kofio bicepsą. Mes visi iš nuostabos aiktelėjome. Vartonas turėjo gulėti kaip negyvas, vos ne komos būsenoje, o jis štai stovėjo svirduliuodamas lyg boksininkas po stipraus smūgio ir apsvaigęs šypsojosi.

Kofio reakcija buvo tiesiog stulbinanti. Jis nepasitraukė į šalį, tačiau taip pat aiktelėjo, košdamas orą pro dantis, kaip žmogus, palietęs kažką šalta ir nemalonų. Jo akys išsiplėtė, ir vieną akimirką atrodė, kad Kofis ir mums gerai pažįstamas nebylys – tai du visiškai skirtingi žmonės, niekada gyvenime vienas kito nematę. Kofis vėl atrodė gyvas – kaip ir tada, kviesdamas mane ateiti į jo kamerą, kad galėtų mane paliesti. „Sutaisyti“ – kalbant Kofio kalba. Jis vėl atrodė kaip ir tuo metu, kai tiesė rankas į peliuką. Dabar, trečią kartą, jo veidas nušvito, tarsi kas smegenyse būtų įjungęs prožektorių. Tik šį kartą šviesa buvo kitokia. Ji buvo šaltesnė , ir aš pirmą kartą pagalvojau, o kas būtų, jei Kofis staiga užsimanytų pabėgti. Mes turėjome pistoletus ir galėjome jį nušauti, tačiau iš tiesų sulaikyti Kofį būtų buvę nepaprastai sunku.

Iš Brutaliojo veido supratau, jog ir jį apniko panašios mintys, o Vartonas ir toliau beprasmiškai tebesišypsojo savo atvėpusiomis lūpomis.

– Ir kurgi jūs susiruošėte? – nerišliai paklausė jis.

Kofis stovėjo ramiai. Iš pradžių jis pažvelgė Vartonui į veidą, po to į ranką, paskiau vėl į veidą. Negalėjau perskaityti, kas buvo parašyta Kofio veide. Noriu pasakyti, jog Kofio veidas atrodė protingas, tik aš nepajėgiau suprasti, kas jame atsispindi. O dėl Vartono visai nesukau sau galvos. Vėliau jis nieko neprisimins; Vartonas buvo tarsi be sąmonės sliūkinantis girtuoklis.

– Tu esi blogas, – sušnibždėjo Kofis, ir aš negalėjau suprasti, ką išgirdau jo balse – skausmą, pyktį ar baimę. O gal viską kartu.

Kofis vėl pažvelgė į Vartono ranką, kaip žiūrima į vabalą, galintį bjauriai jums įkąsti, ir susimąstė.

– Teisingai, nigeri, – pritarė Vartonas nesąmoningai šypsodamasis. – Toks blogas, kokį tik gali įsivaizduoti.

Ir staiga aš pajutau, jog gali įvykti kažkas siaubinga, kas visiškai tą priešaušrį sujauks mūsų planus, kaip kad žemės drebėjimas paliečia upės vagą. Tai turėjo įvykti, ir nei aš, nei kuris kitas iš mūsų negalėjo šito sustabdyti.

Brutalusis paėmė Vartono ranką, atplėšė ją nuo Džono Kofio, ir šis jausmas išnyko, tartum būtų nutraukta kažkokia potencialiai pavojinga elektros grandinė. Jau jums sakiau, kad E korpuse nė karto nebuvo suskambėjęs gubernatoriaus tiesioginės linijos telefonas, tačiau jei jis suskambėtų, pajusčiau tokį pat palengvėjimą, kuris mane apėmė, kai Brutalusis atplėšė Vartono ranką nuo milžiniško vyro, stovinčio greta manęs it bokštas. Kofio žvilgsnis iš karto pasidarė bukas, lyg kas jo smegenyse būtų išjungęs tą prožektorių.

– Gulk, Bili, – pasakė Brutalusis. – Pailsėk truputį.

Dažniausiai aš šitaip ramindavau, tačiau šioje situacijoje nesipiktinau, kad Brutalusis pasisavino mano žodžius.

– Gal ir pailsėsiu, – sutiko Vartonas. Jis pasitraukė nuo grotų, susvyravo ir vos nepargriuvo, tačiau paskutinę sekundę sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą. – Ūūū, tėtuk. Visas kambarys sukasi. Lyg būčiau girtas.

Jis atatupstas pasitraukė gulto link, neatitraukdamas nuo Kofio savo migloto žvilgsnio.

– Nigeriai privalo turėti atskirą elektros kėdę, – pareiškė Vartonas.

Tuo metu jo pakinkliai atsitrenkė į gultą, ir Vartonas nuvirto aukštielninkas. Dar nespėjęs galva paliesti plonos kalėjimo pagalvės, Vartonas ėmė knarkti. Gilūs mėlyni šešėliai įsimetė jam palei akiduobes, o pro dantis kyšojo liežuvio galiukas.

– Kristau, kaip jis sugebėjo atsikelti, juk jis yra kimšte prikimštas migdomųjų, – sušnibždėjo Dynas.

– Nesvarbu, dabar jau jis išsijungęs, – pasakiau. – Jei jis vėl pradėtų atsigauti, duok jam dar vieną tabletę, ištirpdytą stiklinėje vandens. Tačiau ne daugiau kaip vieną. Mes nenorime jo nužudyti.

– Kalbėk už save – sudundėjo Brutalusis ir paniekinamai pažvelgė į Vartoną. – Tokios beždžionės kaip ši nenužudysi narkotikais. Nuo jų tokie tipai tik geriau auga.

– Jis yra blogas žmogus, – pakartojo Kofis, tik šį kartą tyliau, tarsi abejotų tuo, ką sako, ar nesuprastų, ką jo žodžiai reiškia.

– Teisingai, – pritarė Brutalusis, – tikras šėtonas. Tačiau dabar tai nesvarbu, nes mes su juo nebesiterliosime.

Mes vėl pajudėjome. Visi keturi buvome apsupę Džoną Kofį, lyg garbintojai kažkokį stabą, sapaliojantį apie nepilnavertį gyvenimą.

– Pasakyk man vieną dalyką, Džonai – ar žinai, kur mes tave vedame?

– Padėti, – atsakė šis. – Manau, kad... padėti... damai?

Jis pažvelgė į Brutalųjį sunerimęs ir su viltimi.

Brutalusis linktelėjo.

– Teisingai. Tačiau iš kur tu žinai? Iš kur tu žinai?

Džonas Kofis ilgai svarstė, po to papurtė galvą.

– Nežinau, – atsakė jis Brutaliajam. – Teisybę pasakius, bose, aš beveik nieko nežinau. Niekada nežinojau.

Mes turėjome pasitenkinti tokiu atsakymu.

6

Žinojau, jog mažos durys tarp kabineto ir laiptų, vedančių į sandėlį, nebuvo įstatytos turint omenyje panašius į Džoną Kofį, tačiau tol, kol nepamačiau, kaip jis susimąstęs stovi priešais šias duris, nesuvokiau, kokios jos mažos iš tiesų.

Heris nusikvatojo, tačiau Džonui visai neatrodė juokinga, kad gigantiškas vyras stovi prieš mažytėlaites duris. Jei jis būtų ir kur kas aštresnio proto, nebūtų nusijuokęs. Žinoma, jog nebūtų. Jis beveik visą savo gyvenimą buvo milžiniško ūgio, o tos durys buvo iš tiesų mažiausios iš visų.

Jis pritūpė, prašliaužė pro duris, vėl atsistojo ir nulipo laiptais žemyn, kur jo laukė Brutalusis. Apačioje Džonas sustojo ir per tuščią sandėlį pažvelgė į platformą, ant kurios stovėjo Senoji Žiežirba, nebyli ir tokia pat vaiduokliška kaip sostas mirusio karaliaus pilyje. Ant atkaltės kažkaip atsainiai kabojo šalmas. Jis labiau priminė juokdario kepurę nei karaliaus karūną. Tokį galvos apdangalą galėjo dėvėti ar kratyti rankose tik kvailys, norintis dar labiau prajuokinti savo kilmingą publiką. Ant sienos grėsmingai driekėsi kėdės šešėlis, ištįsęs ir labai plonas. Taip, man pasirodė, jog vis dar tebeužuodžiu ore tvyrantį apdegusio kūno kvapą. Jis buvo silpnas, tačiau tikriausiai buvo daugiau mano vaizduotės vaisius.

Heris prasispraudė pro duris ir praėjo pro mane. Man nepatiko, kad Džonas žiūri į Senąją Žiežirbą sustingusiomis, išplėstomis akimis. Ir man dar labiau nepatiko, kai priėjęs arčiau pamačiau vieną jo ranką, pašiurpusią it žąsies oda.

– Eime, milžine, – paraginau.

Paėmiau jį už riešo ir pamėginau timptelėti link durų, vedančių į tunelį. Iš pradžių Džonas nenorėjo eiti, ir mano pastangos buvo tolygios mėginimui išjudinti giliai į žemę sulindusį didžiulį akmens luitą.

– Eime, Džonai, mes privalome vykti, o gal tu nori, kad karieta vėl virstų moliūgu? – ragino Heris, vėl nervingai nusijuokdamas.

Jis paėmė Džoną už kitos rankos ir truktelėjo, tačiau Džonas nė nekrustelėjo iš vietos. Ir po to jis kažką tyliai, tartum pro sapnus pasakė. Tie žodžiai nebuvo skirti nei man, nei bet kuriam iš mūsų, tačiau aš jų iki šiol nepamiršau.