Stephen King - Žalioji mylia

Vartono akys buvo atmerktos, tačiau atrodė kaip dideli stiklo karoliukai. Viena ranka gulėjo ant krūtinės, kita buvo bejėgiškai nusvirusi per gulto kraštą, o krumpliai braukė per grindis.

– Viešpatie, – tarė Brutalusis, – tereikia valandos, kad Vaikinukas Bilis pavirstų Ašarojančiu Viliu. Įdomu, kiek morfijaus tablečių Dynas įdėjo į tą toniką.

– Pakankamai, – atsakiau. Mano balsas truputėlį virpėjo. Nežinau, ar į tai atkreipė dėmesį Brutalusis, bet aš, žinoma, pajutau. – Eime. Reikia veikti.

– Ar nenori palaukti, kol tas gražuolis neteks sąmonės?

– Jis jau neteko sąmonės, Brutai. Jis tiesiog yra per daug apsvaigęs, kad galėtų užsimerkti.

– Tu čia viršininkas, – atsakė Brutalusis.

Jis apsidairė, kur Heris, bet Heris jau buvo čia pat. Dynas sėdėjo išsitempęs prie budinčiojo rašomojo stalo, taip įnirtingai ir greitai pašydamas kortas, kad tik per stebuklą jos neužsidegė, ir retkarčiais žvilgtelėdavo kairėn į mano kabineto pusę. Jis sekė Persį.

– Ar jau laikas? – paklausė Heris.

Jo pailgas, panašus į arklio galvą, veidas buvo labai išblyškęs ir kontrastavo su mėlyna uniformine palaidine, tačiau Heris atrodė ryžtingai.

– Taip, – atsakiau, – jei ruošiamės tai daryti, jau laikas.

Heris persižegnojo ir pabučiavo savo nykštį. Po to nuėjo tramdomojo kambario link, atrakino jį ir sugrįžo su tramdomaisiais marškiniais. Heris padavėjuos Brutaliajam. Visi trys nužingsniavome Žaliąja mylia. Kofis stovėjo prie savo kameros durų, stebėjo mus ateinant, tačiau neištarė nė žodžio. Kai priėjome prie rašomojo stalo, Brutalusis paslėpė tramdomuosius marškinius už savo plačios nugaros.

– Sėkmės, – palinkėjo Dynas.

Jis buvo taip pat išbalęs kaip ir Heris ir toks pat ryžtingas.

Persis sėdėjo prie mano rašomojo stalo. Jis tūnojo palinkęs ir suraukęs kaktą prie knygos, kurią tampėsi su savimi kelias pastarąsias naktis – tai buvo ne nuotykių romanas, o knyga, pavadinta „Psichinių ligonių slauga gydymo įstaigose“. Iš to, kokiu sunerimusiu ir kaltu žvilgsniu Persis mus nužvelgė, kai įėjome, galėjai pamanyti, jog jis skaito „Paskutines Sodomos ir Gomoros dienas“.

– Ką? – paklausė jis, skubiai užversdamas knygą. – Ko jūs norite?

– Pasikalbėti su tavimi, Persi, – atsakiau. – Tik tiek.

Tačiau mūsų veiduose jis perskaitė pasiutusiai daugiau nei vien troškimą pasikalbėti, tad pašoko it įgeltas ir nuskubėjo – tačiau ne visai bėgte – link durų. Persis pamanė, jog mes mažų mažiausiai atėjome jį apkulti, o gal ir kaip reikiant išvelėti kailį.

Heris jį aplenkė, užstodamas duris, ir stovėjo susikryžiavęs ant krūtinės rankas.

– Klausyk! – išsigandęs, tačiau stengdamasis neišsiduoti, Persis atsisuko į mane. – Ką visa tai reiškia?

– Neklausinėk, Persi, – atsakiau.

Maniau, jog viskas sėkmingai susiklostys, – bent jau sugrįš į normalias vėžes, – kai iš tiesų pradėsime vykdyti beprotybę, tačiau reikalai pakrypo į kitą pusę. Aš negalėjau patikėti savo paties veiksmais. Tai buvo tarsi košmariškas sapnas. Vis tikėjausi, jog žmona prižadins papurtydama mane ir pasakys, kad aš per sapną dejavau.

– Bus geriau, jei darysi tai, kas tau liepiama.

– Ką Hauvelas turi už savo nugaros? – paklausė nelygiu balsu Persis, atsisukdamas į Brutalųjį, kad galėtų geriau pamatyti.

– Nieko, – atšovė Brutalusis. – Ką gi... manau, jog štai šitą...

Jis ištraukė tramdomuosius marškinius ir pavėdavo jais palei klubus, lyg matadoras raudonu audeklu erzindamas jautį.

Persio akys išsiplėtė, po to susiaurėjo. Jis norėjo pabėgti, tačiau Heris sugriebė jį už rankų, tad Persiui tepavyko tik truktelėti pirmyn. – Paleiskite mane! – šaukė Persis, bandydamas ištrūkti iš Herio glėbio.

Tačiau jam nebuvo lemta tai padaryti. Heris buvo beveik visu šimtu svarų sunkesnis ir raumeningas – kaip žmogus, didžiąją laiko dalį praleidęs beardamas ir beskaldydamas malkas, tačiau Persis stengėsi iš visų jėgų ir nutempė Herį iki kambario vidurio, sujaukdamas nemaloniai žalios spalvos kilimą, kurį aš vis ruošiausi pakeisti. Trumpam man net pasirodė, jog Persiui pavyks išlaisvinti vieną ranką – panika dažnai būna gera talkininkė.

– Nusiramink, Persi, – patariau, – bus geriau, jei...

– Nepatarinėk, kaip man elgtis, neišmanėli! – suklykė Persis, traukydamas pečius ir bandydamas išlaisvinti rankas. – Pasitraukite nuo manęs! Visi! Aš turiu pažįstamų! Didelių žmonių! Jei tuojau pat nesiliausite, turėsite keliauti iki pat Pietų Karolinos, kad galėtumėte suvalgyti sriubos valgykloje!

Jis dar kartą trūktelėjo pirmyn ir šlaunimis atsitrenkė į mano rašomąjį stalą. Knyga, kurią Persis skaitė, „Psichinių ligonių slauga gydymo įstaigose“, šoktelėjo į viršų, ir iš jos iškrito kita plona knygelė, įkišta į vidų. Tai nebuvo „Paskutinės Sodomos ir Gomoros dienos“, o knygelė, kurią mes kartais duodavome ypatingo seksualumo apimtiems ir užsitarnavusiems malonės kaliniams. Manau, jog jau esu ją minėjęs, – ta pati iliustruota knygelė, kur Alyvuogė tvarko visus, išskyrus Saldųjį Žirniuką.

Man pasidarė liūdna, kad Persis mano kabinete mėgavosi tokia primityvia pornografine literatūra, o Heris – kiek aš galėjau pamatyti per trūkčiojantį Persio petį – buvo truputėlį pasišlykštėjęs, tačiau Brutalusis taip nusikvatojo, kad Persis, bent jau kuriam laikui, liovėsi kovojęs.

– O, Persiūk, – tarė Brutalusis, – ką pasakys tavo mama? Arba, tiksliau, ką pasakys gubernatorius?

Persis išraudo kaip burokas.

– Užsičiaupk. Ir nepainiok čia mano motinos.

Brutalusis mestelėjo man tramdomuosius marškinius ir prikišo savo veidą prie pat Persio.

– Žinoma. O dabar ištiesk rankas, būk geras vaikas.

Persio lūpos virpėjo, o akys per daug spindėjo. Supratau, jog jis netrukus pravirks.

– Nesulauksi, – ištarė jis virpančiu vaikišku balsu. – Ir jūs manęs nepriversite.

Po to jis ėmė garsiai šaukti pagalbos. Heris krūptelėjo, aš taip pat. Tai buvo momentas, kai mes galėjome atsisakyti savo sumanymo. Visi, išskyrus Brutalųjį. Jis niekada nedvejodavo. Brutalusis žengė Persiui už nugaros ir susilygino petys į petį su Heriu, kuris vis dar tebelaikė Persio rankas užlaužęs už nugaros. Brutalusis nutvėrė Persį už ausų.

– Liaukis klykęs, – paliepė jis, – jei nenori turėti unikaliausių pasaulyje maišų rinkti arbatžolėms.

Persis liovėsi šaukęsis pagalbos ir stovėjo ramiai, drebėdamas ir žvelgdamas į iliustruotos knygiūkštės viršelį, kuriame buvo pavaizduotas Išverstakis su Alyvuoge gana išradingoje pozoje, apie kurią buvau girdėjęs, bet nė karto nepabandęs. „Aaaak, Išverstaki!“ – skelbė užrašas virš Alyvuogės. Virš Išverstakio buvo užrašyta: „Ak – ak – ak – ak“. Išverstakis teberūkė savo pypkę.

– Ištiesk rankas, – paliepė Brutalusis, – ir užteks kvailioti. Tuojau pat.

– Ne, – priešinosi Persis. – Aš to nedarysiu, ir jūs manęs nepriversite.

– Žinok, kad tu labai dėl to klysti, – perspėjo Brutalusis.

Jis suspaudė Persio ausis ir ėmė sukti tarsi orkaitės karštį reguliuojantį diską. Orkaitės, kuri kaista ne taip, kaip jūs norite. Persis gailiai suklykė iš skausmo ir nuostabos. Būčiau daug ką atidavęs, kad negirdėčiau šio klyksmo. Suprantate, tai buvo ne vien skausmas ir nuostaba, čia nuskambėjo ir suvokimas. Pirmą kartą gyvenime Persis pradėjo suprasti, jog siaubingi dalykai gali nutikti ne tik kitiems, tiems, kuriems nenusišypsojo laimė būti gubernatoriaus giminaičiais. Norėjau paliepti Brutaliajam, kad šis liautųsi, tačiau, suprantama, šito padaryti negalėjau. Tegalėjau sau priminti, kad Persis privertė Delakrua iškentėti dievai žino kokias kančias vien tik todėl, kad prancūzas išdrįso iš jo pasijuokti. Tačiau šie prisiminimai menkai teguodė. Gal tai būtų ir padėję, jei būčiau jautęs Persiui nors kokią simpatiją.