Stephen King - Žalioji mylia

– Ne, dėkui, – atsakė šis. – Aš norėčiau gero gurkšnio viskio, tačiau tai nėra pati geriausia mintis.

Džanisė atsisuko į mane; ji šypsojosi, tačiau akys buvo pilnos nerimo.

– Į kokią avantiūrą tu nori įtraukti šiuos vyrukus, Polai? – tačiau man net nespėjus sugalvoti, ką pasakyti, Džanisė kilstelėjo ranką ir sustabdė. – Nekreipk dėmesio. Aš nenoriu žinoti.

3

Vėliau, gerokai po to, kai visi išėjo, o aš rengiausi eiti į darbą, Džanisė paėmė mane už rankos, apsuko ir įdėmiai pažvelgė į akis.

– Melinda? – paklausė ji.

Linktelėjau galva.

– Ar tu gali jai kuo nors padėti, Polai? Iš tiesų padėti? O gal tai tik tavo gražios svajonės, sukeltos vakarykštės nakties įvykių?

Pagalvojau apie Kofio akis, rankas ir apie tai, kaip jaučiausi tarsi užhipnotizuotas, kai jis norėjo, kad ateičiau į kamerą. Mintyse išvydau Kofį, tiesiantį rankas į sutraiškytą, mirštantį Misterį Džinglą. „Kol dar nevėlu“, – pasakė jis tada. Prisiminiau juodus skraidžiojančius sutvėrimus, kurie po to pasidarė balti ir išnyko.

– Manau, mes esame jos paskutinis šansas, – pagaliau tariau.

– Tada pasinaudokite juo, – pasakė Melinda, užsagstydama mano naujojo rudeninio palto sagas. Jis kabėjo spintoje nuo pat mano gimtadienio rugsėjo pradžioje, tačiau tai buvo tik trečias ar ketvirtas kartas, kai jį apsivilkau. – Pasinaudokite juo.

Ir ji vos neišstūmė manęs pro duris.

4

Tą vakarą – daugeliu požiūrių keisčiausią per visą mano gyvenimą – užsiregistravau dvidešimt po šešių. Man pasirodė, jog visi dar užuodžia silpną sudegusio žmogaus kūno kvapą. Tai turėjo būti iliuzija, – tiek korpuso, tiek sandėlio laukujos durys buvo praviros beveik visą dieną, o ankstesnės pamainos ištisas valandas gramdė patalpą, – tačiau negalėjau įsakyti savo nosiai ir, manau, būčiau nepajėgęs valgyti vakarienės, net jei nebūčiau mirtinai išsigandęs dėl to, kas mūsų laukė tą vakarą.

Brutalusis atvyko į korpusą be penkiolikos septynios, o Dynas be dešimt. Paklausiau Dyno, ar šis negalėtų nueiti į ligoninę ir paprašyti šildymo pagalvėlės užsidėti ant juosmens, kurį aš atseit praėjusią naktį pasitempiau, padėdamas nunešti į tunelį Delakrua lavoną. Dynas atsakė, jog mielai tą padarys. Esu įsitikinęs, kad jis man norėjo kaip sąmokslininkas mirktelėti, tačiau susitvardė.

Heris užsiregistravo be trijų minučių septynios.

– Sunkvežimis? – paklausiau.

– Ten, kur susitarėme.

Kol kas viskas gerai. Praslinko šiek tiek laiko, kol mes stovėjome prie budinčiojo rašomojo stalo, gerdami kavą ir pabrėžtinai stengdamiesi neužsiminti, apie ką visi galvojome ir ko vylėmės: kad Persis pavėluos, kad galbūt Persis apskritai nepasirodys. Tai buvo bent jau įmanoma, turint omenyje nepalankius atsiliepimus, jam išsakytus dėl netikusiai įvykdytos egzekucijos.

Tačiau Persis, matyt, laikėsi senos taisyklės, jog reikia tuojau pat užlipti ant tave numetusio arklio, nes šešios minutės po septynių jis įžengė pro duris su švytinčia mėlyna uniforma, vieną ranką užsidėjęs ant klubo, o kita laikydamas savo kietmedžio lazdą su kvailu specialiai pagamintu dėklu. Jis pasižymėjo savo registracijos kortelę, po to atsargiai nužvelgė mus visus (išskyrus Dyną, kuris dar nebuvo sugrįžęs iš ligoninės).

– Sugedo mano starteris, – paaiškino jis. – Turėjau užvesti rankena.

– Ak, – burbtelėjo Heris, – vargšas kūdikis.

– Tau reikėjo pasilikti namie ir palaukti, kol sutaisys tą prakeiktą starterį, – ironiškai pastebėjo Brutalusis. – Mes nenorėtume, kad tu pasitemptum ranką, ar ne, vyručiai?

– Taaip, jums tai patiktų, – nusišaipė Persis, tačiau manau, kad jis nusiramino, išgirdęs gana švelnų Brutaliojo atsakymą.

Tai buvo geras ženklas. Kelias artimiausias valandas mums teks su juo bendrauti – ne per daug priešiškai, bet ir ne per daug draugiškai. Po praėjusios nakties jam viskas kėlė įtarimą, netgi draugiškesnis elgesys. Visi žinojome, jog nepavyks sumažinti jo įtarumo, tačiau aš maniau, kad sugebėsime šį įtarumą prislopinti, jei viską darysime teisingai. Mums buvo svarbu veikti greitai, tačiau taip pat buvo svarbu, – bent jau man, – kad niekas nenukentėtų. Netgi Persis Vetmoras.

Dynas sugrįžo ir nežymiai man linktelėjo.

– Persi, – tariau, – noriu, kad tu eitum į sandėlį ir išplautum ten grindis. Taip pat ir laiptus į tunelį. Po to galėsi parašyti raportą apie praėjusios nakties įvykius.

– Tai turėtų būti kūrybinis darbas, – mestelėjo Brutalusis, susikišdamas nykščius už diržo ir nudelbdamas žvilgsnį į lubas.

\ – Su jumis, vyručiai, linksmiau nei kruštis bažnyčioje, – atsikirto Persis, tačiau per daug neprotestavo.

Jis netgi nepriminė akivaizdaus dalyko, kad grindys tą dieną buvo išplautos bent du kartus. Spėju, jog jis tiesiog apsidžiaugė, galėdamas pasprukti nuo mūsų.

Permečiau akimis ankstesnės pamainos raportą, neradau nieko, kas keltų nerimą, ir nuėjau prie Vartono kameros. Jis sėdėjo ant savo gulto, parietęs kelius, rankomis apsikabinęs blauzdas ir žvelgė į mane, linksmai, priešiškai šypsodamasis.

– Žiūrėkite, ar tik ne didysis bosas, – nusišaipė jis, – didelis kaip gyvenimas, tik dvigubai bjauresnis. Atrodote laimingesnis už kiaulę, iki kelių įbridusią į šūdą, bose Edžkoumai. Tikriausiai žmona jums timptelėjo už pimpalo, prieš išeinant į darbą, ar ne?

– Kaip tau sekasi, Vaikinuk? – ramiai paklausiau, ir su tais žodžiais Vartonas visas nušvito.

Jis paleido savo kojas, atsistojo ir pasirąžė. Šypsena praplatėjo, ir jo priešiškumas kiek sumažėjo.

– Po velnių! – tarė jis. – Pirmą kartą pavadinote mane teisingu vardu! Kas jums nutiko, bose Edžkoumai? Gal susirgote?

Ne, nesusirgau. Buvau susirgęs, tačiau Džonas Kofis tuo pasirūpino. Jo rankos jau nebemokėjo užrišti batų raištelių, bet mokėjo atlikti kur kas sudėtingesnius triukus. Taip, jos mokėjo.

– Drauguži, – tariau jam, – man visai tas pat, ar būsi Vaikinukas Bilis, ar Laukinis Bilas.

Jis pastebimai pasipūtė, lyg tos šlykščios Pietų Amerikos upių žuvys, galinčios beveik mirtinai subadyti savo pelekais. Bedirbant Mylioje, man teko susidurti su daugybe pavojingų žmonių, tačiau vargu ar tarp jų buvo bent vienas toks bjaurus kaip Viljamas Vartonas, kuris manė esąs nusikaltėlių pasaulio pažiba, tačiau retai sugalvodavo ką nors išradingesnio nei šlapintis ar spjaudytis pro savo kameros grotas. Iki šiol mes jam neparodėme pagarbios baimės, kurios Vartonas manė esąs nusipelnęs, tačiau tą konkretų vakarą aš norėjau, kad jis būtų sukalbamas.

– Aš turiu daug ką bendra su Vaikinuku, ir jūs verčiau tuo patikėkite, – pasakė Vartonas. – Čia aš patekau ne už nušvilptą saldainį iš pigios krautuvėlės.

Jis puikavosi, tartum būtų patekęs į Prancūzijos svetimšalių legiono Didvyrių brigadą, o ne klestelėjęs ant subinės per septyniasdešimt žingsnių nuo elektros kėdės.

– Kur mano vakarienė?

– Liaukis, Vaikinuk, raporte parašyta, jog gavai ją penktą penkiasdešimt. Mėsos duona su padažu, bulvių košė, žirniai. Manęs taip lengvai neapmausi.

Jis nuoširdžiai nusikvatojo ir vėl atsisėdo ant gulto.

– Tada įjunkite radiją.

– Gal vėliau, vaike, – atsakiau.

Pasitraukiau nuo jo kameros ir pažvelgiau į koridorių. Brutalusis buvo nužingsniavęs į patį galą, kur patikrino, kad tramdomasis kambarys būtų užrakintas ne dviem, o vienu užraktu. Žinojau, jog jis užrakintas vienu užraktu, nes pats buvau patikrinęs. Vėliau mums gali prireikti atrakinti šias duris kaip įmanoma greičiau. Nebus kada iškraustyti visokias per daugelį metų susikaupusias senienas; todėl netrukus po to, kai Vartonas prisijungė prie mūsų linksmojo orkestro, mes jas išnešėme, išrūšiavome ir išdėliojome kitur. Paaiškėjo, jog kambarys su minkštomis sienomis yra gana populiarus, bent jau iki to laiko, kol Vaikinukas Bilis nužingsniuos Mylia.