Stephen King - Žalioji mylia

– Meškėnų persekiotojai susipainiojo, tiesa? – pastebėjo Brutalusis. Jo lūpų kampučiuose pasirodė keista, skausminga šypsena. – Griežtai kalbant, šie šunys nėra geri pėdsekiai ir jie nesugebėjo atsirinkti, ką turi persekioti.

– Taip.

– Aš nesuprantu, – pasakė Dynas.

– Meškėnų persekiotojai pamiršo, ką iš pat pradžių Bobo davė jiems pauostyti, – paaiškino Brutalusis. – Iki tol, kol atsirado ant upės kranto, šunys sekė žudiko , o ne mergaičių pėdsakais. Kol žudikas ir mergaitės buvo kartu, tai nesudarė sunkumų, bet...

Dyno akys ėmė šviesėti. Heris jau viską suprato.

– Kai apie tai susimąstai, – įsiterpiau, – pradedi stebėtis, kaip kas nors, net ir prisiekusieji, kurie norėjo pripaišyti nusikaltimą juodaodžiui, galėjo apskritai patikėti, jog Džonas Kofis yra jų ieškomas žmogus. Kofis nebūtų pajėgęs net pagalvoti, kad prieš nusukant šuniui sprandą jį galima privilioti maistu.

Manau, Kofis net nebuvo atsidūręs arčiau Deterikų fermos nei pietinis Trapinguso upės krantas. Tai yra, jis buvo per penkias šešias mylias nuo fermos. Jis paprasčiausiai be tikslo klaidžiojo, galbūt ketindamas pasiekti geležinkelį ir įšokti į prekinį traukinį, – per estakadą jie juda gana lėtai, – kai išgirdo kažkokį šurmulį.

– Žudiką? – paklausė Brutalusis.

– Žudiką. Jis jau buvo išprievartavęs mergaites, o gal Kofis išgirdo, kaip jas prievartauja. Kaip ten būtų, tame kraujuotame žolės lopinėlyje žudikas užbaigė savo reikalą; sudaužė mergaites kaktomis viena į kitą, paliko jas gulinčias ir nuskuodė.

– Nuskuodė į šiaurės vakarus, – įsiterpė Brutalusis, – ta kryptimi, kuria norėjo bėgti meškėnų medžioklės šunys.

– Teisingai. Čia iš alksnyno, augančio netoli tos vietos, kur buvo paliktos mergaitės, pasirodo Džonas Kofis, tikriausiai susidomėjęs, iš kur tas triukšmas, ir aptinka lavonus. Viena iš mergaičių galbūt dar buvo gyva; o gal ir abi buvo gyvos, tačiau neilgai. Džonas Kofis nebūtų pajėgęs suprasti, gyvos jos, ar ne. Tai yra tikras reikalas. Jis tik žino rankose turįs gydomąją galią ir bando ją panaudoti, gelbėdamas Korą ir Keitę Deterik. Kai tai nepavyksta, jis palūžta ir ima isteriškai verkti. Tokios būsenos persekiotojai jį ir suranda.

– Kodėl jis nepasiliko ten, kur surado mergaites? – paklausė Brutalusis. – Kodėl nuvilko jas prie pietinio upės kranto? Ar galėtum paaiškinti?

– Kertu lažybų, jog iš pradžių jis ten ir buvo, – atsakiau. – Per teismą vis buvo kalbama apie didžiulį ištryptos žolės plotą. O Džonas Kofis yra stambus.

– Džonas Kofis yra sukruštas milžinas, – pasakė Heris patyliukais, kad mano žmona neišgirstų jo keikiantis, jei klausėsi už durų.

– Galbūt jis supanikavo, pamatęs, jog nepavyksta atgaivinti mergaičių. O gal pamanė, kad žudikas vis dar yra netoliese, miškelyje, ir stebi. Kofis yra stambus, jūs tai žinote, tačiau nelabai drąsus. Heri, prisimeni, kaip jis klausė, ar mes paliekame korpuse šviesą, atėjus miego laikui?

– Taip. Prisimenu, kad tada man tai nuskambėjo juokingai, įvertinant to žmogaus stambumą.

Heris buvo sukrėstas ir susimąstęs.

– Ką gi, jei ne jis nužudė mergaites, tai kas? – paklausė Dynas.

Papurčiau galvą.

– Kažkas kitas. Spėju, kad koks nors baltaodis . Prokuroras labai stengėsi pabrėžti, jog nužudyti tokį didelį šunį kaip Deterikų reikia labai stipraus vyro, tačiau...

– Tai yra nesąmonė, – įsiterpė Brutalusis. – Stipri dvylikametė mergaitė gali nusukti šuniui sprandą, jei užklups jį netikėtai ir žinos, kur sugriebti. Jei Kofis šito nepadarė, tai galėjo padaryti bet kas... tai yra, noriu pasakyti, bet kuris vyras. Mes turbūt šito niekada nesužinosime.

– Nebent jis tai vėl pakartos, – pasakiau.

– Mes ir tada nesužinosime, net jei jis tai padarytų Teksase ar Kalifornijoje, – pareiškė Heris.

Brutalusis atsilošė, lyg vaikas pasitrynė kumščiais akis, po to vėl nuleido juos sau ant kelių.

– Košmaras, – pasakė jis. – Mes turime žmogų, kuris gali būti nekaltas – kuris tikriausiai yra nekaltas – ir kuris turės pereiti Žaliąja mylia. Tai yra taip pat tikra, kaip ir tai, jog Dievas sukūrė aukštus medžius ir mažas žuvytes. Ką mes darysime? Jei pradėsime taukšti šūdniekius apie jo pirštų galią, visi iš mūsų juoksis tol, kol atšoks subinės, o Kofis vis tiek baigs savo gyvenimą keptuvėje.

– Tuo pasirūpinsime vėliau, – pertraukiau Brutalųjį, nes visiškai nenumaniau, ką jam atsakyti. – Dabar turime atsakyti į klausimą, ar mes ką nors darysime, ar nedarysime, kad išgelbėtume Melę. Sakyčiau, galėtume visa tai laikinai atidėti ir kelias dienas pasvarstyti. Tačiau bijau, jog su kiekviena diena mažėja šansai, kad Kofis galės jai padėti.

– Prisimeni, kaip jis tiesė rankas į tą peliuką? – paklausė Brutalusis. – „Duokite jį man, kol dar nevėlu“, – pasakė jis tada. – Kol dar nevėlu.

– Prisimenu.

Brutalusis kiek pamąstė, po to linktelėjo galva.

– Aš už. Taip, aš irgi labai nesmagiai jaučiuosi dėl Delo, tačiau manau, jog noriu pamatyti, kas įvyks, kai Kofis palies Melindą. Greičiausiai nieko neįvyks, tačiau...

– Aš abejoju, ar mums apskritai pavyks išgabenti iš korpuso tą didžiulį manekeną, – pasakė Heris, po to atsiduso ir linktelėjo galva. – Tačiau kokio šūdo čia svarstyti? Skaičiuokit ir mane.

– Mane taip pat, – prisijungė Dynas. – O kas liks korpuse, Polai? Gal trauksime burtus?

– Ne, sere, – atsakiau. – Jokių burtų. Tu pasiliksi.

– Nieko sau! Eik po velnių! – atšovė Dynas. Jis buvo piktas ir įsižeidęs. Jis nusiėmė akinius ir ėmė juos įnirtingai valyti į savo marškinius. – Kas čia per sąmokslas?

– Toks, į kurį pakliūni, jei esi jaunas ir tavo vaikai eina į mokyklą, – atsakė Brutalusis. – Heris ir aš esame viengungiai. Polas vedęs, tačiau jo vaikai jau užaugę ir yra savarankiški. O mes čia sumanėme mucho beprotybę, manau, jog beveik be jokios abejonės mes įkliūsime, – jis ramiai žvilgtelėjo į mane. – Tu nepaminėjai vieno dalyko, Polai: jei mums pavyks ištempti Kofį iš cypės, bet jo pirštai nepadarys stebuklo, Holas Muras pats gali mus įduoti.

Jis suteikė man galimybę atsakyti į šią pastabą, galbūt net ją paneigti, tačiau aš negalėjau, todėl net neprasižiojau. Brutalusis atsisuko į Dyną ir tęsė:

– Nesuprask manęs neteisingai, tu taip pat gali prarasti darbą, tačiau bent turėsi galimybę išsisukti nuo kalėjimo, jei čia iš tikrųjų užvirtų košė. Persis pagalvos, jog tai pokštas; jei tu būsi už budinčiojo stalo, galėsi pasakyti tą patį. Mes patvirtinsime.

– Ir vis tiek man tai nepatinka, – pasakė Dynas, tačiau tapo aišku, jog jis linkęs sutikti, patinka jam tai ar ne. Mintis apie vaikus jį įtikino. – Ir tai turi įvykti šią naktį? Tu esi tikras?

– Jei ruošiamės tai daryti, geriau viską atlikti šiąnakt, – įsiterpė Heris. – Jei tik aš turėsiu galimybę visa tai apsvarstyti, galiu praskysti.

– Leiskite man nueiti į kalėjimo ligoninę, – pasiprašė Dynas. – Bent jau tiek aš galiu prisidėti, ar ne?

– Gali prisidėti tiek, kiek reikia, jei neįkliūsi, – atsakė Brutalusis.

Dynas įsižeidė, ir aš patapšnojau jam per petį.

– Kai tik užsiregistruosi... gerai?

– Dar klausi.

Mano žmona iškišo galvą pro duris, tarsi būčiau jai davęs ženklą.

– Kas dar nori arbatos su ledu? – guviai paklausė ji. – Kaip tu, Brutai?