Stephen King - Žalioji mylia

Džonas Kofis, kuris tokiu metu paprastai gulėdavo nukoręs savo ilgas, stambias kojas ir nusisukęs veidu į sieną, sėdėjo ant gulto krašto, susidėjęs rankas, ir su nebūdingu jam budrumu stebėjo Brutalųjį. Ir jo akys neašarojo.

Brutalusis patikrino tramdomojo kambario duris, po to sugrįžo Mylia. Eidamas pro Kofio kamerą, Brutalusis žvilgtelėjo į juodaodį milžiną, ir Kofis pasakė įdomų dalyką:

– Žinoma, jog man patiks pasivėžinti, – tartum atsakydamas į Brutaliojo klausimą.

Brutaliojo žvilgsnis susitiko su manuoju. „Jis žino, – beveik išgirdau jį tai ištariant, – kažkokiu būdu žino“.

Truktelėjau pečiais ir skėstelėjau rankomis, lyg atsakydamas „Suprantama, jog žino“.

5

Maždaug be ketvirčio devintą senasis Tu—Tu paskutinį kartą pravažiavo per E korpusą su savo vežimėliu. Mes prisipirkome iš jo visokio šlamšto tiek, kad Tu—Tu iš godumo net nusišypsojo.

– Sakykit, vyručiai, ar matėte tą pelę? – paklausė jis.

Mes papurtėme galvas.

– Gal matė tas Gražuolis? – tarė Tu—Tu ir galva linktelėjo sandėlio link, kur Persis arba plovė grindis, arba rašė raportą, arba krapštė subinę.

– Kodėl tau rūpi? Kaip ten būtų, tai ne tavo suknistas reikalas, – atšovė Brutalusis. – Suk savo ratus, Tu. Nuo tavęs čia viskas prasmirdo.

Kikendamas jis išstūmė savo vežimėlį pro duris į pasivaikščiojimų kiemą. Ir dar dešimt metų po to jis stumdė savąjį vežimėlį, tuo metu manęs jau nebebuvo, – po velnių, nebebuvo ir Kould Mauntino, – prižiūrėtojams ir kaliniams, kurių kišenė leido pirkti „Mėnulio“ pyragus ir vaisvandenius. Kartais ir dabar per sapnus aš girdžiu, kaip jis šaukia: „Aš spirgu, aš spirgu, aš esu iškepęs kalakutas“.

Kai Tu išsinešdino, laikas ėmė slinkti nepaprastai lėtai, atrodė, jog laikrodžio rodyklės vos velkasi. Maždaug pusantros valandos klausėmės radijo. Vartonas žvygavo iš Fredo Aleno juokų, nors velniškai abejoju, ar jis juos suprato. Džonas Kofis, susidėjęs rankas, sėdėjo ant savo gulto krašto, nenuleisdamas akių nuo budinčiojo rašomojo stalo. Šitaip laukiančius žmones mačiau tik autobusų stotyse, kur jie įdėmiai klausydavosi, kada bus paskelbta, jog išvyksta jų autobusas.

Maždaug be ketvirčio vienuoliktą iš sandėlio sugrįžo Persis ir įteikė savo kruopščiai pieštuku parašytą raportą. Ant popieriaus vietomis buvo prilipę trintuko liekanų. Jis pamatė, kad aš nykščiu vedžioju per jas, ir skubiai paaiškino:

– Čia lyg pirmas bandymas. Viską perrašysiu. Ką tu apie tai galvoji?

Aš galvojau, jog tai yra pats begėdiškiausias melas, kokį tik man teko skaityti nuo pat gimimo. O Persiui pasakiau, jog viskas puiku, ir jis patenkintas pasišalino.

Dynas su Heriu lošė kortomis, per garsiai kalbėdamiesi, per dažnai ginčydamiesi dėl taškų ir beveik kas penkias sekundes žvilgčiodami į be galo lėtai šliaužiančias laikrodžio rodykles. Per vieną žaidimą jie apėjo lentą ne du, o tris kartus. Ore tvyrojo tokia įtampa, jog jaučiau, kad galėčiau ją pjaustyti tarsi molį, ir vieninteliai žmonės, kurie, atrodo, jos nejautė, buvo Persis ir Laukinis Bilas.

Kai pagaliau prisiartino be dešimt dvylikta, nebegalėjau ilgiau tverti ir nežymiai linktelėjau Dynui. Jis nuėjo į mano kabinetą su buteliuku limonado, nupirkto iš Tu vežimėlio, ir po vienos ar dviejų minučių sugrįžo. Limonadas buvo supiltas į alavinį puodelį, kurio kalinys negalėjo sudaužyti, kad po to šukėmis susipjaustytų.

Paėmiau puodelį ir apsidairiau. Heris, Dynas ir Brutalusis stebėjo mane. Beje, Džonas Kofis taip pat. Tik ne Persis. Jis buvo sugrįžęs į sandėlį, kur tikriausiai tą naktį jautėsi saugiai. Skubiai pauosčiau alavinį puodelį ir neužuodžiau jokio kvapo, išskyrus malonų cinamono aromatą.

Nunešiau jį į Vartono kamerą. Vartonas gulėjo ant savo gulto. Jis nesimasturbavo, – bent ne tuo metu, – tačiau jo trumpikėse stirksojo gana kietas kaulas, kurį jis retkarčiais stiprokai timptelėdavo, primindamas apsvaigusį kontrabosistą, tampantį nepaprastai storą savo instrumento stygą.

– Vaikinuk, – kreipiausi į jį.

– Netrukdyk, – atšovė Vartonas.

– Gerai, – sutikau. – Atnešiau tau limonado už tai, kad visą vakarą elgeisi kaip žmogus, – po velnių, tai tavo rekordas, – tačiau išgersiu jį pats.

Suvaidinau, jog taip ir ruošiuosi padaryti, pakeldamas prie lūpų alavinį puodelį (kurio kraštai buvo nudaužyti nuo daugelio piktų trankymų į kamerų grotas). Vartonas akimirksniu pašoko nuo savo gulto, ir tai manęs nė kiek nenustebino. Šis blefas nebuvo rizikingas; dauguma užkietėjusių nusikaltėlių – nuteistieji iki gyvos galvos, prievartautojai ir tie, kurių laukė Senoji Žiežirba, – prie skanėstų puola kaip kiaulės, ir šis nebuvo išimtis.

– Greitai duok jį man, nevėkšla, – paliepė Vartonas. Jis kalbėjo tokiu tonu, tarsi būtų buvęs viršininkas, o aš – pavaldinys. – Duok jį Vaikinukui.

Laikiau puodelį prie pat grotų, kad Vartonas pats jo siektų. Daryti priešingai būtų buvę pavojinga. Bet kuris patyręs kalėjimo prižiūrėtojas jums tai pasakys. Apie tokius dalykus mes galvodavome net patys šito nesuvokdami – lygiai kaip žinojome, jog negalima leisti kaliniams mus vadinti vardais, kad garsus raktų žvangėjimas reiškia nelaimę, nes šį garsą sukeldavo bėgantis kalėjimo prižiūrėtojas, o kalėjimo prižiūrėtojai niekada nebėgioja, nebent nutiktų rimta bėda. Šių dalykų Persis Vetmoras niekada neišmoks.

Tačiau šiąnakt Vartonas visiškai nenorėjo nei sučiupti ką nors, nei smaugti. Jis nutvėrė alavinį puodelį, trimis gurkšniais išgėrė jį iki dugno, po to garsiai nusiriaugėjo.

– Puiku!

Aš ištiesiau ranką.

– Puodelį.

Vartonas laikė puodelį, žvilgsniu erzindamas mane.

– O jei aš jį pasilikčiau.

Truktelėjau pečiais.

– Mes įeisime į vidų ir atimsime. Tu vėl nukeliausi į tą mažą kambarėlį. Ir tai bus tavo paskutinis limonado puodelis. Žinoma, jei jų nedalija pragare.

Šypsena Vartono veide išnyko.

– Man nepatinka juokeliai apie pragarą, tu, dulkintojau, – jis iškišo puodelį pro grotas. – Štai. Paimk.

Paėmiau puodelį. Man už nugaros Persis pasidomėjo:

– Kodėl, vardan Dievo, tu sugalvojai duoti putojančio limonado tam užriestanosiui mulkiui?

„Todėl, kad jame yra tiek migdomųjų, paimtų iš ligoninės, kad Vartonas išgulės ant nugaros keturiasdešimt aštuonias valandas, o jis nė nepajuto jokio vaistų skonio“, – atsakiau mintyse.

– Polo malonė yra begalinė, – paaiškino Brutalusis, – ji krenta iš dangaus lyg švelnus lietutis.

– Ką? – paklausė Persis, suraukdamas kaktą.

– Norėjau pasakyti, jog Polas yra jautrus. Visada buvo ir toks visada išliks. Gal nori sužaisti aštuoniukes, Persi?

Persis paniekinančiai suprunkštė.

– Nėra kvailesnio kortų žaidimo, išskyrus „Eik žvejoti“ ir „Senmergę“.

– Todėl ir pagalvojau, kad tau patiktų sulošti keletą partijų, – atsakė Brutalusis, maloniai nusišypsodamas.

– Aplink čia vieni gudročiai, – atkirto Persis ir paniuręs nusliūkino į mano kabinetą.

Man nelabai patiko, kad ta žiurkė trins subinę prie mano rašomojo stalo, tačiau nieko nepasakiau.

Laikrodžio rodyklės slinko kankinamai lėtai. Dvylika dvidešimt, dvylika trisdešimt. Kai buvo dvylika keturiasdešimt, Džonas Kofis pakilo nuo gulto ir atsistojo prie savo kameros durų, lengvai įsikibdamas į grotų strypus. Kartu su Brutaliuoju nuėjome prie Vartono kameros ir pažvelgėme vidun. Jis gulėjo ant gulto ir šypsojosi į lubas.