Stephen King - Žalioji mylia

– Ištiesk rankas, brangusis, – paliepė Brutalusis, – arba aš vėl tau nusuksiu ausis.

Heris jau paleido jaunąjį misterį Vetmorą. Kūkčiodamas tarsi vaikas, apsipylęs ašaromis, kurios buvo susitvenkusios akyse, Persis ištiesė rankas tiesiai prieš save, lyg lunatikas kino komedijoje. Akimirksniu aš įkišau jo rankas į tramdomųjų marškinių rankoves. Vos tik užtraukiau marškinius iki pečių, kai Brutalusis paleido Persio ausis ir sugriebė už raištelių, kabančių nuo tramdomųjų marškinių rankogalių. Jis truktelėjo Persio rankas ir tvirtai sukryžiavo jas ant krūtinės. Tuo tarpu Heris susegiojo užsegtukus nugaroje. Kai tik Persis pasidavė ir ištiesė rankas, visas reikalas užtruko ne ilgiau kaip dešimt sekundžių.

– Gerai, brangusis, – tarė Brutalusis. – O dabar – pirmyn.

Tačiau Persis nė nekrustelėjo. Jis pažvelgė į Brutalųjį, o po to atsuko savo apimtas siaubo, ašarojančias akis į mane. Dabar jau nebekalbėjo nei apie savo ryšius, nei apie tai, jog mes turėsime keliauti iki pat Pietų Karolinos, kad gautume nemokamai pavalgyti; dabar visa tai Persiui neberūpėjo.

– Prašau, – sušnibždėjo Persis šiurkščiu, verksmingu balsu. – Polai, neuždaryk manęs kartu su juo.

Tik tada aš supratau, kodėl Persis taip panikavo, kodėl jis taip įnirtingai mums priešinosi. Vargšelis galvojo, kad mes ketiname jį uždaryti kartu su Laukiniu Bilu Vartonu, kad bausmė už sausą kempinę bus atiduoti Persį mūsų psichopatui įnamiui ištratinti jį be kremo. Užuot pajutęs Persiui gailestį, tik pasišlykštėjau ir dar tvirčiau pasiryžau viską padaryti taip, kaip buvo sumanyta. Galų gale Persis galvojo, ką būtų padaręs mums, jei susikeistume vietomis.

– Ne pas Vartoną, – nuraminau. – Į tramdomąjį kambarį, Persi. Tu ten praleisi tris keturias valandas, vienas, tamsoje, apmąstydamas, ką padarei Delui. Gal tau jau ir per vėlu mokytis, kaip žmonės turėtų elgtis, – bent jau šitaip mano Brutas, – tačiau aš esu optimistas. O dabar judinkis.

Jis taip ir padarė, patyliukais grasindamas, jog mes dar dėl šito gailėsimės, tik palaukim ir pamatysim, kas bus, tačiau apskritai jis nusiramino ir atlėgo.

Kai mes išvedėme Persį į koridorių, Dynas nužvelgė mus tokiomis išplėstomis iš nuostabos ir nekaltomis akimis, kad aš būčiau nusikvatojęs, jei reikalas nebūtų buvęs toks rimtas. Esu matęs ir geresnę vaidybą.

– Klausykit, ar nemanote, kad su savo juokais nuėjote per toli? – paklausė Dynas.

– Užsičiaupk, tau dėl to bus tik geriau, – suurzgė Brutalusis.

Tai buvo mūsų per pietus surepetuotas tekstas, ir būtent šitaip viskas man nuskambėjo – kaip surepetuotas tekstas, tačiau jei Persis buvo pakankamai įbaugintas ir sumišęs, šie žodžiai vis dar galėjo padėti Dynui Stentonui išsaugoti savo darbą. Aš taip nemaniau, tačiau viskas yra įmanoma. Kai tik man dėl ko iškildavo abejonių, tuo metu ar vėliau, aš tiesiog imdavau galvoti apie Džoną Kofį ir Delakrua peliuką.

Nusivedėme Persį Žaliąja mylia. Jis klupinėjo ir dusdamas prašė eiti lėčiau, aiškindamas, jog išsities visu ūgiu, jei mes nesulėtinsime žingsnio. Vartonas gulėjo ant savo gulto, tačiau mes praėjome per greitai, kad aš spėčiau pamatyti, ar jis miega. Džonas Kofis stovėjo prie savo kameros durų ir stebėjo mus.

– Tu esi blogas ir nusipelnei būti nuvestas į tą tamsų kambarį, – pasakė Kofis, tačiau nemanau, kad Persis būtų jį išgirdęs.

Mes įžengėme į tramdomąjį kambarį. Persio skruostai buvo įraudę ir šlapi nuo ašarų, akys vartėsi, o išpuoselėtos garbanos buvo užkritusios ant kaktos. Viena ranka Heris ištraukė Persio pistoletą, o kita taip branginamą kietmedžio lazdą.

– Nesirūpink, mes tau viską grąžinsime, – nuramino Heris.

Jis buvo truputėlį sumišęs.

– Būtų gerai, jei tą patį galėčiau pasakyti apie tavo darbą, – atkirto Persis. – Apie jūsų visų darbą. Neturite teisės šitaip elgtis! Neturite teisės!

Buvo akivaizdu, jog Persis pasiruošęs gana ilgai tęsti savo išvedžiojimus šia tema, tačiau mes jo pamokslams neturėjome laiko. Kišenėlėje turėjau ritinėlį izoliacijos – šiuolaikinės lipnios juostos pirmtakės. Ją išvydęs, Persis ėmė trauktis atatupstas. Brutalusis sugriebė jį iš užpakalio ir laikė, kol aš izoliacija užklijavau burną, tikrumo dėlei apsukdamas aplink galvą. Kai juostą nuimsime, Persio garbanos sumažės keliomis sruogomis, o lūpose atsiras ryškių įtrūkimų, tačiau aš jau nebekreipiau į tai dėmesio. Persis man buvo įkyrėjęs iki gyvo kaulo.

Mes atsitraukėme nuo Persio. Jis stovėjo kambario viduryje po vieliniu tinkleliu apgaubta elektros lempute, kvėpuodamas pro išsiplėtusias šnerves ir dusliai mykdamas. Viską sudėjus vienon krūvon, jis atrodė kaip bet kuris kitas mūsų įgrūstas į tą kambarį kalinys.

– Juo tyliau elgsiesi, juo greičiau iš čia išeisi, – perspėjau aš. – Pasistenk tai prisiminti, Persi.

– O kai pasijusi vienišas, prisimink Alyvuogę, – patarė Heris. – Ak – ak – ak – ak.

Po to mes išėjome. Aš uždariau duris, o Brutalusis jas užrakino. Dynas stovėjo Mylioje visai netoliese, greta Kofio kameros. Į viršutinę spyną jis jau buvo įkišęs raktą. Mes visi keturi susižvalgėme neištardami nė žodžio. Nebuvo reikalo kalbėti. Mes užkūrėme visą šią mašiną; dabar tik galėjome tikėtis, jog ji keliaus nustatytu maršrutu, kur nors pakeliui nenusukdama į šalį.

– Ar dar tebenori pasivažinėti, Džonai? – paklausė Brutalusis.

– Taip, sere, – atsakė Kofis. – Manau, jog noriu.

– Gerai, – tarė Dynas.

Jis atrakino pirmą spyną, ištraukė raktą ir ėmė rakinti antrą.

– Ar reikia tave surakinti grandinėmis, Džonai? – paklausiau.

Kofis susimąstė.

– Galite, jei reikia, – galiausiai ištarė jis. – Bet nebūtina.

Linktelėjau Brutaliajam, ir šis atidarė kameros duris, po to atsisukau į Herį, kuris buvo nukreipęs į Kofį Persio 45—o kalibro pistoletą.

– Atiduok juos Dynui, – paliepiau.

Dynas sumirksėjo, lyg pabusdamas iš trumpalaikio miego, pamatė, jog vis dar laiko rankose Persio pistoletą ir lazdą, ir atidavė juos Dynui. Tuo tarpu Kofis tarytum griozdas stūksojo koridoriuje, savo skusta galva vos nesiekdamas palubėje kabančios metaliniu tinkleliu apgaubtos elektros lemputės. Jis stovėjo susidėjęs rankas ant priekio, nuleidęs pečius abipus savo plačios kaip statinė krūtinės, ir aš vėl, kaip ir tada, kai pirmą kartąjį pamačiau, pagalvojau apie milžinišką sugautą lokį.

– Užrakink Persio žaisliukus budinčiojo rašomajame stale, iki mes sugrįšime, – paliepiau Dynui.

– Gerai, – atsakė man Dynas, nekreipdamas dėmesio į Herio žodžius.

– O jei kas pasirodytų, – tikriausiai taip neįvyks, tačiau kas žino, – ką tu pasakysi?

– Kad maždaug apie vidurnaktį Kofis ėmė nerimti, – atsakė Dynas. Jis priminė uolų koledžo studentą, atsakinėjantį per svarbų egzaminą. – Mes turėjome jam uždėti tramdomuosius marškinius ir patalpinti į tramdomąjį kambarį. O jei pasigirs triukšmas, kas jį beišgirstų, pamanys, jog tai Kofis.

Dynas pažvelgė į Džoną Kofį.

– O kaip dėl mūsų? – paklausė Brutalusis.

– Polas yra administracijos pastate, tikrina liudininkų sąrašą Delo byloje, – atsakė Dynas. – Šiuo metu tai yra svarbu, nes egzekucija įvykdyta labai sumautai. Jis pasakė, jog tikriausiai išbus ten per visą pamainą. Tu, Heris ir Persis esate skalbykloje, skalbiate savo rūbus.

Ką gi, bent jau taip būdavo sakoma. Kai kuriomis naktimis skalbykloje buvo lošiama kauliukais, kartais būdavo lošiamas pokeris arba „dvidešimt vienas“. Kad ir kas būtų lošiama, visi sakydavo, jog lošime dalyvaujantys prižiūrėtojai skalbia savo rūbus. Paprastai per šiuos sambūrius būdavo geriamas naminis viskis, o retkarčiais keliaudavo ratu ir cigaretė su narkotikais. Manau, jog tai vyko visuose kalėjimuose nuo pat tų laikų, kai kalėjimai buvo išrasti. Kai leidi savo dienas tarp iš dumblo išlindusių žmonių, šiek tiek susitepi ir pats. Šiaip ar taip, nelabai buvo tikėtina, kad mus kas nors patikrintų. Kould Mauntine „rūbų skalbimas“ buvo traktuojamas labai diskretiškai.