Stephen King - Žalioji mylia

– Žinai, stengiausi būti kiek galima atsargesnis, – paaiškino Heris Brutaliajam plonu, aikštingu balsu. – Tau galbūt tai ir juokinga, Brutai Hauvelai, tačiau aš esu kilęs ir labai religingos šeimos, mano pusbroliai ir pusseserės yra tokie pasiutusiai šventi, kad krikščionys palyginti su jais yra tarsi liūtai, ir jei aš per tokius žaidimus įkliūčiau...

– Nusiramink, – paguodė Brutalusis. – Aš esu sudirgęs, ir tiek.

– Aš taip pat, – atsakė Heris nenatūraliu balsu. – O dabar kad tik mums pavyktų užvesti tą prakeiktą senieną...

Vis dar tebeniurzgėdamas, jis apėjo aplink sunkvežimio variklio gaubtuvą, o Brutalusis man nežymiai mirktelėjo. O Kofis, atrodė, apskritai neegzistuoja. Džonas buvo užvertęs galvą ir gėrė į save danguje išsibarsčiusių žvaigždžių šviesą.

– Jei norite, aš važiuosiu kartu su juo gale, – pasisiūlė Brutalusis.

Už mūsų nugarų trumpai sudejavo „Farmall“ sunkvežimio starteris, inkšdamas kaip senas šuo, šaltą žiemos rytą bandantis atsistoti ant kojų; ir netrukus variklis atgijo. Heris dar kartą spustelėjo akceleratorių ir paliko variklį dirbti tuščia eiga.

– Nėra jokio reikalo tai daryti dviems, – aiškino Brutalusis.

– Lipk į priekį, – pasakiau. – Grįžtant atgal, galėsi važiuoti kartu su juo. Jei tik mes šios kelionės nebaigsime užrakintoje „karietoje“.

– Nekalbėk taip, – paprašė Brutalusis nuoširdžiai susirūpinęs. Atrodė, jog jis tik dabar suprato, kokios rimtos gali būti pasekmės, jei mus sučiups.

– Vardan Kristaus, Polai.

– Gerai, – atšoviau. – Lipk į kabiną.

Brutalusis padarė taip, kaip jam liepiau. Tempiau Džoną Kofį už rankos tol, kol pagaliau nors trumpam pavyko sugrąžinti jį ant žemės, po to nusivedžiau } sunkvežimio galą, kur iš šonų stirksojo metaliniai lankai. Heris buvo ant jų užmetęs brezentą, ir tai turėjo mums šiek tiek pagelbėti, jei pakeliui būtume sutikę pravažiuojančius automobilius ar sunkvežimius. Tačiau jis niekaip negalėjo uždengti atviro galo.

– Lipk, milžine, – pasakiau.

– Tai dabar pasivėžinsime?

– Teisingai.

– Gerai.

Kofis nusišypsojo. Tai buvo miela ir maloni šypsena, gal ir todėl, kad jos netemdė jokios mintys. Kofis įlipo į sunkvežimio kėbulą. Aš pasekiau jam iš paskos, nuėjau į priekį ir padaužiau į kabinos stogą. Heris įjungė pirmą pavarą, ir sunkvežimis kratydamasis ir trūkčiodamas pajudėjo iš vietos.

Džonas Kofis stovėjo kėbulo viduryje, plačiai išskėtęs kojas ir vėl užvertęs galvą į žvaigždes, plačiai Šypsodamasis ir nekreipdamas dėmesio į jį talžančias šakas, kai Heris išsuko sunkvežimį į plentą.

– Pažiūrėkite, bose, – sušuko jis tyliu, kupinu susižavėjimo balsu, rodydamas į nakties tamsą. – Tai Kasiopėja, dama, sėdinti supamojoje kėdėje.

Jis buvo teisus; aš taip pat ją pamačiau tarp žvaigždžių virtinių ir šmėžuojančių pro šalį medžių viršūnių. Tačiau kai Kofis paminėjo damą supamojoje kėdėje, aš pagalvojau ne apie Kasiopėją, o apie Melindą Mur.

– Aš ją matau, Džonai, – pasakiau ir truktelėjau jį už rankos. – Tačiau dabar privalai atsisėsti, gerai?

Jis atsisėdo atremdamas nugarą į kabiną, tačiau nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo dangaus. Jo veidas spindėjo iš taurios, minčių nesudarkytos laimės. Su kiekvienu plikų Herio „Farmall“ sunkvežimio padangų apsisukimu Žalioji mylia tolo nuo mūsų, ir bent jau kuriam laikui nustojo tekėję begaliniai Džono Kofio ašarų upeliai.

7

Iki Holo Muro namų Čimni Ridže buvo dvidešimt penkios mylios, tačiau kelionė lėtu tarškančiu Herio Tervilidžerio sunkvežimiu užtruko ilgiau nei valandą. Tai buvo klaikus pasivažinėjimas, ir nors man atrodo, jog kiekviena jo akimirka giliai įsirėžė mano atmintyje, – kiekvienas posūkis, krestelėjimas, kiekviena nuokalnė, siaubo akimirkos (jų buvo dvi), kai pro mus priešinga kryptimi pravažiavo sunkvežimiai, – nemanau, jog galėčiau bent apytikriai aprašyti, ką tuo metu jaučiau, sėdėdamas kartu su Džonu Kofiu, abu lyg indėnai susisupę į senas antklodes, kurias Heris buvo parūpinęs.

Svarbiausia buvo apėmęs paklydimo jausmas – gilus ir siaubingas skausmas, kurį pajunta vaikas, supratęs, jog nuėjo klaidinga kryptimi, kad visos žymės yra nepažįstamos ir jis nebežino, kaip surasti namus. Aš keliavau naktį su kaliniu – ne šiaip sau kaliniu, o nuteistu mirties bausme už dviejų mergaičių nužudymą. Jei mus sugautų, mano įsitikinimas, kad šis kalinys yra nekaltas, neturėtų jokios reikšmės; visi mes patektume į kalėjimą ir greičiausiai Dynas Stentonas taip pat. Dėl vienos netinkamai įvykdytos egzekucijos ir vilties, jog greta manęs sėdintis milžinas gali išgydyti vienos moters auglį, kurio jau nebevalia operuoti, pastačiau ant kortos visą savo gyvenimo karjerą. Tačiau, žiūrėdamas į Džoną, besižavintį žvaigždėmis, išsigandęs pradėjau suvokti, kad aš jau tuo nebetikiu , jei apskritai kada nors tuo tikėjau; dabar mano šlapimtakių uždegimas atrodė nereikšmingas ir nugrimzdęs į tolimą praeitį; žmogus visada pamiršta nemalonius ir skausmingus dalykus, kai tik jie praeina (kartą mano motina paaiškino, jog moteris niekada nesiryžtų turėti antrąjį vaiką, jei iš tiesų prisimintų, kokie baisūs buvo skausmai gimdant pirmąjį). O dėl Misterio Džinglo, tai ar nebuvo įmanoma, o gal net tikėtina, kad mes klydome, galvodami, jog Persis jį labai stipriai sužalojo? Arba, kad Džonas – kuris iš tiesų turėjo kažkokios hipnotizuojančios galios, bent jau dėl šito nekilo abejonių – kažkokiu būdu mus apkvailino ir privertė įsivaizduoti, jog matėme tai, ko iš tiesų nebuvo? O Holas Muras? Kai aš jį netikėtai užklupau kabinete, išvydau bejėgį ašarojantį senuką. Tačiau nemanau, jog tai teisingiausiai apibūdina kalėjimo viršininką. Manau, tikrasis kalėjimo viršininkas yra tas vyras, kuris kartą sulaužė riešą šunėkui, norėjusiam jį prismeigti; vyras, kuris man ciniškai tiksliai paaiškino, kad Delakrua kiaušai vis tiek iškeps, nesvarbu, kas bus egzekucijos komandos pirmoje eilėje. Negi aš galėjau tikėtis, kad Holas Muras pasitrauks į šalį ir įsileis į savo namus nuteistą vaikų žudiką, idant šis galėtų savo rankomis čiupinėti jo žmoną?

Bevažiuojant mano abejonės plito tarsi liga. Paprasčiausiai negalėjau suprasti, kodėl visa tai padariau ar kodėl prikalbėjau vyrus vykti kartu su manimi į šią beprotišką naktinę kelionę, ir netikėjau, jog mums pavyks iš viso šito išsikapanoti – kaip pasakytų senoliai, tai buvo tolygu tikėtis, jog šuo gali patekti į dangų. Tačiau taip pat nemėginau viso šio reikalo paskandinti ašarose, kas galbūt ir būtų pavykę; situacija taps nebevaldoma tik tada, kai pasirodysime Murų namuose. Kažkas – manau, tai tebuvo džiaugsmo banga, sklindanti iš greta manęs sėdinčio milžino – neleido padaužyti į kabinos stogą ir sušukti Heriui, kad apsisuktų ir sugrįžtų į kalėjimą, kol dar ne vėlu.

Tokios mintys kamavo mane, kai išsukome iš automagistralės ir pradėjome važiuoti 5—uoju apygardos plentu, o iš jo išsukome į Čimni Ridžo plentą. Prabėgus kokioms penkiolikai minučių, išvydau žvaigždes uždengiančio stogo kontūrus ir supratau, jog atvykome.

Heris perjungė pavarą iš antros į lėtąją (manau, jog per visą kelionę jis tik vieną kartą buvo įjungęs aukštesnę pavarą). Variklis trūktelėjo, sudrebindamas visą sunkvežimį, tarsi ir jį būtų ėmęs siaubas dėl to, kas laukė mūsų.

Heris įsuko į keliuką prie Muro namų ir pastatė niurzgantį sunkvežimį greta kalėjimo viršininko padoraus juodo „Biuiko“. Priešais mus truputėlį dešiniau stovėjo dailutėlis namas, kurio stilius, manau, vadinosi Keip Kodo. Mūsų priekalnių krašte toks namas turėjo atrodyti įžūliai, tačiau taip nebuvo. Išlindo mėnulis, kurio šypsena tą parytį buvo kiek platesnė, ir jo šviesoje išvydau kiemą, kuris visada būdavo labai tvarkingai prižiūrimas, tačiau dabar užleistas. Čia buvo pilna nesugrėbtų lapų. Paprastai tai būtų buvęs Melės darbas, tačiau šį rudenį Mele nebegrėbstė lapų, ir ji daugiau niekada neišvys, kaip jie krenta. Tai buvo akivaizdus faktas, o aš paprasčiausiai išprotėjau, tikėdamasis, jog tas idiotas tuščiomis akimis gali ką nors pakeisti.