Stephen King - Žalioji mylia

Už mano nugaros Muras iš nevilties tyliai sudejavo.

Džonas Kofis nekreipė jokio dėmesio į šiuos vapaliojimus. Kurį laiką jis stovėjo ramiai, tarsi norėdamas apžiūrėti Melindą iš atstumo, po to priėjo prie lovos, kurią apšvietė tik naktinė lemputė. Nuo jos ant baltos antklodės, užtrauktos iki pat Melindos naktinių marškinių mezginių, sklido ryškus šviesos ratas. Už lovos, šešėlyje, pamačiau iš svetainės atneštą šezlongą. Vilnonė skara, kurią Melinda buvo savo rankomis numezgusi laimingesnėmis jos gyvenimo dienomis, gulėjo užmesta ant šezlongo ir nusidriekusi ant grindų. Jame miegojo Holas, – arba bent jau snaudė, – kai mes privažiavome.

Kai Džonas prisiartino, Melindos veido išraiška pakito trečią kartą. Staiga aš vėl išvydau tą Melę, kurios švelnumas man buvo toks reikšmingas per tuos daugelį metų, o dar reikšmingesnis jis buvo Džanisei, kai mūsų vaikai išskrido iš lizdo, ir ji pasijuto vieniša ir niekam nereikalinga. Melė vis dar buvo susidomėjusi, tačiau dabar jos susidomėjimas buvo sveikas ir sąmoningas.

– Kas tu esi? – paklausė ji aiškiu, sąmoningu balsu. – Ir kodėl tavo rankos šitaip išmargintos randais? Kas tave taip sužalojo?

– Nelabai prisimenu, iš kur šie randai, mem, – atsakė Džonas Kofis nuolankiu balsu ir atsisėdo ant jos lovos.

Melinda nusišypsojo, kiek leido jos jėgos – dešinys lūpų kraštelis suvirpėjo, tačiau grimasa neiškreipė burnos. Melinda palietė baltą rytietiško kardo formos randą ant kairės Kofio rankos.

– Kokia tai palaima! Ar žinai kodėl?

– Manau, tavęs nekamuoja nemiga, kai nežinai, kas tave sužalojo ar užpjudė šunimis, – atsakė Džonas Kofis su beveik pietietišku akcentu.

Ji nusijuokė iš šių žodžių. Dvokiančiame kambaryje šis juokas nuaidėjo lyg sidabro varpelis. Holas jau buvo priėjęs prie manęs. Jis tankiai kvėpavo, tačiau nebandė įsikišti. Kai Melė nusijuokė, Holas trumpam sulaikė kvapą, po to savo didele ranka sugriebė man už peties. Jis suspaudė mane taip stipriai, kad liko mėlynė, – pamačiau ją kitą dieną, – tačiau tuo metu aš beveik nieko nepajutau.

– Koks tavo vardas? – paklausė Melinda.

– Džonas Kofis, mem.

– Kofis kaip gėrimas.

– Taip, mem, tik rašosi kitaip.

Ji atsilošė ant savo pagalvių ir pusiau sėdomis apžiūrinėjo Džoną. Šis sėdėjo greta jos, žvelgdamas į akis, o nuo naktinės lemputės krintantis šviesos ratas apgaubė juos tarsi du aktorius scenoje – didžiulį juodaodį vyriškį, apsivilkusį kalėjimo kombinezonu, ir smulkutę baltaodę mirštančią moterį. Ji susižavėjusi spoksojo Džonui į akis.

– Mem?

– Taip, Džonai Kofi.

Žodžiai beveik nesigirdėjo, slogiame ore jie vos pasiekė mūsų ausis. Pajutau, kaip įsitempia rankų, kojų, nugaros raumenys. Kažkur tolumoje jaučiau, kaip kalėjimo viršininkas gniaužia mano ranką, o akies krašteliu pastebėjau Herį su Brutaliuoju, apsikabinusius vienas kitą it naktį pasiklydusius vaikus. Kažkas turėjo įvykti. Kažkas svarbaus. Kiekvienas tą savaip pajutome.

Džonas Kofis palinko arčiau. Subraškėjo lovos spyruoklės, sušlamėjo patalai, ir šaltai besišypsantis mėnulis pažvelgė pro miegamojo langą. Kofio krauju pasruvusios akys tyrinėjo Melindos atsuktą išvargusį veidą.

– Aš jį matau, – tarė Džonas, kalbėdamas ne Melindai, – bent jau aš taip nemaniau, – o sau. – Aš jį matau ir galiu padėti. Nejudėkite... visiškai nejudėkite...

Jis linko vis arčiau ir arčiau. Vienu metu jo didžiulis veidas buvo arčiau nei per du colius nuo Melindos. Jis palietė ranką, išskėsdamas pirštus ir tarsi liepdamas kažkam palaukti... tiesiog palaukti... o po to vėl priartino savo veidą. Plačios, glotnios Kofio lūpos prigludo prie Melindos ir privertė jas prasiverti. Trumpam pamačiau vieną jos akį, žiūrinčią pro Kofį, kuri atrodė kupina nuostabos. Po to plika galva pasislinko dar žemiau, ir aš jau nebemačiau tos akies.

Kai Kofis traukė orą iš Melindos plaučių, pasigirdo tylus švilpimas. Tai truko kelias sekundes, ir staiga aplink mus ėmė suktis grindys ir visas namas. Tai nebuvo mano vaizduotė; visi tai pajuto ir vėliau man pasipasakojo. Išgirdome pasikartojančius smūgius. Pasigirdo trenksmas, kai kažkas labai sunkus nukrito svetainėje – paaiškėjo, jog tai buvo senovinis laikrodis. Holas Muras po to atidavė pataisyti, tačiau laikrodis jau neberodydavo tikslaus laiko ilgiau kaip penkiolika minučių.

Arčiau mūsų pasigirdo dar vienas trenksmas, lydimas dūžtančių stiklo šukių skambėjimo, kai subyrėjo langas, pro kurį prieš tai žvelgė mėnulis. Ant sienos kabėjęs paveikslas – vaizduojantis burlaivį, keliaujantį per vieną iš septynių jūrų, – atsikabino nuo kablio ir trenkėsi į grindis; aplink pažiro stiklai.

Užuodžiau kažką karšta ir pamačiau, kaip iš po baltos antklodės, dengiančios lovą, kyla dūmai. Dalis antklodės palei Melindos dešinę koją pajuodavo. Jausdamasis lyg sapne, išlaisvinau savo ranką iš Muro ir žengiau prie naktinio stalelio. Ant jo stovėjo stiklinė vandens, apsupta trimis ar keturiais tablečių buteliukais, kurie apvirto per šiuos smūgius. Paėmiau stiklinę ir užpyliau vandens ant rūkstančios antklodės. Pasigirdo šnypštimas.

Džonas Kofis vis dar giliai ir intymiai bučiavo Melindą, be paliovos kvėpdamas orą iš jos plaučių, vieną ranką jis tebelaikė iškėlęs, o kita buvo parėmęs savo milžinišką svorį. Rankos pirštai buvo išskėsti, ir ji man priminė rudą jūros žvaigždę.

Staiga Melindos nugara išsirietė. Viena jos ranka tarsi spragilas maskatavo ore, o pirštai spazmiškai tai susigniauždavo, tai vėl atsigniauždavo. Kojų pėdos tarsi būgno lazdelės daužėsi į lovą. Po to išgirdome, kaip kažkas suklykė. Ir vėl ne tik aš tai išgirdau; kiti vyrai irgi girdėjo šį klyksmą. Brutaliajam šis garsas priminė papuolusio į spąstus vilko ar kojoto staugimą. Man jis buvo panašus į erelio klyksmą, kokį gali išgirsti ramų rytmetį, kai paukštis sklando per miglą plačiai išskėtęs sparnus.

Stiprus vėjo gūsis dar kartą sudrebino namą – ir, žinote, tai buvo keista, nes iki tol apskritai nebuvo jokio vėjo.

Džonas Kofis atsitraukė nuo Melindos, ir aš pamačiau, kad jos veidas išsilygino. Dešinys burnos kamputis jau nebebuvo nukaręs. Akys atgavo normalią formą, ir Melinda atrodė dešimčia metų jaunesnė. Kofis kelias sekundes susižavėjęs apžiūrinėjo Melindą, o po to ėmė kosėti. Jis nusisuko, kad nekosėtų moteriškei į veidą, prarado pusiausvyrą (o tai padaryti nebuvo sunku, nes sėdėjo ant paties lovos kraštelio) ir nuvirto ant grindų. Džono svorio pakako, kad namas trečią kartą sudrebėtų. Jis nukrito ant kelių ir palenkęs galvą ėmė kosėti kaip paskutinės tuberkuliozės stadijos ligonis.

„O dabar bus vabzdžiai , – pagalvojau. – Jis juos iškosės, tik šį kartą jų bus labai daug“.

Tačiau Kofis neiškosėjo vabzdžių. Jis tik be paliovos kosėjo, giliai atsiraugėdamas ir sunkiai gaudydamas orą. Jo tamsi, šokolado spalvos veido oda ėmė pilkėti. Sunerimęs Brutalusis priėjo prie Kofio, priklaupė ant vieno kelio ir uždėjo ranką ant plačios, spazmų tampomos nugaros. Brutaliojo veiksmai išsklaidė burtus, ir Muras priėjo prie savo žmonos lovos, atsisėsdamas ten, kur anksčiau sėdėjo Kofis. Atrodė, Muras apskritai nesuvokia, kad čia yra kosėjantis ir dūstantis milžinas. Nors Kofis klūpėjo prie pat Muro kojų, šis nenuleido žvilgsnio nuo žmonos, kuri susižavėjusi žvelgė į savo vyrą. Stebint Melindą atrodė, jog žiūri į nešvarų veidrodį, kurį kažkas nušluostė.

– Džonai! – sušuko Brutalusis. – Išvemk tai! Išvemk, kaip tai padarei anksčiau!