Stephen King - Žalioji mylia

Heris vėl pirštu pabarbeno į laikrodžio ciferblatą, tik šį kartą nekantriau.

– Brutai? – paklausiau. – Pasirengęs?

– Sveikas, Brutai, – linksmu balsu ištarė Melinda, tarsi tik dabar būtų jį pastebėjusi. – Malonu tave matyti. Gal išgertumėte arbatos, džentelmenai? O, tu Holai? Galėčiau paruošti, – ji vėl pakilo. – Aš kurį laiką sirgau, bet dabar vėl puikiai jaučiuosi. Geriau nei bet kada.

– Ačiū, ponia Mur, – padėkojo Brutalusis, – tačiau mes privalome vykti. Džonui jau seniai metas į lovą.

Jis nusišypsojo, parodydamas, kad juokauja, tačiau nužvelgė Džoną tokiu susirūpinusiu žvilgsniu, jog supratau: Brutalusis nerimauja lygiai kaip ir aš.

– Ką gi... jei manote, kad...

– Taip, mem. Eime, Džonai Kofi.

Brutalusis timptelėjo Džoną už rankos, ir šis pakluso.

– Luktelėkit minutėlę! – Melinda ištraukė savo ranką iš Holo ir lyg mergaitė pribėgo prie Džono.

Ji dar kartą apkabino juodaodį milžiną. Po to įsikišo ranką už sprando ir išsitraukė ploną grandinėlę. Jos gale buvo sidabrinis medalionas. Melinda ištiesė grandinėlę Džonui, kuris žiūrėjo nieko nesuprasdamas.

– Tai – Šventasis Kristoforas, – paaiškino Melinda. – Noriu, kad jūs, ponas Kofi, jį turėtumėte ir nešiotumėte. Jis jus apsaugos. Prašau nešioti. Dėl manęs.

Džonas sutrikęs pažvelgė į mane, o aš pasižiūrėjau į Holą, kuris iš pradžių tik skėstelėjo rankomis, o po to linktelėjo.

– Paimk, Džonai, – pasakiau. – Tai dovana.

Džonas paėmė grandinėlę, užsidėjo ant savo jaučio sprando ir įleido Šventąjį Kristoforą į savo marškinių iškirptę. Jis jau visiškai liovėsi kosėti, tačiau man atrodė pilkesnis ir liguistesnis nei bet kada.

– Ačiū, mem, – padėkojo Džonas.

– Ne, – atsakė Melinda. – Ačiū jums. Ačiū jums , Džonai Kofi.

9

Grįžtant atgal, važiavau kabinoje kartu su Heriu ir velniškai džiaugiausi, kad esu joje. Šildytuvas buvo sugedęs, tačiau mes bent jau nesėdėjome atvirame ore. Buvome pasistūmėję kokias dešimt mylių, kai Heris pamatė mažą aikštelę ir įsuko jon sunkvežimį.

– Kas tai? – paklausiau. – Guolis?

Mano supratimu, sugesti galėjo bet kas; visos „Farmall'o“ variklio ir pavarų dėžės detalės skleidė garsus, bylojančius, jog tuojau nutiks kažkas kataklizmiškai bloga arba jos visai išleis kvapą.

– Ne, – teisindamasis atsakė Heris. – Tiesiog turiu nusilengvinti. Jau apsemti net mano krūminiai dantys.

Visi mes, išskyrus Džoną, išlipome nusišlapinti. Kai Brutalusis paklausė, ar nenorėtų išlipti kartu ir padėti mums palaistyti krūmus, Džonas net nepažvelgdamas tik papurtė galvą. Jis sėdėjo nugara atsirėmęs į kabiną ir užsimetė ant pečių karišką antklodę. Negalėjau įžvelgti jo veido, tačiau girdėjau kvėpavimą – sausą ir gergžiantį, tarsi vėjas šiurentų šiauduose. Tai man nepatiko.

Nužingsniavau prie grupelės gluosnių, atsisegiau kelnes ir paleidau čiurkšlę. Mano šlapimtakių uždegimas dar buvo neseniai praėjęs, kūnas dar nebuvo pamiršęs ankstesnių kančių, tad jaučiau dėkingumą vien už tai, kad galiu šlapintis neklykdamas. Stovėjau leisdamas čiurkšlę ir žiūrėjau į mėnulį; beveik nesuvokiau, kad Brutalusis stovi greta ir daro tą patį, kol jis tyliai neištarė:

– Jis niekada nesės į Senąją Žiežirbą.

Pažvelgiau į jį nustebęs ir truputį išsigandęs dėl įsitikinimo Brutaliojo balse.

– Ką turi omenyje?

– Turiu omenyje, kad jis sąmoningai prarijo tą šlykštybę, o neišspjovė kaip ankstesniais kartais. Tai gali užtrukti savaitę, – Džonas yra siaubingai didelis ir stiprus, – tačiau kertu lažybų, jog tai įvyks greičiau. Vienas iš mūsų eis tikrindamas kameras ir suras jį gulintį ant savo gulto negyvą kaip akmuo.

Maniau, kad jau baigiau šlapintis, tačiau kai išgirdau Brutaliojo žodžius, nugara perbėgo šiurpulys, ir aš nuvarvinau dar kelis lašus. Kai užsiseginėjau kelnes, pagalvojau, jog Brutalusis kalba logiškai. Ir viską pasvarstęs vyliausi, kad jo žodžiai išsipildys. Jei aš teisingai samprotavau dėl Deterikų mergaičių, Džonas Kofis apskritai nenusipelnė mirties, tačiau jei jam buvo lemta mirti, nenorėjau, kad tai įvyktų nuo mano rankos. Jei jau taip atsitiktų, nebuvau tikras, ar galėsiu pakelti ranką tai padaryti.

– Ateikite greičiau, – tamsoje sumurmėjo Heris, – Jau vėlu. Užbaikime visą šį reikalą.

Kai žingsniavome atgal prie sunkvežimio, susivokiau, kad buvome palikę Džoną vienui vieną – padarėme Persio Vetmoro kvailystę. Pamaniau, kad jo neberasime; pasijutęs nebesaugomas, Džonas išspjaus vabzdžius ir išnyks kaip koks nors Hakas ar Džimas. Sugrįžę rasime tik antklodę, kuria Kofis buvo apsigaubęs pečius.

Tačiau jis tūnojo sunkvežimyje, tebesėdėjo atsišliejęs į kabiną ir rankomis pasirėmęs į kelius. Išgirdęs mūsų žingsnius, Džonas pakėlė galvą ir pamėgino nusišypsoti. Šypsena trumpam užtruko jo suvargusiame veide ir netrukus išnyko.

– Kaip sekasi, Didysis Džonai? – paklausė Brutalusis, lipdamas į sunkvežimio kėbulą ir išsitraukdamas savo antklodę.

– Puikiai, bose, – abejingai atsakė jis. – Puikiai.

Brutalusis patapšnojo jo kelį.

– Netrukus sugrįšime. O kai viską sutvarkysime, žinai, ką padarysiu? Pasirūpinsiu, kad gautum didelį puodelį karštos kavos. Su cukrumi ir grietinėle.

„Taip taip, – pagalvojau prieidamas prie kabinos iš keleivio pusės ir įlipdamas į ją. – Jei pirmiau mes patys nebūsime įgrūsti cypėn“.

Tačiau aš jau buvau susitaikęs su šia mintimi nuo pat to momento, kai įgrūdome Persį į tramdomąjį kambarį, tad ji manęs tiek nebaugino, kad išvaikytų miegus. Užsnūdau ir susapnavau Kalvarijų kalną. Vakaruose griaudėjo, ir ore tvyrojo kadagių uogas primenantis aromatas. Brutalusis, Heris, Dynas ir aš stovėjome apsirėdę ilgais plačiais rūbais, ant galvų buvome užsidėję alavinius šalmus kaip Sesilo B. Demilio filme. Manau, jog buvome centurionai. Prieš mus stovėjo trys kryžiai, ant vidurinio buvo prikaltas Džonas Kofis, o Persis Vetmoras ir Eduardas Delakrua kybojo iš kraštų. Pažvelgiau į savo rankas ir pamačiau, kad jose laikau kruviną plaktuką.

– Mes privalome jį nuimti, Polai! – suriko Brutalusis. – Privalome jį nuimti!

Tačiau to padaryti negalėjome, nes buvo pašalintos kopėčios. Jau buvau bepradedąs tai aiškinti Brutaliajam, kai mane pažadino itin stiprus sunkvežimio krestelėjimas. Mes važiavome atbuli į tą pačią vietą, kurioje anksčiau Heris buvo paslėpęs savo sunkvežimį. Man pasirodė, jog ši diena ir naktis išsitęsė iki begalybės.

Dviese išlipome iš kabinos ir nuėjome prie sunkvežimio galo. Brutalusis nušoko ant žemės lengvai, tačiau Džonui Kofiui linko keliai ir jis vos nepargriuvo. Prireikė mūsų visų trijų, kad jį sulaikytume. Vos tik Džonas tvirtai atsistojo ant kojų, kai jį vėl ištiko kosulio priepuolis, šį kartą smarkiausias iš visų. Jis palinko į priekį, atžagariais delnais slopindamas kosulį.

Kai kosulys praėjo, mes vėl apdengėme „Farmall“ sunkvežimio priekį pušų šakomis ir sugrįžome tuo pačiu keliu, kuriuo buvome atėję. Pati bjauriausia šios siurrealistinės iškylos dalis – bent jau man – buvo paskutinieji du šimtai jardų, kai mes šalikele skuodėme į pietus. Rytuose išvydau (o gal tik pamaniau, kad išvydau) pirmuosius aušros spindulius ir buvau tikras, kad staiga išdygs ir mus pamatys koks nors ankstyvas fermeris, susiruošęs nuimti moliūgus ar išsikasti paskutiniąsias batatų lysves. O jei ir tai neįvyktų, išgirsime kažką šaukiant (mano vaizduotėje tai buvo Kurčio Andersono balsas): „Stot! Nejudėt!“, kai aš išsitrauksiu „Aladino“ raktą, kad atrakinčiau pertvarą, vedančią į tunelį. Po to du tuzinai karabinais apsiginklavusių sargybinių išlįs iš miško, ir mūsų nedidelė avantiūra baigsis.