Stephen King - Žalioji mylia

– O jei jis ką nors nužudys? – paklausė Dynas. – Nenorėčiau prarasti darbo ir sėsti į kalėjimą, – turiu žmoną ir du vaikus, kuriems privalau uždirbti duoną, – tačiau nemanau, jog tai mane gąsdintų labiau nei dar viena nužudyta mergaitė, slegianti mano sąžinę.

Stojo tyla, po to jie visi atsisuko į mane, laukdami, ką pasakysiu. Žinojau, jog viskas pasikeistų, jei pasakyčiau, kas sukosi ant mano liežuvio galo; mes priėjome ribą, kurią peržengus trauktis buvo beveik neįmanoma.

O man jau nebebuvo kur trauktis. Tad prasižiojau ir pasakiau:

2

– To nebus.

– Kaip, dėl Dievo, tu gali būti toks tikras? – paklausė Dynas.

Nieko neatsakiau. Tiesiog nežinojau, kaip pradėti. Žinojau, kad tai iškils į paviršių, žinoma, jog žinojau, tačiau neišmaniau, kaip jiems pradėti dėstyti tai, kas buvo mano galvoje ir širdyje. Man padėjo Brutalusis.

– Tu nemanai, jog jis tai padarė, Polai, ar ne? – jis pats negalėjo tuo patikėti. – Tu manai, kad tas milžinas nekaltas.

– Esu įsitikinęs, kad jis nekaltas, – atsakiau.

– Kaip tu gali būti įsitikinęs?

– Dėl dviejų dalykų, – atsakiau. – Vienas iš jų yra mano batas.

– Tavo batas ? – sušuko Brutalusis. – Ką bendra turi tavo batas su klausimu, ar Donas Kofis nužudė tas dvi mergaites, ar ne?

– Praėjusią naktį aš nusiaviau vieną batą ir padaviau jam, – pasakiau. – Tai buvo pasibaigus egzekucijai, kai viskas šiek tiek aprimo. Prakišau jį pro grotas, ir Kofis paėmė batą savo didžiulėmis rankomis. Paliepiau jam užrišti raištelius. Privalėjau įsitikinti, jog tai bus saugu, suprantate, nes paprastai visi mūsų „sunkūs vaikai“ avi šlepetes – tam, kuris nori nusižudyti, pakanka ir batų raištelių. Šitą mes visi žinome.

Jie linktelėjo galvomis.

– Kofis pasidėjo batą ant kelių ir teisingai sukryžiavo raištelius, tačiau po to nežinojo, ką daryti. Jis paaiškino, jog yra visiškai įsitikinęs, kad kažkas jam parodė, kaip tai daroma, kai dar buvo paauglys, – gal tėvas, o gal kuris iš motinos draugužių, kurių ji turėjo po to, kai tėvas ją paliko, – tačiau pamiršo tą veiksmą.

– Palaikau Brutalųjį – vis tiek nesuprantu, ką tavo batas turi bendra su klausimu, ar Kofis nužudė Deterikų dvynes, – pertraukė Dynas.

Taigi aš vėl iš naujo papasakojau istoriją apie tai, kaip buvo pagrobtos ir nužudytos mergaitės – ką perskaičiau tą karštą dieną kalėjimo bibliotekoje, kai mano kirkšnys spirgėjo, o kampe knarkė Gibonsas, ir viską, ką man vėliau papasakojo reporteris Hamersmitas.

– Deterikų šuo nesikandžiojo, tačiau grėsmingai lodavo, – tęsiau savo pasakojimą. – Tas, kuris pagrobė mergaites, nutildė šunį, šerdamas jį dešrelėmis. Įsivaizduoju, jog su kiekviena dešrele jis prislinkdavo arčiau, o kai tas mulkis ėdė paskutinę dešrelę, šis žmogus sugriebė jį už galvos ir pasuko. Nusuko sprandą.

Vėliau, kai Kofis buvo sučiuptas, šerifo pavaduotojas, vadovaujantis persekiotojų grupei, – Robas Makgis, – pastebėjo išsipūtusią Kofio kombinezono kišenę ant krūtinės. Makgis iš pradžių pagalvojo, kad tai pistoletas. Kofis paaiškino, jog tai priešpiečiai, vėliau paaiškėjo, kad taip ir buvo – pora sumuštinių ir marinuotas agurkas, suvynioti į laikraštį ir perrišti mėsininko virvele. Kofis negalėjo prisiminti, kas jam davė šiuos priešpiečius, tik sakė, neva tai buvusi moteris su prijuoste.

– Sumuštiniai ir marinuotas agurkas, o dešrelių nebuvo, – pastebėjo Brutalusis.

– Žinoma, – įsiterpė Dynas, – jis jas sušėrė šuniui.

– Taip, tą patį per teismą tvirtino ir prokuroras, – sutikau. – Tačiau jei Kofis išsivyniojo savo priešpiečių ryšulėlį ir sušėrė dešreles šuniui, kaip jis galėjo vėl perrišti tą ryšulėlį mėsininko mazgu? Netgi abejoju, ar jis apskritai būtų turėjęs tam laiko, tačiau kol kas palikime šį klausimą nuošalyje. Kofis nemoka surišti paprasčiausio mazgo.

Įsivyravo tyla, spengianti tyla, kurią galiausiai suardė Brutalusis.

– Šventas šūde, – sušnibždėjo jis. – Kaip tai atsitiko, jog niekas šio klausimo neiškėlė per teismą?

– Niekas apie tai nepagalvojo, – atsakiau ir sugavau save mąstant apie reporterį Hamersmitą – Hamersmitą, kuris lankė Bauling Gryno koledžą, Hamersmitą, kuris laikė save apsišvietusiu, Hamersmitą, kuris man paaiškino, jog beveisliai šunys ir negrai yra tas pat, jog bet kuris iš jų gali tave staiga užpulti be jokios priežasties. Tik jis visą laiką kartojo jūsų negrai, tarsi jie vis dar būtų kieno nors nuosavybė... tik ne jo nuosavybė. Ne jo. Niekada. O, tuo metu Pietuose buvo daugybė hamersmitų. – Niekas iš tiesų net nesiteikė apie tai pagalvoti, įskaitant ir Kofio advokatą.

– Tačiau tu pagalvojai, – pasakė Heris. – Po velnių, vyručiai, mes sėdime su Šerloku Holmsu.

Herio balse girdėjosi ir pašaipos, ir susižavėjimo gaidelės.

– Užsikimšk, – atšoviau. – Aš taip pat apie tai nebūčiau pagalvojęs, jei nesugretinčiau jo žodžių, pasakytų sulaikymo dieną šerifo pavaduotojui Makgiui, su tais, kuriuos Kofis ištarė, išgydęs mano uždegimą ir peliuką.

– Ką? – paklausė Dynas.

– Kai įėjau į Kofio kamerą, jaučiausi tarsi užhipnotizuotas. Jaučiau, jog negalėčiau jam pasipriešinti, net jei ir norėčiau.

– Man tai nepatinka, – pastebėjo Heris ir pasimuistė kėdėje.

– Aš paklausiau, ko jis nori, ir Kofis atsakė: „Padėti“. Tą prisimenu labai aiškiai. O kai viskas baigėsi ir man palengvėjo, Kofis tai žinojo. „Aš sutaisiau, – pasakė jis. – Aš sutaisiau, ar ne?“

Brutalusis linksėjo galva.

– Lygiai taip pat buvo ir su peliuku. Tu jam pasakei: „Tu sutaisei“, ir Kofis lyg papūga pakartojo: „Aš sutaisiau Delo peliuką“. Ar tau tada viskas paaiškėjo? Juk tada, ar ne?

– Taip, manau, jog tada. Prisiminiau jo žodžius, pasakytus Makgiui, kai šis paklausė Kofio, kas nutiko. Šie žodžiai buvo išspausdinti visuose straipsniuose, aprašančiuose žmogžudystę. „Nieko negalėjau padaryti. Bandžiau tai sustabdyti, bet jau buvo per vėlu“. Nieko nuostabaus, kad jo žodžius suprato klaidingai: Kofis glėbyje laikė dvi negyvas mergaites, jos buvo baltos ir šviesiaplaukės, o jis – juodaodis ir didžiulis lyg namas. Kofio žodžius jie bandė sugretinti su tuo, ką matė. O jie matė juodą spalvą. Persekiotojai pamanė, jog Kofis prisipažįsta, kad jis sako, neva impulso pagautas pagrobė tas mergaites, jas išprievartavo ir po to nužudė. Gi dabar atgavo nuovoką ir norėjo viską sugrąžinti atgal...

– Tačiau tuo metu jau buvo per vėlu, – sumurmėjo Brutalusis.

– Taip. Tačiau iš tiesų jis norėjo paaiškinti, kad surado mergaites ir bandė jas išgydyti, – sugrąžinti joms gyvybę, – bet nesėkmingai. Jos buvo nukeliavusios per daug toli mirties taku.

– Polai, ar tu tuo tiki? – paklausė Dynas. – Ar tu iš tiesų, vardan Dievo, tuo tiki?

Dar kartą kuo giliausiai pažvelgiau į savo širdį, po to linktelėjau. Ne tik dabar aš tai žinau, nuo pat pradžių, kai Persis įžengė į korpusą šaukdamas „Eina miręs žmogus!“, intuityviai jaučiau, kad Džono Kofio situacijoje kažkas yra ne taip. Aš jam paspaudžiau ranką, ar ne? Prieš tai nesu paspaudęs rankos nė vienam, patekusiam į Žaliąją mylią, bet paspaudžiau Kofiui.

– Jėzau, – sudejavo Dynas. – Gerasis Jėzau Kristau.

– Vienas dalykas yra tavo batas, – priminė Heris. – Koks gi antras?

– Truputėlį anksčiau nei užtiko Kofį ir mergaites vyrai buvo išėję iš miško palei pietinį Trapinguso upės krantą. Ten jie surado išgulėtos žolės lopinėlį, gausybę kraujo ir Koros Deterik naktinių marškinių likučius. Šunys kiek sutriko. Dauguma jų norėjo bėgti į pietryčius, upės pasroviui. Tačiau du – meškėnų medžioklės šunys – veržėsi keliauti prieš srovę. Bobo Maršantas prižiūrėjo šunis, ir kai jis padavė meškėnų persekiotojams pauostyti naktinius marškinius, jie pasuko kartu su kitais.