Stephen King - Žalioji mylia

– Dėl dviejų dalykų, – atsakiau. – Vienas iš jų yra mano batas.

Palinkau virš stalo ir pradėjau pasakoti.

PENKTA DALIS

KELIONĖ NAKTĮ

1

Ponas H. G. Velsas kažkada parašė apsakymą apie žmogų, išradusį laiko mašiną, o aš rašydamas šiuos memuarus, išradau savąją laiko mašiną. Tačiau skirtingai nei Velso mašina, manoji gali keliauti tik į praeitį, – atgal į 1932—uosius; beje, tuo metu aš buvau vyresnysis prižiūrėtojas valstijos Kould Mauntino kalėjime, – tačiau ji yra klaikiai efektyvi. Šį kartą mašina man priminė seną „Fordą“, kurį turėjau tuo metu: galėjai būti tikras, kad jis užsives, tačiau niekada negalėjai atspėti, ar užteks pasukti raktelį, idant užsivestų variklis, o gal teks išlipti ir užvedinėti su rankena tol, kol tau nukris ranka.

Man ne vieną kartą lengvai pavykdavo užvesti variklį, kai pradėjau savo pasakojimą apie Džoną Kofį, tačiau vakar prireikė rankenos. Manau, taip atsitiko todėl, kad priėjau iki Delakrua egzekucijos, ir mano atmintis nenori šito atgaivinti. Tai buvo bloga, siaubinga mirtis, ir visa tai įvyko per Persį Vetmorą, jaunuolį, kuriam patiko šukuoti savo plaukus, tačiau kuris neapkentė, kad iš jo kas nors juoktųsi – net ir mažas, pusiau praplikęs prancūzas, kuriam nebuvo lemta sulaukti kitų Kalėdų.

Tačiau – kaip ir visus nemalonius darbus – sunkiausia pradėti. Varikliui visai nerūpi, ar tu jį užvedi rakteliu, ar rankena; kai jis pradeda veikti, dūzgia vienodai maloniai, nepriklausomai nuo to, kaip buvo užvestas. Taip buvo su manimi vakar. Iš pradžių žodžiai atsirasdavo nedidelių frazių protrūkiais, po to ėmė kauptis sakiniai, dar vėliau išsiliejo lyg nesutramdoma srovė. Atradau, jog rašymas yra ypatinga ir bauginanti prisiminimų forma – jame yra kažkoks visuotinumas, panašus į išprievartavimą. Galbūt aš taip jaučiuosi tik todėl, kad labai pasenau (kartais jaučiu, jog visa tai įvyko man nedalyvaujant), tačiau taip nemanau. Tikiu, jog pieštuko ir popieriaus derinys yra magiškas, o magija pavojinga. Kaip žmogus, pažinojęs Džoną Kofį ir matęs, ką jis gali padaryti, – pelėms ir žmonėms, – turiu teisę tai teigti.

Magija yra pavojinga.

Kad ir kaip būtų, vakar rašiau visą dieną, žodžiai patys plaukė, išnyko šių šlovingų senelių namų soliariumas, jį pakeitė sandėlis Žaliosios mylios gale, kur tiek daug mano sunkių vaikų paskutinį kartą prisėdo laiptų, vedančių į tunelį, nutiestą po keliu, papėdėje. Būtent ten Dynas ir Heris, ir Brutalusis, ir aš susikivirčijome su Persiu Vetmoru prie rūkstančio Eduardo Delakrua lavono ir privertėme Persį dar kartą pažadėti, jog jis pasiprašys perkeliamas į Brajer Ridžo psichinių ligonių įstaigą.

Soliariume visada yra pamerkta šviežių gėlių, tačiau vakar apie vidurdienį aš tepajėgiau užuosti pykinantį sudegusio lavono dvoką. Vejapjovės dūzgimą apačioje pakeitė iš lėto besismelkiančio pro gaubtus tunelio skliautus vandens tekšėjimas. Kelionė prasidėjo. Aš nukeliavau į 1932—uosius dvasia ir mintimis, tačiau ne kūnu.

Praleidau priešpiečius, rašiau maždaug iki ketvirtos, o kai galiausiai padėjau pieštuką į šalį, pajutau, jog skauda ranką. Iš lėto nuėjau ligi antro aukšto koridoriaus galo. Ten yra langas, išeinantis į darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelę. Bredas Doulanas, sanitaras, kuris man primena Persį, – ir kuris per daug smalsauja, kur aš vaikštau ir ką veikiu pasivaikščiojimų metu, – vairuoja seną „Ševrolė“ su lipduku, ant kurio užrašyta: „AŠ MAČIAU DIEVĄ IR JO VARDAS YRA TRITONAS“. „Ševrolė“ nebuvo; Bredo pamaina buvo pasibaigusi, ir jis nusigavo į kažkokią skylę, kurią vadina namais. Mintyse įsivaizdavau „Airstream“ firmos treilerį su lipnia juosta prie sienų priklijuotais plakatais iš vyrų žurnalo ir „Dixie Beer“ alaus skardinėmis pakampėse.

Perėjau per virtuvę, kur jau pradėjo ruoštis vakarienei.

– Ką turite tame maišelyje, misteri Edžkoumai, – paklausė manęs Nortonas.

– Tai tuščias butelis, – atsakiau. – Miške suradau Jaunystės šaltinį. Kasdien maždaug tokiu laiku po pietų aš išsmunku ir truputėlį įsipilu į butelį. Geriu prieš eidamas gulti. Galiu pasakyti, jog tai puikus dalykas.

– Galbūt jis ir išsaugo jūsų jaunystę, – nusišaipė Džordžas, kitas virėjas, – tačiau nė velnio nekeičia išvaizdos.

Visi mes iš to smagiai nusijuokėme, ir aš išėjau į lauką. Susizgribau besidairąs, ar nepamatysiu kur Doulano, nors jo automobilio jau nebuvo. Išvadinau save mulkiu, kad leidausi taip stipriai įbauginamas, ir perkirtau kroketo aikštelę. Už jos driekėsi išdžiūvusi golfo veja, kuri „Džordžijos pušų“ reklaminiuose bukletuose atrodo kur kas gražiau, o toliau už jos vingiuoja takelis į pušynėlį, stūksantį į rytus nuo globos namų. Palei šį takelį yra pora senų pavėsinių, kurios dabar niekam nebenaudojamos. Priėjęs antrąją, kuri stovi greta aukštos akmenų sienos tarp „Džordžijos pušų“ teritorijos ir Džordžijos valstijos 47—ojo greitkelio, įžengiau vidun ir kurį laiką ten pabuvau.

Tą vakarą suvalgiau sočią—vakarienę, truputėlį pažiūrėjau televizorių ir anksti nuėjau gulti. Dažnai naktimis aš pabundu ir nuslenku į televizoriaus kambarį, kur žiūriu senus filmus per „Amerikos filmų“ kanalą. Tačiau praėjusią naktį to nedariau; miegojau kaip akmuo ir nesapnavau sapnų, kurie ėmė mane kamuoti, kai pradėjau savo literatūrinę avantiūrą. Tas rašymas tikriausiai mane nualino; žinote, jog jau nebesu toks jaunas kaip kadaise.

Kai pabudau ir pamačiau, jog saulės lopinėlis, kuris šeštą valandą ryto paprastai guli ant grindų, atkeliavo iki pat mano lovos kojūgalio, pašokau taip sunerimęs kad beveik nepajutau artrito skausmo, nutvilkiusio mano klubus ir kelius, ir kulkšnis. Kiek galėdamas greičiau apsirengiau ir nuskubėjau koridoriumi prie lango, išeinančio į darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelę, tikėdamas, jog vieta, kurioje Doulanas stato savo senąjį „Ševrolė“ vis dar bus tuščia. Kartais jis vėluoja net visą pusvalandį...

Deja, šį kartą nepavyko. Automobilis jau stovėjo vietoje, švytėdamas ryto saulėje savo rūdimis. Todėl, kad misteris Bredas Doulanas šiomis dienomis turėjo dėl ko atvykti anksti, ar ne tiesa? Taip. Senasis Polis Edžkoumas anksti ryte kažkur išeina, senasis Polis Edžkoumas kažką sumanė, ir misteris Bredas Doulanas išsiaiškins, kas tai per sumanymas. „Ką tu ten darai, Poli? Pasakyk man . „ Jis jau galbūt stebi, ar aš nepasirodysiu. Būtų buvę išmintinga pasilikti ten, kur tuo metu buvau... tik aš negalėjau.

– Polai?

Atsisukau taip staigiai, kad vos nepargriuvau. Tai buvo mano draugė Eleina Koneli. Jos akys išsiplėtė, ir Eleina ištiesė rankas, tartum bandydama mane sugauti. Eleinos laimei, aš atgavau pusiausvyrą; jos artritas buvo toks siaubingas, kad tikriausiai būčiau ją perlaužęs pusiau lyg sausą pagaliuką, jei būčiau nukritęs į Eleinos glėbį. Meilė neišnyksta, kai atkeliauji į keistą šalį, esančią už aštuoniasdešimties metų ribos, tačiau ten gali ramiai pamiršti nesąmones, apie kurias kalbama knygoje „Vėjų nublokšti“.

– Atleisk, – tarė ji, – nenorėjau tavęs išgąsdinti.

– Nieko baisaus, – atsakiau ir lengvai nusišypsojau. – Geriau pabusti šitaip, nei pajusti ant savo veido šliūkštelint šaltą vandenį. Man reikėtų tave pasamdyti, kad darytum tai kas rytą.

– Tu žiūrėjai, ar nėra jo mašinos, tiesa? Doulano mašinos.

Nebuvo jokios prasmės ją apgaudinėti, tad aš linktelėjau galva.