Stephen King - Žalioji mylia

– Apie ką tu galvoji? Tu galvoji apie kažką ne visai gerą. Tai matyti iš akių.

Meluoti negalėjau – mes taip nesielgėme. Tiesiog pasakiau, jog geriausia jai nežinoti, bent jau kurį laiką.

– Ar tai... ar dėl to tu gali pakliūti į bėdą?

Atrodo, ši mintis ne per daug ją gąsdino, – tai buvo greičiau susidomėjimas, – ir tai buvo vienas iš bruožų, dėl kurių aš visada mylėjau Melinda.

– Galbūt, – atsakiau.

– Ar tai geras dalykas?

– Galbūt, – pakartojau.

Stovėjau ir iš dyko buvimo pirštu sukinėjau telefono diską, o kitos rankos pirštu buvau nuspaudęs svirtelę.

– Ar tu norėtum, kad palikčiau tave ramybėje, kol kalbėsi telefonu? – paklausė ji. – Kad būčiau gera moteriškė ir išsinešdinčiau? Suplaučiau indus? Suvarstyčiau batus?

Linktelėjau galva.

– Aš pasakyčiau ne visai tokiais žodžiais, bet...

– Ar per priešpiečius turėsime svečių, Polai?

– Tikiuosi, – atsakiau.

9

Brutalųjį ir Dyną suradau iš karto, nes jie turėjo telefonus. Heris neturėjo, bent jau tuo metu, bet aš žinojau jo artimiausio kaimyno telefono numerį. Heris man paskambino maždaug po dvidešimties minučių, jausdamasis labai nepatogiai, kad turėjo pasakyti telefonistei, jog už pokalbį mokėsiu aš, ir berdamas pažadus „sumokėti savo dalį“, kai gausime telefono sąskaitą. Pasakiau jam, kad viščiukus skaičiuosime tada, kai jie išsiperės; o tuo tarpu ar jis negalėtų atvažiuoti pas mane priešpiečių? Bus Brutalusis ir Dynas, o Džanisė žadėjo pagaminti savo garsiąsias kopūstų salotas... ką jau kalbėti apie dar gardesnį obuolių pyragą.

– Nei iš šio, nei iš to priešpiečiai? – Herio balsas skambėjo skeptiškai.

Prisipažinau, kad noriu kai ką su jais aptarti, tačiau telefonu geriau apie tai nekalbėti. Heris sutiko atvažiuoti. Padėjau ragelį ant šakučių, priėjau prie lango ir susimąstęs pažvelgiau pro jį. Nors mes budėjome naktinėje pamainoje, neprižadinau nei Brutaliojo, nei Dyno, ir Herio balsas neskambėjo taip, lyg jis būtų ką tik palikęs sapnų šalį. Ko gero, ne tik mane vieną kankino vakarykštės nakties įvykiai, o tai geras ženklas, įvertinant beprotybę, kurią buvau sumanęs.

Brutalusis, gyvenęs arčiausiai manęs, atvyko ketvirtis po vienuoliktos, Dynas pasirodė penkiolika minučių vėliau, o Heris – iš karto apsirengęs eiti į darbą – maždaug penkiolika minučių po Dyno. Džanisė patiekė mums virtuvėje sumuštinių su šalta jautiena, kopūstų salotas ir šaltą arbatą su ledu. Dar prieš dieną visa tai būtume valgę priebutyje ir džiaugęsi, jei pūstelėtų vėjelis, tačiau po audros temperatūra nukrito gerais penkiolika laipsnių, ir nuo kalnų atkeliavo aštrus vėjas.

– Ateik, sėskis su mumis, – pasakiau žmonai.

Ji papurtė galvą.

– Nemanau, jog noriu žinoti, ką jūs sumanėte – būdama nežinioje mažiau jaudinsiuos. Užkrimsiu ką nors svetainėje. Šią savaitę mano viešnia yra panelė Džeinė Ostin, o ji labai puiki kompanionė.

– Kas yra toji Džeinė Ostin? – paklausė Heris, kai žmona išėjo. – Iš tavo pusės ar Džanisės? Pusseserė? Ar ji graži?

– Ji rašytoja, mulki, – paaiškino Brutalusis. – Mirė beveik tuo pat metu, kai Betsė Ros prisiuvo žvaigždes prie pirmosios vėliavos.

– Ak, – sutriko Heris. – Iš manęs ne kažin koks skaitytojas. Daugiausiai viską sužinau per radiją.

– Kas sėdi tavo galvoje, Polai? – paklausė Dynas.

– Pirmiausia Džonas Kofis ir Misteris Džinglas.

Jie buvo nustebę, šito aš ir tikėjausi – manė, kad aš norėsiu kalbėti arba apie Delakrua, arba apie Persį. Galbūt apie abu. Pažvelgiau į Dyną ir į Herį.

– Dalykas tas, kad Misteris Džinglas – tai, ką Kofis jam padarė – pagijo labai greitai. Nežinau, ar jūs suspėjote prieiti laiku ir pamatyti, kaip sutraiškytas buvo peliukas.

Dynas papurtė galvą.

– Tačiau aš mačiau ant grindų kraują.

Atsisukau į Brutalųjį.

– Tas kalės vaikas Persis jį sutraiškė, – paprastai pasakė Brutalusis. – Peliukas turėjo nustipti, bet taip neįvyko. Kofis jam kažką padarė. Kažkokiu būdu išgydė. Žinau, kaip tai skamba, tačiau viską mačiau savo akimis.

Aš pridūriau:

– Jis taip pat išgydė ir mane, ir aš ne tik mačiau, aš jaučiau.

Papasakojau jiems apie savo šlapimtakių uždegimą – kaip jis atsinaujino ir koks buvo aštrus (per langą parodžiau į malkų krūvą, už kurios turėjau laikytis tą rytą, kai skausmas mane parklupdė ant kelių), ir kaip uždegimas visiškai praėjo po to, kai Kofis mane palietė. Ir nebepasikartojo.

Mano pasakojimas užtruko neilgai. Kai pabaigiau, draugai sėdėjo ir mąstė, kramsnodami sumuštinius. Po to prabilo Dynas:

– Iš jo burnos pasirodė juodi sutvėrimai. Panašūs į vabzdžius.

– Teisingai, – pritarė Heris. – Bent jau iš pradžių jie buvo juodi. Po to pabalo ir išnyko, – jis susimąstęs apsidairė. – Po velnių, aš jau buvau kone pamiršęs. Tu vėl man priminei, Polai. Ar tai ne juokinga?

– Nieko čia nėra juokingo, nei keisto, – pasakė Brutalusis. – Manau, žmonės dažniausiai taip ir elgiasi, kai negali suprasti – tiesiog pamiršta. Visai nenaudinga prisiminti tai, kas neturi prasmės. Ką tu į tai pasakysi, Polai? Ar vabzdžiai buvo ir tada, kai jis tave išgydė?

– Taip. Manau, jog jie yra liga... skausmas... kančia. Kofis juos sutraukia į save, po to išleidžia į orą.

– Kur jie žūva, – pridūrė Heris.

Truktelėjau pečiais. Nežinojau, ar jie žūva, ar ne, nebuvau tikras, ar tai apskritai turi kokią nors reikšmę.

– Ar jis iš tavęs juos iščiulpė? – paklausė Brutalusis. – Buvo panašu, kad jis tai iščiulpė iš peliuko. Kančią. Na, žinote... Mirtį.

– Ne, – atsakiau. – Jis mane tik lietė. Ir aš tai jutau. Kažkokį krestelėjimą, lyg elektros smūgį, bet neskausmingą. Tačiau aš nebuvau prie mirties, man tik labai skaudėjo.

Brutalusis linktelėjo.

– Prisilietimas ir kvėpavimas. Panašu į tuos girdėtus žiniuonius.

– Garbė Jėzui, Viešpats yra galingas, – pasakiau.

– Nežinau, ar čia įpainiotas Jėzus, – suabejojo Dynas, – tačiau man atrodo, jog Džonas Kofis turi kažkokią galią.

– Gerai, – pertraukė Dynas, – jei jūs sakote, kad visa tai buvo iš tiesų, aš jumis tikiu. Dievas randa paslaptingų būdų padaryti stebuklus. Tačiau ką tai turi bendra su mumis?

Ką gi, tai buvo sunkus klausimas, ar ne? Giliai įkvėpiau oro ir papasakojau jiems, ką ketinau padaryti. Jie klausėsi netekę amo. Net ir Brutalusis, kuriam patiko skaityti žurnalus, spausdinančius istorijas apie žalius ateivius iš kosmoso, atrodė apstulbęs. Kai baigiau, įsivyravo ilga tyla, ir niekas nekramtė sumuštinių.

Pagaliau tyliai ir įtikinamai Brutalusis tarė:

– Jei mus sučiups, Polai, prarasime savo darbą ir būsime labai laimingi, jei tuo viskas pasibaigs. Gali būti, mes tapsime Valstijos svečiais A korpuse, gaminsime ten pinigines ir eisime poromis į dušą.

– Taip, – atsakiau, – taip gali įvykti.

– Aš kažkiek galiu tave suprasti, – tęsė Brutalusis. – Tu geriau už mus pažįsti Murą – jis tavo draugas ir kartu viršininkas – žinau, jog dažnai galvoji apie jo žmoną...

– Ji yra mieliausia moteris, kokią gali tik svajoti susitikti, – pasakiau, – ir Holui ji yra brangesnė už viską pasaulyje.

– Tačiau mes jos nepažįstame taip gerai, kaip tu ir Džanisė, – pastebėjo Brutalusis. – Ar ne taip, Polai?

– Jei ją pažinotumėte, ji jums patiktų, – pasakiau. – Ji jums patiktų, jei būtumėte pažinę Melindą prieš tai, kol ta pabaisa suleido į ją savo nagus. Ji aktyviai dirbo bendruomenės labui, yra draugiška, religinga. Dar daugiau, ji linksma. Bent jau būdavo. Ji galėdavo papasakoti tokių dalykų, kad juoksies iki ašarų. Tačiau ne dėl to aš noriu, kad jūs padėtumėte man ją išgelbėti, jei ją apskritai įmanoma išgelbėti. Tai, kas jai nutiko, yra skriauda , velnioniška skriauda. Ji žeidžia akis, ausis ir širdį.