Stephen King - Žalioji mylia

– Norėčiau būti tikras, kad jis yra vakariniame fligelyje. Norėčiau trumpam išsmukti jo nepamatytas.

Ji nusišypsojo pašaipiai lyg velniukas. Tikriausiai taip Eleina šypsodavosi vaikystėje.

– Smalsus šunsnukis, tiesa?

– Taip.

– Tačiau jo nėra vakariniame fligelyje. Aš jau buvau papusryčiauti, miegaliau, ir galiu pasakyti, kur jis yra. Doulanas virtuvėje.

Nusiminęs pažvelgiau į Eleiną. Žinojau, jog Doulanas yra smalsus, bet nesitikėjau, kad jis bus toks smalsus.

– Ar negali šį rytą atidėti savo pasivaikščiojimo? – paklausė Eleina.

Susimąsčiau apie tai.

– Manau, jog galėčiau , bet...

– Tu nenori.

– Ne. Nenoriu.

„O dabar, – pamaniau, – ji paklaus manęs, ką aš veikiu tame miškelyje, jei man taip velniškai svarbu?

Tačiau Eleina nepaklausė. Ji man vėl nusišypsojo kaip velniukas. Ta šypsena jos per daug išblyškusiame, skausmo iškamuotame veide atrodė keista ir tuo pat metu nuostabi.

– Ar pažįsti misterį Haulendą? – paklausė ji.

Papurčiau galvą.

– Misteris Haulendas, – tarė Eleina, nusišypsodama plačiau nei bet kada, – yra vienas iš penkių „Džordžijos pušų“ gyventojų, kuriam leidžiama rūkyti. Taip yra todėl, kad jis jau čia gyveno prieš pakeičiant taisykles.

„Senelis, – pagalvojau. – Ir kur jam rasti geresnę vietą nei senelių globos namai“.

Ji įsikišo ranką į savo baltos su mėlynais dryžiais suknelės kišenę ir ištraukė cigaretę bei degtukų dėžutę.

– Vagie, kaip tau ne gėda, – uždainavo ji linksmu, juokingu balseliu, – mažoji Eleina prisišlapins ir paklius į bėdą.

– Eleina, ką...

. – Palydėk senutę laiptais žemyn, – paliepė ji, sugrąžindama cigaretę ir degtukus į kišenę ir įsikabindama man į parankę savo artrito išsukinėta ranka.

Mes nužingsniavome koridoriumi. Kol ėjome, aš nusprendžiau nusileisti ir atsiduoti į Eleinos rankas. Ji buvo sena ir trapi, tačiau ne kvaila.

Kol leidomės žemyn, lipdami atsargiai tarsi trapios senienos, kuriomis pavirtome, Eleina pasakė:

– Palauk manęs apačioje. Aš nueisiu į vakarinį fligelį, ten hole yra tualetas. Žinai, apie kurį kalbu, ar ne?

– Taip, – atsakiau. – Greta gydomųjų vonių. Tačiau kodėl?

– Jau daugiau nei penkiolika metų nerūkiau, – paaiškino ji. – O šį rytą užsinorėjau cigaretės. Nežinau, kiek kartų reikės užsitraukti, kad tualete suveiktų dūmų detektorius, bet aš ketinu tai išsiaiškinti.

Susižavėjęs pažvelgiau į ją, galvodamas, jog Eleina labai primena mano žmoną – Džanisė būtų pasielgusi lygiai taip pat. Eleina savo ruožtu pažvelgė į mane, šypsodamasi lyg velniūkštis. Uždėjau ranką jai ant sprando, prisitraukiau arčiau savęs ir švelniai pabučiavau į lūpas.

– Myliu tave, Eleina, – pasakiau.

– Ohoho, žiūrėkite, ką jis kalba, – atšovė Eleina, tačiau mačiau, jog jai patinka.

– O kaip dėl Čako Haulendo? – paklausiau. – Ar jis neturės nemalonumų?

– Ne, nes jis yra televizoriaus kambaryje ir kartu su tuzinu kitų gyventojų žiūri laidą „Labas rytas, Amerika“. O aš esu pasiruošusi išnykti, kai tik dūmų detektorius įjungs priešgaisrinę sireną vakariniame fligelyje.

– Tik, žiūrėk, nepargriūk ir nesusižeisk, moteriške. Niekada sau neatleisčiau, jeigu...

– Ak, liaukis panikavęs, – pertraukė ji ir šį kartą pabučiavo mane.

Meilė tarp griuvėsių. Kai kam iš jūsų tai tikriausiai atrodo juokinga, o kitiems groteskiška, tačiau pasakysiu viena, drauguži: keista meilė geriau nei jokios meilės.

Žiūrėjau, kaip ji nueina, iš lėto ir įsitempusi (tačiau ji naudojasi lazdele tik lietingomis dienomis ir tik tada, kai skausmas yra siaubingas; tai viena iš jos tuštybių), ir laukiau. Praslinko penkios minutės, dešimt, ir kai jau buvau benusprendžiąs, jog jai arba pritrūko drąsos, arba paaiškėjo, kad tualete esančio dūmų detektoriaus baterija išsikrovė, vakariniame fligelyje garsiai nuaidėjo priešgaisrinė sirena.

Iš karto pajudėjau virtuvės link, tačiau lėtai – nebuvo jokios prasmės skubėti, kol neįsitikinau, jog Doulanas man nesukliudys. Būrelis gagenančių it žąsys senukų – dauguma jų vis dar tebevilkėjo chalatus – išėjo iš televizoriaus kambario (čia jis vadinamas poilsio centru; ir tai yra iš tiesų groteskiška) pasižiūrėti, kas dedasi. Čakas Haulendas buvo tarp jų. Apsidžiaugiau jį išvydęs.

– Edžkoumai! – dusdamas pašaukė mane Kentas Averis. Viena ranka jis buvo atsirėmęs į vaikščiojimui skirtą atramą, kita energingai tampė savo pižamos tarpušakį.

– Čia tikras pavojus ar klaidingas? Kaip tu manai?

– Manau, jog sunku pasakyti, – atsakiau.

Maždaug tuo pat metu pro šalį prabėgo trys sanitarai, jie skubėjo vakarinio fligelio link, šaukdami susibūrusiems prie televizoriaus kambario senukams eiti į lauką ir būti tenai, kol viskas išaiškės. Trečiasis iš jų buvo Bredas Doulanas. Prabėgdamas jis net nepažvelgė į mane, ir tai mane be galo nudžiugino. Kai ėjau virtuvės link, pagalvojau, jog Eleinos Koneli ir Polo Edžkoumo komanda, ko gero, sugebėtų atsilaikyti prieš tuziną bredų doulanų ir dar su puse tuzino persiu vetmorų.

Virėjai virtuvėje nurinkinėjo po pusryčių stalus, visai nekreipdami dėmesio į stūgaujančią sireną.

– Ei, misteri Edžkoumai, – sustabdė mane Džordžas. – Atrodo, Bredas Doulanas jūsų ieškojo. Tiesa pasakius, jūs ką tik su juo prasilenkėte.

„Kaip man pasisekė“, – pagalvojau, o garsiai pasakiau, kad tikriausiai susitiksiu su misteriu Doulanu vėliau. Po to paklausiau, ar nuo pusryčių neliko skrudintos duonos.

– Žinoma, – atsakė Nortonas, – tačiau ji šalta kaip akmuo. Šį rytą jūs vėlyvas.

– Taip, – sutikau, – tačiau esu alkanas.

– Luktelkit minutėlę, ir aš ją pašildysiu, – pasakė Džordžas, siekdamas duonos.

– Nereikia, tiks ir šalta, – atsakiau ir, kai tik jie man padavė porą riekelių (jie atrodė paslaptingai – iš tiesų abu atrodė paslaptingai), išskubėjau pro duris, jausdamasis kaip vaikas, kuriuo kažkada buvau, pabėgantis iš pamokų ir einantis žvejoti, už marškinių užsikišęs į vaškinį popierių suvyniotą pyragaitį su želė.

Išėjęs pro virtuvės duris, skubiai apsidairiau, ar nepamatysiu kur Doulano; nepamačiau nieko, kas keltų nerimą, ir nuskubėjau per kroketo aikštelę ir golfo veją, pakeliui kramsnodamas skrudintą duoną. Truputėlį sulėtinau žingsnį atsidūręs pušyno prieglobstyje, ir, kol ėjau takeliu, mano mintys vėl nuklydo“ į dieną po siaubingos Eduardo Delakrua egzekucijos.

Tą rytą aš pasikalbėjau su Holu Muru, ir jis man pasakė, kad dėl smegenų auglio jo žmonai Melindai užeina vulgarių keiksmų priepuoliai... ką vėliau mano žmona (gana atsargiai; ji nebuvo dėl to tikra) pavadino Turėto sindromu. Virpantis Holo balsas kartu su mano prisiminimais, kaip Džonas Kofis išgydė mano šlapimtakių uždegimą ir Delakrua numylėtą peliuką, kuriam buvo sutraiškyta nugara, galiausiai pastūmėjo mane peržengti liniją, skiriančią būsenas, kai žmogus tik galvoji ką nors padaryti ir nusprendi padaryti.

Be to, buvo dar kažkas. Tai buvo susiję su Džono Kofio rankomis ir mano batu.

Taigi aš paskambinau vyrams, su kuriais kartu dirbau ir kuriems daugelį metų buvau patikėjęs savo gyvenimą – Dynui Stentonui, Heriui Tervilidžeriui, Brutui Hauvelui. Kitą dieną jie atvažiavo į mano namus priešpiečių ir bent jau bandė klausytis, kai aš supažindinau su savo planu. Žinoma, jie visi žinojo, kad Kofis išgydė peliuką; Brutalusis tai matė savo akimis. Taigi, kai aš pasakiau, jog gali įvykti dar vienas stebuklas, jei mes atgabentume Džoną Kofį pas Melindą Mur, jie nesijuokė man į akis. Dynas Stentonas iškėlė labiausiai neraminantį klausimą: kas bus, jei Džonas Kofis pabėgs?