Stephen King - Žalioji mylia

– Labai kilnu, tačiau velniškai abejoju, jog dėl to tave apsėdo ši mintis, – pasakė Brutalusis. – Manau, jog čia įpainiotas Delas. Tu nori kažkokiu būdu visa tai išsverti.

Ir jis buvo teisus. Žinoma, buvo teisus. Aš geriau nei kiti pažinojau Melindą Mur, tačiau galbūt ne tiek gerai, kad prašyčiau draugų dėl jos rizikuoti prarasti darbą... o gal net laisvę. O jei jau taip kalbam, tai ir mano darbą bei laisvę. Aš turėjau du vaikus ir mažiausiai šioje Dievo žemėje troškau, kad mano žmona turėtų jiems parašyti, jog tėvas teisiamas už... ką gi, už ką? Nesu tikras. Tikriausiai būtų apkaltinę mėginimu padėti kaliniui pabėgti iš kalėjimo.

Tačiau Eduardo Delakrua mirtis buvo šlykščiausias, negarbingiausias dalykas, kurį gyvenime man teko matyti, – ne tik per savo darbinį, bet per visą gyvenimą, – ir aš prie šito prisidėjau. Mes visi prie šito prisidėjome, nes leidome Persiui Vetmorui pasilikti net supratę, jog jis siaubingai netinka dirbti tokioje vietoje kaip E korpusas. Mes toliau tęsėme žaidimą. Net ir kalėjimo viršininkas Muras prie šito prisidėjo.

– Jo kiaušai iškeps nepriklausomai nuo to, ar Vetmoras bus įtrauktas į komandą, ar ne, – pasakė Muras, ir galbūt Delas šito nusipelnė už tai, ką padarė, tačiau galiausiai Persis daugiau nei pakepė mažojo prancūzo kiaušus; jis išsprogdino to žmogelio akis ir padegė jo suknistą veidą. Ir kodėl? Todėl, kad Delas nužudė daugiau nei pustuzinį žmonių? Ne. Todėl, kad Persis prisišlapino į kelnes, o mažasis keidžanas turėjo beprotiškos drąsos iš jo pasijuokti. Mes prisidėjome prie šio siaubingo akto, o Persis ruošėsi išlipti sausas iš balos. Jis iškeliaus į Brajer Ridžą, ramus ir laimingas kaip moliuskas per potvynį, o ten galės vystyti savo žiaurumus, nes turės pilną pamišėlių beprotnamį. Mes nieko dėl to negalėjome padaryti, tačiau galbūt dar nebuvo per vėlu nors kiek nusiplauti purvą nuo savo rankų.

– Mano bažnyčioje tai vadina išpirka, o ne išsvėrimu, – pasakiau, – bet, manau, tai yra tas pats.

– Ar tu iš tiesų manai, kad Kofis galėtų ją išgelbėti? – tyliu, pilnu baimės balsu paklausė Dynas. – Tiesiog... ką?., iščiulpti iš jos galvos tą auglį? Tarsi jis būtų... persiko kauliukas?

– Manau, galėtų. Žinoma, nesu dėl to tikras, tačiau po to, ką jis padarė man... ir Misteriui Džinglui...

– Taip, tas peliukas buvo rimtai sumaitotas, – pastebėjo Brutalusis.

– Tačiau ar jis sutiktų tai padaryti? – svarstė Heris. – Ar sutiktų!

– Jis, sutiks, – užtikrinau.

– Kodėl? Kofis jos net nepažįsta!

– Todėl, kad jis taip daro. Tam Dievas jį ir sutvėrė.

Brutalusis demonstratyviai apsidairė, primindamas mums visiems, jog kažko trūksta.

– O kaip Persis? Tu manai, jog jis pažiūrės į tai pro pirštus?

Papasakojau jiems, ką buvau sumanęs dėl Persio. Kai pabaigiau, Heris su Dynu žiūrėjo į mane apstulbę, o Brutaliojo veide nevalingai suspindo susižavėjimo šypsena.

– Tai gana įžūlu, broli Polai, – pastebėjo jis. – Prisipažinsiu, jog man užima kvapą.

– Tačiau ar tai nėra puiku! – Dynas ištarė vos ne pašnibždomis, po to nusijuokė ir lyg vaikas suplojo rankomis. – Velnioniškai puiku!

Atminkite, kad Dyną ypatingai domino toji mano plano dalis, kuri lietė Persį – juk Persis per savo bailumą ir neryžtingumą vos Dyno nepražudė.

– Taip, o kas po to? – paklausė Heris. Jo balsas skambėjo niūriai, tačiau išdavė akys; jos žaižaravo; tai buvo akys žmogaus, kuris nori būti įtikintas. – Kas tada?

– Sakoma, jog lavonai yra nebylūs, – suurzgė Brutalusis, ir aš skubiai žvilgtelėjau į jį, kad įsitikinčiau, jog Brutalusis juokauja.

– Manau, jis laikys liežuvį už dantų, – pasakiau.

– Iš tiesų? – skeptiškai paklausė Dynas. Jis nusiėmė akinius ir ėmė juos blizginti. – Įtikinkit mane.

– Visų pirma, jis nežinos, kas iš tiesų įvyko – turės pats spręsti ir pamanys, jog tai tik pokštas. Antra – ir tai yra svarbiausia – jis bijos prasitarti. Į tai aš dedu didžiausias viltis. Pasakysime jam, kad jei jis pradės rašinėti ir skambinti, mes taip pat imsime rašinėti ir skambinti.

– Apie egzekuciją, – įsiterpė Heris.

– Ir apie tai, kaip jis nieko nedarė, kai Vartonas užpuolė Dyną, – pridūrė Brutalusis. – Manau, Persis Vetmoras iš tiesų bijo, kad niekas apie tai nesužinotų, – jis lėtai ir susimąstęs linktelėjo galva. – Tačiau Polai... ar nebūtų išmintingiau atvežti ponią Mur pas Kofį, o ne atvirkščiai? Mes galėtume beveik taip pat, kaip tu suplanavai, nukenksminti Persį, o po to per tunelį ją atvesti, užuot išvedę Kofį.

Papurčiau galvą.

– To niekada negalėtume padaryti. Net ir per milijoną metų.

– Dėl kalėjimo viršininko Muro?

– Teisingai. Jis yra toks užsispyręs, kad palyginti su Muru Abejojantis Tomas tėra Žana d'Ark. Manau, jį nustebinsime, atvežę Kofį į namus, ir Muras galbūt leis pabandyti. Priešingu atveju...

– Kaip manai, kuo mes turėtume jį atvežti? – paklausė Brutalusis.

– Pirmiausiai buvau pagalvojęs apie „karietą“, – atsakiau. – Tačiau mes negalėsime su ja išvažiuoti iš kiemo nepastebėti, o be to, dvidešimties mylių spinduliu kiekvienas žino, kam skirta ši mašina. Manau, galime panaudoti mano „Fordą“.

– Pagalvok dar kartą, – pasakė Dynas, vėl užsimaukšlindamas akinius ant nosies. – Tu neįgrūsi Džono Kofio į savo „Fordą“, net jeigu išrengtum jį nuogai, išteptum taukais ir panaudotum batų šaukštą. Tu taip įpratai prie jo, kad pamiršai, koks jis didelis.

Negalėjau nieko į tai atsakyti. Visą rytą didžiausią dėmesį buvau sutelkęs į Persį, taip pat į mažesnę problemą, kurios tačiau nebuvo galima ignoruoti – Laukinį Bilą Vartoną. Dabar supratau, jog Kofio transportavimas nebus toks paprastas, kaip aš tikėjausi.

Heris Tervilidžeris paėmė savo antrojo sumuštinio likučius, nužvelgė juos, po to padėjo atgal.

– Jei mes iš tiesų ruošiamės padaryti šią beprotybę, – pastebėjo jis, – manau, galėtume panaudoti mano sunkvežimį. Pasodintume jį užpakalyje. Tokiu metu keliuose nebus daug mašinų. Juk visa tai įvyks gerokai po vidurnakčio, ar ne?

– Taip, – atsakiau.

– Vyručiai, jūs pamiršote vieną dalyką, – įsiterpė Dynas. – Žinau, jog nuo to laiko, kai atvyko į mūsų korpusą, Kofis yra gana ramus, dažniausiai guli ant savo gulto ir ašaroja, tačiau jis yra žmogžudys. Taip pat jis yra milžiniškas. Jei jis sugalvotų pabėgti iš Herio sunkvežimio, mes jį galėtume sulaikyti tik nušaudami. O kad nušautum tokį vyruką, reikia ne vienos kulkos, net ir 45—o kalibro. Tarkim, mes nepajėgsime jo sulaikyti? Ir tarkim, kad jis ką nors nužudys? Nenorėčiau prarasti savo darbą ir sėsti į kalėjimą, – turiu žmoną ir du vaikus, kuriems privalau uždirbti duoną, – tačiau nemanau, jog tai mane gąsdintų labiau nei dar viena nužudyta mergaitė, slegianti mano sąžinę.

– To nebus, – pasakiau.

– Kaip, dėl Dievo, tu gali būti toks tikras?

Nieko neatsakiau. Tiesiog nežinojau, kaip pradėti. Žinojau, kad tai iškils į paviršių, žinoma, jog žinojau, tačiau neišmaniau, kaip jiems pradėti dėstyti tai, ką žinojau. Man padėjo Brutalusis.

– Tu nemanai, jog jis tai padarė, Polai, ar ne? – jis pats negalėjo tuo patikėti. – Tu manai, tas milžinas yra nekaltas.

– Esu įsitikinęs, kad jis nekaltas, – atsakiau.

– Kaip, vardan Jėzaus, tu gali būti įsitikinęs?