Stephen King - Žalioji mylia

– Cha, – atšovė Brutalusis. – Tą dieną, kai Persis Vetmoras įgrūs savo siauras blauzdas už šio rašomojo stalo, aš išeisiu iš darbo.

– Tau nereikės šito daryti, – atkirto Dynas. – Būsi išmestas už tai, kad kreti pokštus su lankytojų knyga, jei Persis pašnibždės į ausį tam, kam reikia. O jis tai gali padaryti'. Pats žinai, kad gali.

Brutalusis užsiplieskė, tačiau nieko neatsakė. Maniau, jog vėliau tą naktį jis ištrins, ką buvo parašęs. O jei Brutas to nepadarytų, ištrinčiau aš.

Kitą naktį, kai nulydėjome iš pradžių Biterbaką, o po jo Prezidentą į D korpusą, kur vesdavome į dušą nusimaudyti mūsų grupelę, kai likusieji kaliniai jau buvo užrakinti, Brutalusis paklausė manęs, ar mums nevertėtų tramdomajame kambaryje paieškoti Vilio iš garlaivio.

– Manau, vertėtų, – atsakiau.

Praėjusią naktį mes smagiai pasijuokėme iš pelės, tačiau žinojau, kad jei Brutalusis ar aš surastume ją tramdomajame kambaryje, – ypač jei rastume jos pradėtą sukti lizdą kurioje nors iš minkštais kamšalais apmuštų sienų, – mes ją užmuštume. Geriau nužudyti skautą, kad ir koks įdomus jis būtų, nei būti priverstam gyventi su piligrimais. Ir – turbūt šito nė nereikia sakyti – nė vienas iš mūsų per daug nesusijaudintų nužudęs mažą pelytę. Galų gale valstija mums mokėjo atlyginimą už tai, kad naikintume žiurkes.

Tačiau tą vakarą mes neradome Vilio iš garlaivio – kuris vėliau tapo žinomas kaip Misteris Džinglas – nei susisukusio lizdą minkštose sienose, nei pasislėpusio už susikaupusio šlamšto, kurį mes išvilkome į koridorių. Beje, šlamšto buvo susikaupę gana daug, daugiau nei aš tikėjausi, nes jau ilgą laiką nebuvome naudoję tramdomojo kambario. Tai pasikeis, kai apsireikš Viljamas Vartonas, tačiau, suprantama, tuo metu mes šito nežinojome. Mums sekėsi.

– Kur jis galėjo dingti? – galiausiai paklausė Brutalusis, melsva skarele šluostydamasis nuo kaklo prakaitą. – Čia nėra jokios skylutės ar plyšio, bet... – jis parodė į grindyse esantį kanalizacijos vamzdį. Žemiau grotelių, pro kurias galėjo prasibrauti pelė, buvo smulkutėlis plieninis tinklelis, pro kurį nebūtų prasiskverbusi net musė. – Kaip jis čia pateko? Ir kaip jis iš čia išsikapstė?

– Nežinau, – atsakiau.

– Bet jis čia įbėgo, ar ne? Noriu pasakyti, jog mes trise jį matėme.

– Taip, po šiomis štai durimis. Jis turėjo šiek tiek prasisprausti, tačiau pralindo.

– Dieve, – tarė Brutalusis. Šis žodis nuskambėjo keistai, išsprūdęs iš tokio didžiulio vyro. – Gerai, kad kaliniai negali šitaip sumažėti, ar ne?

– Be abejo, – atsakiau, paskutinį kartą nužvelgdamas drobines sienas ir ieškodamas skylutės, plyšelio ar šiaip kokio ženklo. Tačiau nieko panašaus nepamačiau. – Užteks. Eikime iš čia.

Vilis iš garlaivio vėl pasirodė po trijų naktų, kai budėjo Heris Tervilidžeris. Persis taip pat budėjo ir vaikėsi pelę po Žaliąja mylią su tuo pačiu skuduru, kurį norėjo panaudoti Dynas. Graužikas lengvai išsisuko nuo Persio, pralįsdamas pro tarpelį po tramdomojo kambario durimis ir tapdamas šios dvikovos nugalėtoju. Garsiai keikdamasis, Persis atrakino duris ir vėl išvilko į koridorių visą ten buvusį šlamštą. Heris papasakojo, jog tai stebėti buvo kartu ir juokinga, ir baisu. Persis prisiekinėjo, jog pagaus tą prakeiktą pelę ir tuojau pat nutrauks jos apkrėstą mažą galvą, tačiau, suprantamajam nepavyko. Po pusvalandžio suprakaitavęs ir susivėlęs, su nukarusiais užpakalyje uniforminiais marškiniais jis sugrįžo prie budinčiojo sargybinio rašomojo stalo, braukdamas nuo akių plaukus ir aiškindamas Heriui (kuris beveik per visą tą sumaištį sėdėjo ir tyliai skaitė), kad izoliacijos juostele užklijuos tą plyšį po durimis. Persis pareiškė, jog šitaip bus išspręsta parazitų problema.

– Daryk, kaip tau atrodo geriau, Persi, – atsakė Heris, versdamas bulvarinio žurnalo, kurį skaitė, puslapį.

Jis manė, kad Persis pamirš užkamšyti tą tarpelį po durimis, ir buvo teisus.

8

Žiemos viduryje, prabėgus daug laiko nuo anų įvykių, vieną naktį pas mane atėjo Brutalusis, kai buvome likę tik mes dviese, nes kurį laiką E korpusas buvo tuščias, ir kiti sargybiniai laikinai gavo kitas užduotis.

– Ateik čia, – pasakė Brutalusis keistu, žviegiančiu balsu, kurį išgirdęs aš aštriai nužvelgiau bendradarbį.

Buvau tik ką atėjęs iš šaltos darganotos nakties ir valiausi savo palto pečius prieš jį pakabindamas.

– Ar kas nors nutiko? – paklausiau.

– Ne, – atsakė jis, – tik aš radau, kur buvo apsistojęs Misteris Džinglas. Turiu omenyje, kai jis čia pirmą kartą pasirodė, dar prieš Delakrua jį pasiimant. Nori pamatyti?

Žinoma, jog norėjau. Nusekiau paskui Brutą Žaliąja mylia iki tramdomojo kambario. Visa, ką mes ten laikėme, buvo išvilkta į koridorių, Brutalusis tikriausiai pasinaudojo sumažėjusiu mūsų klientų srautu ir šiek tiek apsitvarkė. Durys buvo praviros, ir kambaryje aš pamačiau mūsų kibirą grindims plauti. Grindys, tokios pat apgedusių laimų spalvos kaip ir Žalioji mylia, džiūvo dryžiais. Grindų viduryje stovėjo kopėtėlės, kokios paprastai laikomos sandėliukuose ir kurios čia valstijos pasmerktiesiems tarnavo kaip paskutinė sustojimo vieta. Beveik pačiame kopėtėlių viršuje kyšojo lentynėlė, panaši į meistrų naudojamas pasistatyti savo dėžę su instrumentais ar dažytojų pasistatyti dažų skardinę. Ant lentynos gulėjo prožektorius. Brutalusis padavė jį man.

– Lipk į viršų. Esi už mane žemesnis, todėl turėsi užlipti beveik iki galo, bet aš tave palaikysiu už kojų.

– Aš bijau kutenimo, – pasakiau pradėdamas lipti aukštyn, – ypač apie kelius.

– Turėsiu tai omenyje.

– Gerai, – atsakiau, – nes sulaužytas klubas – per didelė kaina už surastą vienos pelės būstą.

— Ką?

– Nekreipk dėmesio, – tuo metu mano galva jau buvo palei tinkleliu apgaubtą lemputę lubose, ir jaučiau, kaip nuo mano svorio lengvai siūbuoja kopėtėlės. Girdėjau, kaip lauke dejuoja žiemos vėjas. – Tiesiog laikyk mane.

– Laikau, nesijaudink.

Jis tvirtai sugriebė mane už šlaunų, ir aš palypėjau dar vienu laipteliu aukštyn. Dabar mano galva buvo kiek žemiau nei per pėdą nuo lubų, ir aš pamačiau voratinklius, kur keli darbštūs vorai mezgė savo nėrinius po stogo gegnėmis. Pašviečiau žibintuvėliu, tačiau nepamačiau nieko, dėl ko būtų buvę verta rizikuoti čia užsiropšti.

– Ne, – perspėjo Brutalusis. – Ieškai per daug toli, Polai. Pažiūrėk į kairę, kur susieina tos dvi gegnės. Matai jas? Viena truputėlį išblukusi.

– Matau.

– Pašviesk žibintuvėliu į sudūrimo vietą.

Taip ir padariau ir beveik iš karto pamačiau tai, ką Brutas norėjo man parodyti. Gegnės buvo sukaltos kokiu tuzinu kaiščių, ir vienas jų buvo iškritęs. Toje vietoje žiojėjo apvali, tamsi, maždaug ketvirčio dolerio monetos dydžio skylutė. Pažvelgiau į ją, po to dvejodamas per petį pasižiūrėjau į Brutalųjį.

– Tai buvo maža pelė, – pasakiau, – tačiau tokia maža? Žmogau, nemanau, kad čia jos būstas.

– Tačiau būtent čia peliukas ir pasislėpė, – tvirtino Brutalusis. – Esu tuo visiškai tikras.

– Nesuprantu, kaip tai galėtų būti.

– Pasilenk arčiau – nebijok, laikau tave – ir įkvėpk.

Padariau, kaip jis prašė, kaire ranka nusitverdamas už gegnės, ir ją sugriebęs iš karto pasijutau geriau. Lauke vėl pakilo vėjo gūsis, ir šaltas oras pro tą skylutę plūstelėjo man į veidą. Užuodžiau gaivų naktinį pietinių valstijų pakraščio žiemos vėją... ir dar kažką.