Stephen King - Žalioji mylia

– Man labiau primena nigerį, žiaumojantį arbūzą, – pastebėjo Persis, tačiau nė vienas iš sargybinių nekreipė į jį jokio dėmesio.

Nei Vadas, nei Prezidentas taip pat nesureagavo į jo žodžius. Peliukas jau buvo suvalgęs sausainį, tačiau toliau tebetupėjo tarsi balansuodamas ant savo talentingai išriestos uodegėlės ir stebėdamas žydrais rūbais apsirengusius milžinus.

– Leiskite man pabandyti, – tarė Bilas.

Jis atlaužė dar vieną biskvito gabalėlį, pasilenkė per stalą ir atsargiai numetė masalą ant žemės. Peliukas pauostė, tačiau jo nepalietė.

– Cha, – pasakė Bilas. – Tikriausiai jis sotus.

– Ne, – atšovė Dynas. – Jis tiesiog žino, jog tu esi skrajūnas, štai ir viskas.

– Aš – skrajūnas? Nieko sau! Aš čia esu beveik tiek pat laiko, kiek ir Heris Tervilidžeris! O gal ir ilgiau!

– Nusiramink, senbuvi, nusiramink, – pasakė Dynas išsišiepdamas. – Tačiau pažiūrėkime, ar aš nebuvau teisus.

Jis numetė dar vieną biskvito gabalėlį. Ir ką gi, peliukas jį pakėlė ir pradėjo ėsti, toliau visiškai nekreipdamas dėmesio į Bilo Dodžo pasiūlytą. Tačiau nespėjus atsikąsti nė poros kąsnelių, Persis sviedė į peliuką savo lazdą, taikydamas ją tarsi ietį.

Pelė – mažas taikinys, tačiau atiduokime velniui jo duoklę – tai buvo pašėlusiai taiklus metimas, galėjęs švariai nukirsti „Vilio“ galvą, jei peliuko refleksai nebūtų buvę tokie aštrūs kaip stiklo šukės. Jis susigūžė – taip, tą patį būtų padaręs ir žmogus – ir numetė sausainio gabalėlį. Sunki kietmedžio lazda pralėkė taip arti peliuko galvos ir nugaros, kad pašiaušė jo kailiuką (bent jau taip pasakojo Dynas, tad aš pakartoju, nors nesu tikras, jog tuo tikiu), po to pataikė į linoleumą ir atšoko nuo tuščios kameros grotų. Peliukas nenorėjo pasitikrinti, ar čia nėra kokios klaidos; tikriausiai prisiminęs, jog kažkur kitur turi skubų reikalą, jis apsisuko ir akimirksniu nurūko koridoriumi tramdomojo kambario durų link.

Persis iš nevilties sustaugė – jis suprato buvęs visai arti tikslo – ir vėl nusivijo peliuką. Bilas Dodžas, tikriausiai instinktyviai, sugriebė jį už rankos, tačiau Persis išsilaisvino. Tačiau, aiškino Dynas, tikriausiai būtent tai išgelbėjo Vilio iš garlaivio gyvybę, nes jai buvo iškilęs labai realus pavojus. Persis norėjo ne tik užmušti pelę, bet ir sutraiškyti ją, tad jis bėgo dideliais juokingais lyg elnio šuoliais, dundėdamas savo sunkiais juodais darbiniais batais. Peliukas vos išvengė paskutinių dviejų Persio šuolių, iš pradžių mesdamasis į vieną, po to į kitą pusę. Paskutinį kartą suvingiavęs savo ilga rausva uodegėle, jis palindo po durimis ir – sudie nepažįstamasai – pranyko.

– Užsikrušimas, – nusikeikė Persis, delnu trinktelėdamas į duris.

Po to jis ėmė kuistis tarp savo raktų, ketindamas įeiti į tramdomąjį kambarį ir tęsti persekiojimą.

Dynas artėjo koridoriumi jam iš paskos, prisiversdamas eiti lėtai, idant suvaldytų savo emocijas. Jis man papasakojo, kad viena jo dalis norėjo pasijuokti iš Persio, o kita – sugriebti tą vyruką, apsukti jį, priploti prie tramdomojo kambario durų ir užpūsti jame gyvybės žiburį. Suprantama, beveik viskas įvyko dėl Dyno susijaudinimo; mūsų pareiga buvo kiek įmanoma tramdyti vaidus E korpuse, o vaidas buvo praktiškai vidurinysis Persio Vetmoro vardas. Dirbti kartu su Persiu buvo beveik tas pat, kas bandyti nukenksminti bombą, kai kažkas stovi už nugaros ir kartkartėmis trinkteli varinėmis lėkštėmis. Kitaip tariant, tai slėgė. Dynas pasakojo, jog galėdavo įžvelgti šią įtampą Arleno Biterbako akyse... netgi Prezidento akyse, nors paprastai šis džentelmenas būdavo šaltas kaip agurkas.

Be to, buvo dar kai kas. Kažkur savo smegenų kertelėje Dynas jau pradėjo vertinti peliuką – na, gal ne visai kaip draugą, bet kaip dalį korpuso gyvenimo. Todėl tai, ką Persis padarė ir bandė padaryti, buvo neteisinga. O kadangi Persis niekada nebūtų supratęs, kodėl jo poelgis yra neteisingas, puikiausiai patvirtina, kad šiam darbui jis netiko.

Kai pasiekė koridoriaus galą, Dynas jau buvo susitvardęs ir žinojo, kaip sutvarkyti šį reikalą. Persis negalėjo pakęsti vienintelio dalyko, – pasirodyti kvailiu, – ir mes visi tai žinojome.

– Ir vėl nepavyko, – erzino jis Persį, lengvai išsišiepdamas.

Persis niūriai dėbtelėjo į jį ir nusibraukė plaukus nuo antakio.

– Užsičiaupk, keturaki. Aš esu susierzinęs. Nenorėk prisišaukti nelaimę.

– Taigi vėl kraustymosi diena, ar ne? – paklausė Dynas, ne visai juokdamasis... tačiau jo akys juokėsi. – Ką gi, kai šį kartą viską iškraustysi, gal galėtum peršluostyti grindis?

Persis pažvelgė į duris. Pasižiūrėjo į savo raktus. Pagalvojo apie tai, kaip vėl bergždžiai knisis karštame kambaryje minkštomis sienomis, o visi aplink stovės ir stebės jį... taip pat ir Vadas su Prezidentu.

– Tebusiu aš prakeiktas, jei čia yra kas nors juokinga, – tarė Persis. – Korpuse mums visai nereikalingos pelės – čia ir be pelių užtenka parazitų.

– Kaip tu pasakysi, Persi, – atsakė Dynas, pakeldamas į viršų rankas.

Kitą vakarą Dynas man papasakojo, jog būtent tuo momentu patikėjo, kad Persis gali jį užpulti.

Priėjo Bilas Dodžas ir sušvelnino situaciją.

– Man atrodo, tu pametei šitą daikčiuką, – kreipėsi į Persį, paduodamas jo lazdą. – Dar coliu žemiau, ir būtum suknežinęs to bjaurybės kuprą.

Nuo šių žodžių Persis pasipūtė.

– Taip, tai buvo neblogas smūgis, – pritarė jis, rūpestingai įsikišdamas lazdą į savo absurdišką dėklą. – Mokykloje žaidžiau beisbolą. Pavyko du kartus nusviesti kamuoliuką taip, kad varžovai negavo nė vieno taško.

– Ką tu sakai? – pagarbiai nusistebėjo Bilas (nors kai Persis nusisuko, jis pamerkė akį Dynui), ir to pakako galutinai iškrauti įtampą.

– Taip, – atsakė Persis. – Vieną kartą tai atsitiko Noksvilyje. Tie miesto berniukai net nesuvokė, kas į juos pataikė. Būtų buvusios puikios varžybos, jei teisėjas nebūtų buvęs toks užriestanosis stuobrys.

Dynas tuo galėjo ir užbaigti šį incidentą, tačiau pareigomis jis buvo viršesnis už Persį, o dalis viršininko darbo yra mokyti, ir tuo metu – dar prieš atvykstant Kofiui ir Delakrua – Dynas vis dar galvojo, kad Persį galima pamokyti. Tad jis sugriebė jaunesnį vyrą už riešo.

– Manau, tau vertėtų susimąstyti dėl to, ką čia iškrėtei, – pasakė Dynas.

Vėliau jis aiškino, jog nenorėjęs pasakyti griežtai, tik rimtai. Bent jau ne per daug griežtai.

Tik Persiui šitokie metodai netiko. Jis galėjo ir nepasimokyti... tačiau mums tai netrukus turėjo tapti gera pamoka.

– Klausyk, keturaki, aš žinau, ką dariau – norėjau pagauti tą pelę! Gal tu aklas?

– Bet tu taip pat velniškai išgąsdinai Bilą, mane ir juos, – atšovė Dynas, ranka mostelėdamas į Biterbako ir Flanderso pusę.

– Ką gi, man nepatinka, kai mane kas nors gąsdina, Vetmorai, – suniurzgė Bilas. – Ir jei dar to nepastebėjai, aš čia dirbu. Aš nesu vienas iš tavo užriestanosių stuobrių.

Persis prisimerkęs ir kiek sutrikęs nužvelgė Bilą.

– Be to, mes stengiamės jų neišgąsdinti daugiau nei reikia, nes jie ir taip yra labai įsitempę, – įsiterpė Dynas. Jis vis dar stengėsi kalbėti ramiai. – Patiriantys tokį didelį stresą žmonės gali ir įkąsti. Sužaloti save. Sužaloti kitus. Kartais tokiems kaip mes pridaryti daug bėdos.

Išgirdęs šiuos žodžius, Persis nerviškai timptelėjo lūpą. „Bėda“ jam turėjo didelę galią. Sukelti bėdą yra gerai. Patekti į ją – ne.