Stephen King - Žalioji mylia

– Mes privalome kalbėti, o ne šaukti, – aiškino Dynas. – Tas, kuris šaukia ant kalinių, nesugeba susitvardyti.

Persis žinojo, kas sukūrė šią citatą – aš. Bosas. Meilė tarp Persio Vetmoro ir Polo Edžkoumo dar nebuvo užgesusi, atminkite, tuo metu dar buvo vasara – iki tikrųjų linksmybių buvo likę gana daug laiko.

– Bus kur kas geriau, – tęsė Dynas, – jei šią įstaigą traktuosi kaip intensyvios slaugos palatą ligoninėje. Čia geriausiai elgtis tyliai...

– Aš manau, kad ši įstaiga yra šlapimo pilnas kibiras, kuriame skandinamos žiurkės, – atšovė Persis. – Štai ir viskas. O dabar palikite mane ramybėje.

Jis išsilaisvino iš Dyno rankos, žengė tarp jo ir Bilo ir nuleidęs galvą nužingsniavo koridoriumi. Persis ėjo per daug arti Prezidento kameros – pakankamai arti, kad Flandersas galėtų jį sučiupti ir galbūt prikulti su ta pačia kietmedžio lazda, jei Flandersas būtų tokio tipo žmogus. Suprantama, Flandersas toks nebuvo, tačiau taip galėjo pasielgti Vadas. Jei jam būtų pasitaikiusi proga, Vadas būtų prikūlęs Persį, norėdamas vien pamokyti. Tai, ką kitą vakarą man pasakė Dynas, pasakodamas šią istoriją, įstrigo atmintyje visam laikui, nes paaiškėjo, jog tai buvo savotiška pranašystė.

– Vetmoras nesuprato, jog jis jiems neturi jokios galios, – sakė Dynas. – Jis niekaip negali pabloginti pasmerktųjų padėties, juos įmanoma tik vieną kartą nužudyti elektros kėdėje. Kol Vetmoras šito nesupras, jis kels pavojų sau pačiam ir mums visiems.

Persis nuėjo į mano kabinetą ir užtrenkė iš paskos duris.

– Na, na, – pastebėjo Bilas Dodžas. – Jis primena ištinusią ir giliai apimtą uždegimo sėklidę.

– Tu dar nežinai nė pusės to, ką jis gali iškrėsti, – atsiliepė Dynas.

– Geriau pažvelk į šviesiąją reikalo pusę, – atkirto Bilas. Jis visada siūlo kitiems pažvelgti į šviesiąją pusę; dėl to kiekvieną kartą, kai šie žodžiai išsprūsta iš Bilo lūpų, norisi trenkti jam į nosį. – Bent jau tavo peliukui pavyko pabėgti.

– Taip, bet mes jo daugiau nebematysime, – atšovė Dynas. – Manau, šį kartą tas prakeiktas Persis Vetmoras jį išgąsdino visam laikui.

3

Tai buvo. logiška, tačiau neteisinga. Peliukas sugrįžo jau kitą vakarą. Kaip tik pirmąjį iš dviejų laisvų Persio Vetmoro vakarų, o po to Persis buvo perkeltas į kapinių pamainą.

Vilis iš garlaivio pasirodė apie septintą valandą. Kai jis vėl apsireiškė, budėjau aš, Dynas ir Heris Tervilidžeris. Pamainai vadovavo Heris. Formaliai aš budėdavau dieninėmis pamainomis, tačiau pasilikdavau po darbo, kad praleisčiau valandėlę kitą su Vadu, kurio bausmės įvykdymo diena tuo metu artinosi. Išoriškai Biterbakas laikėsi stoiškai, kaip ir dera jo genties atstovams, tačiau aš mačiau, kaip jo viduje tarsi nuodinga gėlė auga baimė. Tad mes kalbėdavomės. Su pasmerktaisiais galima pasikalbėti ir dienos metu, tačiau tam trukdo kalbos ir šūksniai (ką jau kalbėti apie atsitiktinių muštynių garsus), sklindantys iš pasivaikščiojimų kiemo, presų tarškėjimas lėkščių gamybos ceche, atsitiktiniai prižiūrėtojų riksmai, liepiantys kokiam nors Harviui padėti ar paimti tą kaplį ar atvilkti čionai savo subinę. Po keturių būdavo geriau, o po šešių dar geriau. Optimalus laikas būdavo nuo šešių iki aštuonių. Po aštuonių pamatydavai, kaip ilgesingos mintys ima skverbtis į jų protus, – tą regėdavai pasmerktųjų akyse tarsi ilgus popietės šešėlius, – ir tada būdavo geriausia liautis. Pasmerktieji vis dar tebegirdėdavo tavo žodžius, tačiau šie nebetekdavo prasmės. Po aštuonių pasmerktieji ruošdavosi stebėti naktinį gyvenimą ir įsivaizduoti, ką jaus, kai ant jų galvų bus pritvirtintas šalmas ir koks bus oras tame juodame maiše, kurį užtemps ant jų suprakaitavusių veidų.

Tačiau aš tinkamu laiku susitikau su Vadu. Jis man papasakojo apie savo pirmąją žmoną ir kaip jie Montanoje pasistatė namelį. Tai buvo laimingiausios jų gyvenimo dienos. Vanduo būdavo toks šaltas ir tyras, jog kiekvieną kartą jį gerdamas jausdavai, lyg kas peiliais raižytų burną.

– Ei, misteri Edžkoumai, – kreipėsi Vadas. – Ar manote, kad žmogus, nuoširdžiai atgailaujantis dėl to, ką padarė, gali sugrįžti į laikus, kada jis buvo laimingiausias, ir šitaip gyventi amžinai? Ar tai ir būtų rojus?

– Aš beveik tiksliai tuo tikiu, – atsakiau.

Tai buvo melas, dėl kurio nė kiek nesikrimtau. Dar prie savo motinos kelių sužinojau apie amžinybę ir tikėjau tuo, ką Teisingoji Knyga sako apie žmogžudžius: jiems neskirtas amžinasis gyvenimas. Manau, jog jie keliauja tiesiai į pragarą, kur dega kančiose, kol Dievas galiausiai linktelėdamas galvą duoda ženklą Gabrieliui papūsti į Paskutiniojo Teismo trimitą. Kai tik Gabrielius tai padarys, nelaimingieji akimirksniu išnyks... ir, ko gero, dėl to apsidžiaugs. Tačiau niekada net neužsiminiau Biterbakui ar kuriam kitam, jog tuo tikiu. Tačiau manau, jog širdies gilumoje jie tai suprato. „Kur tavo brolis, jo kraujas šaukė man iš žemės,“ – tarė Dievas Kainui, ir aš abejoju, ar šie žodžiai nors kiek nustebino tą ypatingai sunkų vaiką; kertu lažybų, kad jis su kiekvienu žengtu žingsniu girdėjo, kaip žemėje rauda Abelio kraujas.

Kai išėjau, Vadas šypsojosi. Gal jis galvojo apie savo trobelę Montanoje ir žmoną, gulinčią palei ugnį nuogomis krūtimis. Nė kiek neabejojau, jog netrukus jam teks vaikščioti po karštesnę ugnį.

Nuėjau į koridoriaus galą, ir Dynas man papasakojo apie vakarykštį susidūrimą su Persiu. Manau, jog jis laukė manęs, sutelkęs visą kantrybę, tad klausiausi atidžiai. Visada atidžiai klausydavausi, kai būdavo kalbama apie Persį, nes šimtu procentų sutikdavau su Dynu – maniau, jog Persis yra iš tų žmonių, kurie gali pridaryti daug bėdos tiek mums visiems, tiek pačiam sau.

Kai Dynas baiginėjo savo pasakojimą, pasirodė senasis Tu—Tu su savo raudonu užkandžių vežimėliu, kuris buvo išmargintas ranka išrašytomis citatomis iš Biblijos („ATGAILAUK, nes VIEŠPATS teis savo tautas“, Senasis Testamentas, 5—oji knyga, 32:36, „Ir, žinoma, aš pareikalausiu jūsų gyvybės KRAUJO“, Senasis Testamentas, 1—oji knyga, 9:5, ir panašiais linksmais, keliančiais dvasią pamokymais), ir pardavė mums sumuštinių bei gaiviųjų gėrimų. Dynas kaip tik tuo metu bandė kišenėje sužvejoti smulkių pinigų ir tvirtino, jog daugiau nebepamatysime Vilio iš garlaivio, nes tas prakeiktas Persis Vetmoras išbaidė jį visiems laikams, kai senasis Tu—Tu paklausė:

– O kas gi tada yra ten?

Mes atsisukome ir pamatėme peliuką, visoje savo didybėje šuoliuojantį Žaliosios mylios viduriu. Jis truputėlį pabėgėdavo, po to stabtelėdavo, apsidairydavo savo žvitriomis kaip tepalo lašai akutėmis ir vėl imdavo bėgti.

– Ei, peliuk! – sušuko Vadas. Peliukas sustojo, pažvelgė į jį, krutindamas ūsus. Sakau jums, išties atrodė, kad tas prakeiktas padaras suprato, kai kreipdavomės į jį. – Gal tu esi koks nors dvasinis vadovas?

Biterbakas numetė peliukui kąsnelį sūrio, likusio nuo jo vakarienės. Sūris nukrito tiesiai priešais peliuką, tačiau Vilis iš garlaivio net nedirstelėjo į jį, o ramiausiai tęsė savo kelionę Žaliąja mylia, apžiūrinėdamas tuščias kameras.

– Viršininke Edžkoumai! – pašaukė Prezidentas. – Ar nemanote, kad šis mažas nenaudėlis žino, jog čia nėra Vetmoro? Prisiekiu Dievu, aš esu tuo tikras!

Aš galvojau taip pat... tačiau nesiruošiau šito pasakyti garsiai.

Koridoriuje pasirodė Heris, tampydamas savo kelnes, kaip buvo įpratęs daryti po kelių gaivinančių minučių, praleistų tualete, ir sustojo išplėstomis akimis. Tu—Tu taip pat spoksojo, o šypsnys, sustingęs jo bedantėje burnoje, nemaloniai išdarkė suglebusį veidą.