Stephen King - Žalioji mylia

Į repeticiją buvome susirinkę visi trys, tie patys, kurie dalyvaus pagrindiniame įvykyje. Brutalusis, mūsų žargonu tariant, buvo „išvarytas“, o tai reiškė, kad jis turės uždėti šalmą, stebėti gubernatoriaus linijos telefoną, iškviesti savo vietoje prie sienos laukiantį gydytoją, jei iškils būtinumas, ir duoti įsakymą nustatyti limbą ant antros padalos, kai ateis reikiamas momentas. Jei viskas pavyks gerai, nė vienas nebus pagirtas. Jei kas nors nepavyks, liudininkai kaltins Brutalųjį, o mane – kalėjimo viršininkas. Nė vienas iš mūsų dėl to nesiskundė; nieko gero iš to nebūtume pešę. Pasaulis sukasi, ir tiek. Gali tik laikytis ir suktis kartu su juo arba atsistoti ir priešintis – tada būsi nusviestas.

Nepraslinkus nė trims minutėms po to, kai Biterbakas iš korpuso buvo išvestas į Arkadą, Dynas, Heris Tervilidžeris ir aš nuėjome į Vado kamerą pirmai repeticijai. Kameros durys buvo praviros, ant Vado gulto sėdėjo senasis Tu—Tu išsidraikiusiais plonais žilais plaukais.

– Visa paklodė išterliota, – pastebėjo Tu—Tu. – Jis tikriausiai norėjo ja atsikratyti anksčiau nei jūs, vyručiai, ją išvirsite, – ir sukikeno.

– Nutilk, Tu—Tu, – subarė Dynas. – Vaidinkime rimtai.

– Gerai, – sutiko Tu—Tu, ir jo veidas akimirksniu tapo grėsmingai orus.

Tačiau jo akys šelmiškai tviskėjo. Senasis Tu—Tu niekada neatrodydavo gyvybingesnis nei tais momentais, kai vaidindavo mirusį.

Aš žengiau į priekį.

– Arlenai Biterbakai, atstovaudamas Valstijos teismui ir taip toliau, aš turiu įgaliojimą ir taip toliau, ši bausmė turi būti įvykdyta viena minutė po pusiaunakčio ir taip toliau. Ar prieisite arčiau?

Tu pakilo nuo gulto.

– Einu, einu, einu, – atsakė jis.

– Apsisukite, – paliepė Dynas.

Tu—Tu apsisuko, Dynas apžiūrėjo jo pleiskanotą pakaušį. Rytoj vakare bus nuskustas Vado viršugalvis, ir kai jį tuo metu apžiūrinės Dynas, jis turės įsitikinti, ar nereikia kur dar pataisyti. Šeriai gali pabloginti srovės tekėjimą, apsunkinti uždavinį.

Viską, ką mes darėme šiandien, turėjo šį uždavinį palengvinti.

– Gerai, Arlenai, eiva, – pasakiau Tu—Tu, ir mes išėjome.

– Einu koridoriumi, einu koridoriumi, einu koridoriumi, – kartojo Tu—Tu.

Aš ėjau jam iš kairės, o Dynas iš dešinės. Heris sekė iš paskos. Koridoriaus pradžioje pasukome į dešinę, nutoldami nuo gyvenimo, kuris vyko pasivaikščiojimų kieme, ir artindamiesi prie mirties, viešpatavusios sandėlyje. Įėjome į mano kabinetą, ir Tu neprašytas puolė ant kelių. Jis puikiai žinojo scenarijų, gal net geriau nei bet kuris iš mūsų. Dievas žino, kad jis kalėjime išbuvo ilgiau už mus.

– Aš meldžiuosi, aš meldžiuosi, aš meldžiuosi, – kartojo Tu—Tu iškėlęs savo gumbuotas rankas. Jos priminė garsiąją graviūrą, tikriausiai žinote, apie kurią kalbu. – Viešpats yra mano piemuo ir taip toliau.

– Kokio tikėjimo yra Biterbakas? – paklausė Heris. – Tikiuosi, jog mes neįsileisime kokio nors čerokių žiniuonio, kad jis čia kratytų savo pimpalą.

– Tiesą pasakius...

– Aš vis dar tebesimeldžiu, vis dar tebesimeldžiu, vis dar bandau susitaikyti su Jėzumi, – perrėkė mane Tu.

– Nutilk, tu senas stipena, – paliepė Dynas.

– Aš meldžiuosi!

– Tai melskis tyliai.

– Ko jūs ten terliojatės, vyručiai? – riktelėjo iš sandėlio Brutalusis.

Sandėlys taip pat buvo ištuštintas. Mes ir vėl buvome mirties zonoje; tai netgi galėjai užuosti.

– Užsičiaupk! – atšovė jam Heris. – Nebūk toks nekantrus!

– Meldžiuosi, – šypsodamasis savo nemalonia burna pertarė Tu. – Maldauju kantrybės, tik truputėlio prakeiktos kantrybės.

– Tiesą pasakius, Biterbakas tvirtina esąs krikščionis, – paaiškinau vyrams, – ir jam visiškai tinka tas vyrukas baptistas, kuris buvo atėjęs pas Tilmaną Klarką. Jo pavardė Šasteris. Man jis taip pat patinka. Jis viską daro greitai ir nenuvargina nuteistųjų. Stokis, Tu. Jau pakankamai prisimeldei.

– Einu, – atsakė Tu. – Vėl einu, vėl einu, taip, sere, einu Žaliąja mylia.

Nors Tu ir buvo neaukštas, jam teko pasilenkti, kad praeitų pro duris, esančias kabineto gilumoje. O mes turėjome dar smarkiau pasilenkti. Tai buvo pavojingas momentas, einant su tikru pasmerktuoju. Todėl kai pažvelgiau už platformos, ant kurios stovėjo Žiežirba, ir pamačiau, jog Brutalusis stovi išsitraukęs pistoletą, patenkintas linktelėjau galva. Teisingai.

Tu—Tu nulipo laiptais ir sustojo. Sudedamos medinės kėdės, iš viso jų buvo keturiasdešimt, jau buvo sustatytos. Biterbakas turės prieiti prie platformos tokiu kampu, kad jį nuo susėdusių žiūrovų skirtų saugus atstumas, o dėl tikrumo čia dar papildomai budės pustuzinis sargybinių. Jais rūpinsis Bilas Dodžas. Dar niekada liudininkams nebuvo iškilusi grėsmė būti užpultiems pasmerkto myriop kalinio, nors visi pripažinome, jog tai gana nesudėtinga... ir aš ketinau visada apsidrausti.

– Pasiruošę, berniukai? – paklausė Tu, kai mes vėl išsirikiavome pirmine tvarka laiptų, vedančių žemyn iš mano kabineto, apačioje.

Dažnai pagalvodavau, kad mes atrodydavome panašūs į kariuomenės vėliavnešius, pamiršusius savo vėliavą.

– O ką aš turiu daryti? – sušuko Persis pro vielos tinklą, skiriantį sandėlį nuo skydinės.

– Stebėk ir mokykis, – atsakiau.

– Ir nekišk nagų, kur nereikia, – tyliai sumurmėjo Heris.

Tačiau Tu—Tu jį išgirdo ir sukikeno.

Mes palydėjome jį iki platformos, ir Tu apsidairė tarsi senas veteranas kovos lauke.

– Sėdu, – pasakė jis, – sėdu, sėdu Senajai Žiežirbai ant kelių.

Priklaupiau ant dešinio kelio prie dešinės Tu kojos. Dynas priklaupė ant kairio kelio prie kairės Tu kojos. Šiuo momentu mums grėsė didžiausias pavojus, kad pasmerktasis gali mus užpulti, jei jis pasiustų... ir tai kartais atsitikdavo. Mes abu lengvai pasukome sulenktą kelį į save, kad apsaugotume kirkšnies sritį. Nuleidome smakrus, kad apsaugotume gerkles. Ir, suprantama, kuo skubiausiai pasistengėme pririšti prie kėdės pasmerktojo kulkšnis ir šitaip neutralizuoti pavojų. Per savo paskutinįjį pasivaikščiojimą Vadas avės šlepetėmis, tačiau kai tau sutraiško gerklas, žodžiai „galėjo būti ir blogiau“ menkai teguodžia. Arba kai raitaisi ant grindų su ištinusiais tarsi Meisono puodai kiaušiniais, o apie keturiasdešimt žiūrovų – dauguma jų džentelmenai iš laikraščių redakcijų – sėdi tose sulankstomose kėdėse ir viską stebi.

Mes pritvirtinome Tu—Tu kulkšnis. Sagtis Dyno pusėje buvo kiek didesnė, nes per ją tekėjo sultys. Kai rytoj čia—atsisės Biterbakas, jo kairė blauzda bus nuskusta. Paprastai indėnų kūnai nelabai plaukuoti, tačiau mes negalime rizikuoti.

Kol mes tvirtinome Tu—Tu kulkšnis, Brutalusis pririšo dešinį riešą. Heris atsargiai priėjo ir pririšo kairį. Kai jie užbaigė savo darbą, Heris linktelėjo Brutaliajam, o šis šūktelėjo Van Hėjui:

– Pasuk ant pirmos padalos!

Išgirdau, kaip Persis klausia Džeko Van Hėjaus, ką tai reiškia (sunku net įsivaizduoti, kiek mažai jis išmanė, kiek mažai išmoko per savo tarnybos E korpuse laiką), ir kaip Van Hėjus murmėdamas aiškina. Šiandien „pasuk ant pirmos padalos “ nieko nereiškė, tačiau kai Van Hėjus rytoj naktį išgirs Brutalųjį ištariant šiuos žodžius, jis pasuks rankenėlę, kuri įjungs už B korpuso esantį kalėjimo generatorių. Liudininkai išgirs švelniai ūžiantį generatorių, o šviesos visame kalėjime plykstels ryškiau. Kitose kamerose kaliniai stebės tas pernelyg ryškias šviesas ir pagalvos, jog tai jau įvyko, kad egzekucija baigta, nors iš tiesų tuo metu ji tik prasidės.