Stephen King - Žalioji mylia

Tai buvo keturių puslapių laiškas. Maniau, gyvenime niekada neparašysiu ilgesnio rašinio, o dabar, žiūrėkite, ką darau. Jei būčiau žinojęs, kad mano pasakojimas šitaip išsitęs, gal net nebūčiau pradėjęs. Aš nesuvokiau vieno dalyko – jog rašymas atrakina daugybę durų, tarsi mano tėčio senasis rašalinis plunksnakotis būtų visai ne plunksnakotis, o kažkoks keistas visraktis. Tikriausiai pelė – Vilis iš garlaivio, Misteris Džinglas, Mylios pelė – geriausiai iliustruoja tai, ką noriu pasakyti. Kol nepradėjau rašyti, nesuvokiau, kokia ji buvo svarbi. Pavyzdžiui, kaip ji tarsi ieškojo Delakrua, prieš jam pas mus atvykstant – manau, jog man anksčiau, bent jau sąmoningai, tai niekada neatėjo į galvą, kol nepradėjau rašyti ir prisiminti.

Regis, noriu pasakyti, kad nesupratau, kaip toli turėsiu sugrįžti į praeitį, idant papasakočiau apie Džoną Kofį, ar kiek ilgai aš turėsiu palikti jį savo kameroje – tą vyrą, kuris buvo toks didžiulis, kad jo kojos ne tik išsikišdavo per gulto kraštą, bet ir nukardavo iki grindų. Nenoriu, kad jį pamirštumėte, gerai? Noriu, kad matytumėte jį žiūrintį į savo kameros lubas, tyliai verkiantį ar besidangstantį rankomis veidą. Noriu, kad jį girdėtumėte, išgirstumėte jo atodūsius, kurie virpėdavo tarsi rauda, jo retas ašaringas aimanas. Tai nebuvo agonijos ir gailesčio garsai, kuriuos mes kartais išgirsdavome E korpuse, garsūs riksmai, kuriuose pasigirsdavo atgailos gaidelės; kaip ir Kofio ašarotos akys, šie garsai kažkokiu būdu buvo atsiskyrę nuo skausmo, prie kurio mes buvome įpratę. Tam tikra prasme – žinau, kaip beprotiškai tai nuskambės, žinoma, jog žinau, tačiau antraip nėra prasmės rašyti tokį ilgą kaip šis rašinį, jei negali pasakyti to, ką jauti širdimi – tam tikra prasme atrodė, Džonas Kofis gailisi viso pasaulio, ir jo gailestis yra toks didelis, kad jo niekada negalima visiškai nuslopinti.

Kartais aš sėdėdavau ir kalbėdavausi su juo kaip su visais kitais pasmerktaisiais – pašnekesiai buvo mūsų svarbiausias, atsakingiausias darbas, manau, tai jau esu pasakęs – ir bandydavau jį paguosti. Nemanau, jog man bent kartą būtų pavykę tai padaryti, ir tikriausiai suprantate, kad širdies kertelėje aš džiaugiausi, kad Džonas Kofis kankinasi. Jaučiau, kad jis nusipelnė kentėti. Kartais net pagalvodavau, jog reikėtų paskambinti gubernatoriui (ar pasirūpinti, kad tai padarytų Persis – po velnių, jis buvo prakeiktas Persio, o ne mano dėdė) ir paprašyti atidėti egzekuciją. „ Mums dar nereikėtų jo deginti, – pasakyčiau. – Kaltė vis dar per daug jį kankina, graužia, raižo jo vidurius kaip puiki aštri lazdelė. Duokite, sere, jam dar devyniasdešimt dienų. Tegul jis pats sau padaro tai, ko mes jam negalime padaryti.“

Taigi aš noriu, kad dalis jūsų dėmesio būtų skirta Džonui Kofiui, kol užbaigsiu tai, ką pradėjau – tam Džonui Kofiui, kuris guli ant savo gulto, tam Džonui Kofiui, kuris bijo tamsos ir turbūt ne be pagrindo, nes galbūt tamsoje jo laukia dvi būtybės šviesiais garbanotais plaukais – jau nebe mergaitės, o dvi keršto siekiančios harpijos? Apie tą Džoną Kofį, kurio akys nuolat plūsta ašaromis, kaip plūsta kraujas iš neužsitraukiančios žaizdos.

7

Taigi Vadas buvo sudegintas, o Prezidentas išėjo – tiesa, netoli, tik iki C korpuso, kuris buvo daugumos iš šimto penkiasdešimt nuteistųjų iki gyvos galvos namai Kould Mauntine. Paaiškėjo, jog Prezidentui buvo lemta gyventi dvylika metų. 1944—aisiais jis buvo paskandintas kalėjimo skalbykloje. Ne Kould Mauntino kalėjimo – Kould Mauntinas buvo uždarytas 1933—iaisiais. Nemanau, jog kaliniams tai būtų buvę svarbu – sienos visur yra sienos, kaip jie sako, o Senoji Žiežirba atskiroje akmeninėje mirties kameroje, manau, žudė taip pat kaip ir Kould Mauntino sandėlyje.

O Prezidentą kažkas įgrūdo žemyn galva į vonią su rūbų valymo skysčiu ir palaikė, kol prigers. Kai prižiūrėtojai jį iš ten ištraukė, beveik visas Prezidento veidas buvo išėstas chemikalų. Teko jį atpažinti pagal pirštų atspaudus. Apskritai gal jam būtų buvę geriau Senosios Žiežirbos glėbyje... tačiau tada jis nebūtų turėjęs tų papildomų dvylikos metų, ar ne? Tačiau nemanau, jog Prezidentas būtų labai apie juos galvojęs paskutinę savo gyvenimo minutę, kai jo plaučiai bandė išmokti kvėpuoti šarminiu valymo skysčiu.

Taip ir nepavyko sučiupti to, kuris šitaip padarė. Tuo metu aš jau nebedirbau pataisos įstaigų sistemoje, tačiau man parašė ir papasakojo Heris Tervilidžeris. „Jam buvo pakeista bausmė pirmiausia todėl, kad Prezidentas buvo baltaodis, – rašė Heris. – Tačiau galų gale jis gavo tą patį. Tiesiog manau, jog Prezidentui egzekucija buvo atidėta ilgesniam laikui, kuris vieną kartą pasibaigė.“

Kai Prezidentas išvyko, mūsų gyvenimas E korpuse pasidarė ramus. Heriui ir Dynui laikinai buvo paskirtos kitos pareigos, tad kurį laiką Žaliojoje mylioje buvome likę tik aš, Brutalusis ir Persis. O tai reiškė, jog buvome likę tik mudu su Brutaliuoju, nes Persis daugiausia laikėsi nuošaly. Galiu pasakyti, kad tas jaunuolis tiesiog genialiai mokėjo nieko neveikti. Ir gana dažnai (bet tik tada, kai nebūdavo Persio) pasirodydavo kiti vyrukai, kaip vadindavo Heris, „pasikalbėti iš širdies“. Labai dažnai tokiais atvejais pasirodydavo ir peliukas. Mes jį maitindavome, o jis tupėdavo ėsdamas ir iškilmingai tarsi Saliamonas stebėdamas mus savo žibančiomis tamsiomis akutėmis.

Ši ramybė, netgi nepaisant daugiau nei atsitiktinių Persio priekabių, tęsėsi kelias savaites. Tačiau visi geri dalykai kada nors baigiasi, ir vieną liepos pabaigos lietingą pirmadienį – sakiau jums, jog ta vasara buvo lietinga ir drėgna? – aš vėl atsidūriau ant atrakintos kameros gulto, kur laukiau atvykstant Eduardo Delakrua.

Jis atvyko netikėtai triukšmingai. Durys, vedančios į pasivaikščiojimų kiemą, subildėjo, įleisdamos šviesos srautą, pasigirdo grandinių žvangėjimas ir išgąsdintas balsas, kažką murmantis anglų ir keidžanų prancūzų kalbos mišiniu (Kould Mauntino kaliniai šią tarmę vadino da bayou ), ir Brutaliojo riksmas.

– Eik! Liaukis! Dėl Dievo! Persi, liaukis!

– Judinkis, tu sukruštas prancūzų pedike! – klykavo Persis, visai nekreipdamas dėmesio į Brutalųjį.

Ir staiga išniro Persis, viena ranka tempdamas menkutį žmogelį. Antroje rankoje Persis laikė savo lazdą. Įsitempusi šypsena apnuogino jo dantis, o Persio veidas buvo ryškiai raudonas. Tačiau jis neatrodė labai nelaimingas. Delakrua stengėsi neatsilikti, tačiau jo kojos buvo surakintos grandine, ir, kad ir kaip greitai jis bevilko savo kojas, Persis vis tiek tempė jį greičiau. Pašokau kaip tik laiku, kad sugaučiau jį begriūvantį, ir šitokiu būdu mes susipažinome su Delu.

Persis, iškėlęs lazdą, puolė Delakrua, tačiau viena ranka jį sulaikiau. Prie mūsų šnopuodamas prisiartino Brutalusis, kuris buvo toks pat priblokštas ir nepatenkintas visu tuo, kas čia dedasi, kaip ir aš.

– Neleiskite jam daugiau manęs mušti, m'sieu, – pralemeno Delakrua. – S'il vous plaît, s'il vous plaît! [*Prašau, prašau (pranc.)]

– Leiskite man jį pamokyti, leiskite pamokyti! – šaukė Persis, verždamasis į priekį.

Jis pradėjo savo lazda talžyti Delakrua pečius. Delakrua klykdamas iškėlė rankas, ir lazda ėmė vanoti jo melsvų kalėjimo marškinių rankoves. Tą vakarą mačiau jį nusivilkusį marškinius. To vyručio mėlynės galėjo nepranykti nuo Kalėdų iki Velykų. Šis vaizdas sugadino man nuotaiką. Delakrua buvo žudikas, ir niekas jam nejautė ypatingos meilės, tačiau mes E bloke šitaip nesielgdavome. Bent jau tol, kol čia nepasirodė Persis.