Stephen King - Žalioji mylia

Jau maniau, kad Persis išsitrauks savo lazdą ir ims ja barbenti į grotas, kad Delakrua pamatytų, kas čia yra viršininkas, tačiau jis tik stovėjo susidėjęs rankas ant klubų ir žiūrėjo vidun.

Ir dėl nenusakomos žodžiais priežasties aš paaiškinau:

– Delakrua tik ką prašė dėžutės, Persi. Manau, jis tikisi, kad peliukas joje miegos. Kad galės jį laikyti kaip naminį gyvulėlį, – pasistengiau savo balsui suteikti skeptišką toną ir labiau pajutau nei pamačiau, jog Heris stebi mane su nuostaba. – Ką tu apie tai galvoji?

– Aš manau, kad vieną naktį peliukas prišiks jam ant nosies ir pabėgs, – ramiai atsakė Persis. – Tačiau spėju, kad prancūziukas šito ir nori. Praėjusį vakarą Tu—Tu vežimėlyje mačiau dailią cigarų dėžutę. Gal norės už ją penkių, o gal net visų dešimties centų.

Dabar surizikavau pažvelgti į Herį ir pamačiau, kaip atvipo jo lūpa. Tai nebuvo visiškai toks pat atsivertimas, koks įvyko Kalėdų rytą su Ebenezeriu Skrudžu, kai vaiduokliai jį patvarkė, tačiau tai buvo pašėlusiai panašu.

Persis palinko arčiau Delakrua, prakišdamas veidą pro grotų strypus. Delakrua dar labiau susitraukė. Prisiekiu Dievu, kad jis būtų išgaravęs pro sieną, jei būtų galėjęs.

– Ar turi penkis arba visus dešimt centų, tu, užriestanosi stuobry? – paklausė Persis.

– Turiu keturi centai, – atsakė Delakrua. – Atiduočiau juos už dėžutę, jei ji yra graži, s ' il est bon . [*Jeigu yra gera (pranc.)].

– Žinai, ką tau pasakysiu, – tarė Persis. – Jei tas bedantis kurvų šeimininkas parduos tau už keturis centus „Corona“ cigarų dėžutę, iš ligoninės aš nušvilpsiu truputėlį vatos, kad galėtum ją iškloti. Kai viską užbaigsime, būsime įkūrę „Hiltono“ viešbutį pelėms, – po to Persis atsigręžė į mane. – Man reikia parašyti raportą apie darbą skydinėje per Biterbako egzekuciją, – tarė jis. – Ar tavo kabinete yra pieštukų, Polai?

– Taip, – atsakiau. – Ir formų. Kairiajame viršutiniame stalčiuje.

– Ką gi, puiku, – atsakė Persis ir siūbuodamas nužingsniavo koridoriumi.

Susižvalgėme su Heriu.

– Kaip tu manai, ar jis neserga? – paklausė Heris. – Gal buvo pas gydytoją ir sužinojo, kad jam liko gyventi tik trys mėnesiai?

Atsakiau, jog nieko nenutuokiu apie tai, kas čia dedasi. Tuo metu ir kiek vėliau tai buvo tiesa. Tačiau savo laiku viskas paaiškėjo. Praslinkus keleriems metams, įdomiai pasišnekėjome per vakarienę su Holu Muru. Tuo metu mes jau galėjome kalbėtis nesivaržydami, nes Holas buvo išėjęs į pensiją, o aš dirbau berniukų pataisos namuose. Tai buvo viena iš tų vakarienių, kai geriama per daug, o valgoma per mažai, tad atsipalaiduoja liežuviai. Holas man papasakojo, kad pas jį buvo atėjęs Persis pasiskųsti manimi ir apskritai gyvenimu Mylioje. Tai įvyko netrukus po to, kai į korpusą pateko Delakrua, o mes su Brutaliuoju sulaikėme Persį, kad šis mirtinai nesumuštų pasmerktojo. Persį labiausiai suerzino mano paliepimas jam dingti iš akių. Persis manė, kad susigiminiavęs su gubernatoriumi žmogus negali taikstytis su tokiais žodžiais.

Ką gi, papasakojo man Muras, jis stengėsi sutramdyti Persį kiek įmanydamas ilgiau, tačiau kai jam paaiškėjo, jog Persis pasinaudos savo ryšiais, kad aš būčiau nubaustas ir bent jau perkeltas į kitą kalėjimo dalį, jis, Muras, įsitempė Persį į savo kabinetą ir pažadėjo, kad leis Persiui veikti pirmame plane per Delakrua egzekuciją, jei Persis nustos siūbavęs valtį. Kad Persis iš tiesų bus prie pat kėdės. Kaip visada už egzekuciją būsiu atsakingas aš, tačiau liudininkai šito nežinos; jiems atrodys, kad vadovauja paradui ponas Persis Vetmoras.

Muras nežadėjo nieko daugiau nei mes jau buvome aptarę ir su kuo aš sutikau, tačiau Persis šito nežinojo. Jis pažadėjo liautis grasinęs, jog pasistengs dėl mano perkėlimo į kitas pareigas, ir atmosfera E korpuse sušvelnėjo. Jis netgi sutiko, kad Delakrua laikytų senąją Persio Nemezidę kaip naminį gyvulėlį. Net stebina, kad kai kurie žmonės gali pasikeisti jiems pasiūlius tinkamą stimulą; Persio atveju Murui tereikėjo pažadėti, kad leis atimti mažo praplikusio prancūzo gyvybę.

9

Tu—Tu galvojo, jog keturi centai yra pernelyg mažai už peliuko „Corona“ cigarų dėžutę ir tikriausiai jis buvo teisus – kalėjime cigarų dėžutes labai vertino. Jose galėjai laikyti tūkstančius įvairiausių smulkmenų, jos maloniai kvepėjo, ir kažkas tose dėžutėse primindavo mūsų klientams, ką reiškia būti laisvu žmogumi. Manau, todėl, kad kalėjime buvo leidžiama rūkyti cigaretes, tačiau cigarų ne.

Dynas Stentonas, kuris tuo metu vėl buvo sugrįžęs į korpusą, įmetė vieną centą į bendrą katilą, aš taip pat pridėjau vieną. Kai Tu ir dabar nenorėjo skirtis su dėžute, Brutalusis apsiėmė jį apdoroti, iš pradžių gėdindamas, kad negalima būti tokiu gobšuoliu, vėliau pažadėdamas, jog jis, Brutas Hauvelas, asmeniškai atiduos tą „Corona“ cigarų dėžutę į Tu rankas, kai bus įvykdyta Delakrua egzekucija.

– Galbūt šešių centų ir per maža, jei kalbėtume apie tos cigarų dėžutės pardavimą , – aiškino Brutalusis, – tačiau privalai sutikti, jog tai puiki kaina už jos nuomą. Po mėnesio, daugiausiai po šešių savaičių, Delakrua nužingsniuos Žaliąja mylia. Taigi tu beveik nepastebėsi, kaip dėžutė vėl atsidurs ant tavo vežimėlio apatinės lentynos.

– Jis gali pasistengti, kad minkštaširdis teisėjas nukeltų bausmės įvykdymo laiką, ir dainuoti sau „Kaip man jaunystės negailėt su bičiuliu senu“, – paprieštaravo Tu, tačiau puikiai žinojo, jog taip neatsitiks, ir Brutalusis žinojo, kad Tu tai žino.

Senasis Tu—Tu stumdė po Kould Mauntiną tą savo prakeiktą vežimėlį su citatomis iš Biblijos nuo tų laikų, kai dar buvo važinėjama arkliais ir turėjo daugybę informacijos šaltinių... tuo metu netgi maniau, kad jo šaltiniai patikimesni už mūsų. Jis žinojo, kad Delakrua jau išsižadėjo minkštaširdžiai teisėjai. Jam beliko tikėtis pasigailėjimo tik iš gubernatoriaus, kuris paprastai nesuteikdavo malonės vyrukams, išspirginusiems pusę tuzino jo rinkėjų.

– Net jei jam ir nebus atidėtas nuosprendžio įvykdymo laikas, ta pelė iki spalio, o gal net iki pat Padėkos dienos šiks dėžutėn, – ginčijosi Tu, tačiau Brutalusis matė, kad jo užsispyrimas mažta. – Kas iš manęs pirks cigarų dėžutę, kuri buvo pelės tualetas?

– O, Dieve, – atkirto Brutalusis. – Tai kvailiausias dalykas, kurį kada nors iš tavęs, Tu, esu išgirdęs. Tai jau viršūnė. Pirmiausia, Delakrua taip švariai užlaikys tą dėžutę, kad galėsi iš jos valgyti bažnytinius pietus – jis taip myli tą peliuką, kad, jei prireiktų, išlaižytų dėžutę.

– Nebūk toks tikras, – pertraukė Tu, suraukdamas nosį.

– Antra, – tęsė Brutalusis, – pelės šūdas nėra nieko baisaus. Tai tik kieti maži rutuliukai, kaip šratai paukščiams šaudyti. Tereikia juos iškratyti, ir viskas.

Senasis Tu puikiai suprato, jog toliau priešintis nėra prasmės; jis buvo pakankamai gyvenimo pamokytas, kad suvoktų: gali atsukti veidą silpnam vėjeliui, tačiau per uraganą geriau susigūžti. Tai nebuvo tikras uraganas, tačiau mums, mėlynšvarkiams, patiko peliukas, be to, mums patiko mintis, kad Delakrua galės laikyti peliuką, vadinasi, tai reiškė bent jau vėtrą. Taigi Delakrua gavo dėžutę, o Persis ištesėjo duotą pažadą – po dviejų dienų dėžutės dugnas buvo išklotas minkšta vata iš ligoninės. Persis pats padavė vatą, ir aš išvydau Delakrua akyse baimę, kai jis pro grotas ištiesė ranką ją paimti. Delakrua bijojo, kad Persis pačiups jo ranką ir sulaužys pirštus. Aš taip pat šiek tiek baiminausi, tačiau nieko panašaus neįvyko. Tai turbūt vienintelis kartas, kai Persis man beveik patiko, tačiau net ir tada jo akyse buvo pastebimas nuožmus pasitenkinimas. Delakrua turėjo naminį gyvulėlį; Persis taip pat. Delakrua laikys savąjį, mylėdamas ir globodamas jį kiek pajėgs; Persis kantriai lauks (bent jau tiek kantriai, kiek toks žmogus kaip jis pajėgia), o paskui sudegins gyvą.