Stephen King - Žalioji mylia

Pamaniau, pranešiu, kad sergu ir, kaip ten būtų, nueisiu pas daktarą Sadlerį. Nenorėjau daktaro Sadlerio dvokiančių ir pykinančių sulfamido tablečių, tačiau bet kas buvo geriau nei klūpėti prie malkų krūvos ir stengtis neklykti, kai pimpalas sako, kad jis buvo panardintas į žibalą ir padegtas.

Vėliau, kai mūsų virtuvėje rijau aspirino tabletę ir klausiausi švelnaus Džanisės knarkimo kitame kambaryje, prisiminiau, jog šiandien į korpusą turi būti atvežtas Viljamas Vartonas, o Brutaliojo nebus – jis buvo paskirtas į kitą kalėjimo galą, kur turėjo padėti perkelti į naują pastatą bibliotekos likučius ir likusius ligoninės įrenginius. Nors mane ir kamavo skausmas, jaučiausi neturįs teisės palikti Vartoną tik su Dynu ir Heriu. Jie buvo puikūs vyrai, tačiau Kurčio Andersono pranešime buvo parašyta, jog Viljamas Vartonas – tai ypatingai dideli nemalonumai. „Šis vyrukas į nieką nekreipia dėmesio“, buvo parašęs Kurtis ir pabraukęs du kartus.

Tuo metu skausmas jau buvo kiek apslopęs, ir aš pajėgiau mąstyti. Atrodė, geriausia susiruošti į kalėjimą anksti. Galėjau ten nukakti šeštą valandą, kaip tik tuo metu, kai paprastai atvykdavo kalėjimo viršininkas Muras. Jis pasirūpintų, kad Brutas Hauvelas būtų perkeltas į E korpusą, kol bus įkurdintas Vartonas, o aš galėčiau padaryti seniai uždelstą vizitą pas gydytoją. Kould Mauntinas buvo kaip tik pakeliui.

Per dvidešimties mylių kelionę iki kalėjimo mane du kartus apėmė staigus poreikis šlapintis. Abu kartus suspėjau sustoti ir gana lengvai sutvarkyti savo reikalą (tokiu ankstyvu metu kaimo keliuose beveik nebūdavo automobilių). Nė vienas iš tų dviejų tuštinimųsi nebuvo toks skausmingas kaip anas, išvertęs mane iš kojų pakeliui į būdelę, tačiau abu kartus turėjau nusitverti savo mažo „Fordo“ kupė durų rankenėlę iš keleivio pusės, kad išsilaikyčiau, ir jaučiau, kaip mano įkaitusiu veidu srūva prakaitas. Taip, aš rimtai sirgau.

Kad ir kaip būtų, aš atvažiavau. Įsukau pro pietinius vartus, pastačiau automobilį įprastoje vietoje ir iš karto nuėjau pas kalėjimo viršininką. Tuo metu buvo kaip tik šešios valandos. Panelės Hanos kabinetas buvo tuščias, – ji nepasirodys anksčiau nei šiek tiek civilizuotesnę septintą valandą, – tačiau Muro kabinete degė šviesa; mačiau ją sklindant pro durų kalnų krištolo stiklą. Atsainiai pasibeldžiau ir atidariau duris. Muras pakėlė galvą nustebęs, kad tokią neįprastą valandą pasirodė lankytojas, o aš būčiau daug ką atidavęs, kad nebūtų tekę jo išvysti tokios būsenos, kai Muro veidas buvo apnuogintas, užkluptas iš netyčių. Jo paprastai labai tvarkingai sušukuoti balti plaukai styrojo į visas puses; kai aš įėjau, Muras buvo sugrūdęs į juos savo rankas. Jo akys buvo paraudusios, paakiai paburkę. Tokio bejėgiško Muro dar nebuvau matęs; jis priminė žmogų, kuris ką tik įėjo vidun po ilgo pasivaikščiojimo siaubingai šaltą naktį.

– Atleisk, Holai, užeisiu vėliau, – tarstelėjau.

– Ne, – paprieštaravo jis. – Prašau, Polai. Užeik. Uždaryk duris ir užeik. Man dabar kaip niekada gyvenime reikia su kuo nors pabūti. Uždaryk duris ir užeik.

Padariau, kaip jis liepė, pirmą kartą nuo to laiko, kai pabudau, pamiršdamas savo skausmą.

– Tai piktybinis smegenų auglys, – ištarė Muras. – Daktarai turi jo rentgeno nuotraukas. Atrodo, jog jie labai patenkinti šiomis nuotraukomis. Vienas iš jų pasakė, jog tai galbūt geriausios kada nors padarytos nuotraukos, bent jau iki šiol; sakė jas išspausdins kažkokiame Naujosios Anglijos medicininiame žurnale. Jis yra citrinos dydžio, pasakė daktarai, ir yra per daug giliai, tad jie negali operuoti. Jie pasakė, kad ji mirs dar prieš Kalėdas. Jai dar šito nepasakiau. Neišmąstau kaip. Negaliu sugalvoti kaip.

Tada Muras pravirko, giliai pasikūkčiodamas ir gaudydamas orą, o aš pajutau gailestį ir savotišką siaubą – baisu stebėti tokį žmogų kaip Holas Muras, kuris visada yra uždaras ir susitvardęs, atsipalaidavusį. Kurį laiką stovėjau, po to priėjau ir apkabinau jį per pečius. Jis abiem rankomis sugriebė mano ranką, tarsi skęstantis žmogus, ir pradėjo raudoti man į pilvą. Visi jo varžtai atsipalaidavo. Vėliau, kai pagaliau pajėgė susitvardyti, Holas atsiprašė. Tai jis padarė nežiūrėdamas man į akis, kaip žmogus, taip siaubingai, taip giliai pajutęs nepatogumą, jog negalės šito užmiršti iki gyvenimo pabaigos. Toks žmogus galų gale gali imti nekęsti savo bičiulio, mačiusio jį šitokios būsenos. Maniau, kalėjimo viršininkas Muras taip nepasielgs, tačiau man nė akimirkai į galvą nešovė mintis pakalbėti apie reikalą, dėl kurio buvau atėjęs. Išėjęs iš Muro kabineto, sugrįžau ne į savo automobilį, o į E korpusą. Aspirinas jau buvo pradėjęs veikti, ir skausmas žemutinėje mano kūno dalyje virto lengvu tvinkčiojimu. Maniau, kaip nors pratempsiu dieną, įkurdinsiu Vartoną, po pietų patikrinsiu, kaip jaučiasi Muras, ir pasiprašysiu rytdienai atleidžiamas iš darbo dėl ligos. Maniau, baisiausia jau praėjo ir nenujaučiau, kad tos dienos baisiausios nelaimės dar net nebuvo prasidėjusios.

11

– Manėme, jis vis dar apsvaigęs po tyrimų, – vėliau tą popietę aiškino Dynas. Jo balsas buvo duslus, gergždžiantis, panašus į lojimą, o ant kaklo matėsi juodai violetinės mėlynės. Mačiau, kaip jam skauda tariant žodžius, ir norėjau patarti, kad patylėtų, tačiau kartais tylėti yra skaudžiau. Nutariau, jog tai yra toks kartas, tad nepravėriau burnos. – Visi mes manėme, jog jis yra apsvaigęs, ar ne?

Heris Tervilidžeris linktelėjo. Net Persis, kuris paniuręs sėdėjo atskirai, ir tas linktelėjo.

Brutalusis pažvelgė į mane, ir trumpam mūsų akys susitiko. Mes galvojome praktiškai apie tą patį, apie tai, kaip kartais gali nutikti. Klaidžioji sau vienas, viskas vyksta taip, kaip sakė filosofas Hoilis, suklysti, ir staiga bum, dangus užgriūna ant tavęs. Jie galvojo, kad Vartonas buvo apsvaigęs, gana logiška buvo šitaip pagalvoti, tačiau nė vienas nepaklausė , ar jam suleista kokių nors vaistų. Manau, jog Brutaliojo akyse įžvelgiau ir dar kažką: Heris su Dynu pasimokys iš savo klaidos. Ypač Dynas, kuris galėjo negyvas sugrįžti į savo šeimą. Persis ne. Tik ne Persis. Persis tegalėjo paniuręs sėdėti kampe, nes vėl įklimpo į šūdą.

Atsiimti Laukinio Bilo Vartono į Indianolą nuvyko septyniese: Heris, Dynas, Persis, du sargybiniai užpakalyje (pamiršau jų vardus, nors esu tikras, jog kažkada juos žinojau) ir du priekyje. Jie važiavo „Fordo“ miniautobusu, kuris buvo šarvuotas, su atseit neperšaunamais langų stiklais ir kurį mes buvome praminę „karieta“. Tai buvo kažkoks pienovežio ir šarvuoto automobilio hibridas.

Teoriškai ekspedicijai vadovavo Heris Tervilidžeris. Jis padavė apskrities šerifui dokumentus (ne Homerui Kraibusui, bet kažkuriam kitam išrinktam stuobriui, panašiam į jį), kuris perdavė misterį Viljamą Vartoną, velnišką skandalistą, extraordinaire [* Nepaprastą (pranc.)], kaip pasakytų Delakrua. Iš anksto buvo atsiųsta Kould Mauntino kalinių uniforma, tačiau šerifas ir jo žmonės nepasivargino ja aprengti Vartoną; tą jie paliko mūsų vaikinams. Kai mūsų vyrukai pirmą kartą išvydo Vartoną antrame ligoninės aukšte, jis vilkėjo medvilninius ligoninės marškinius ir avėjo pigias fetrines šlepetes. Jis buvo prakaulus vyrukas siauru spuoguotu veidu ir gausybe ilgų, susivėlusių šviesių plaukų. Jo subinė, taip pat išberta spuogais, švietė pro marškinius. Šią kūno dalį Heris ir kiti atvykusieji pamatė pirmiausiai, nes, kai jie įėjo, Vartonas stovėjo prie lango ir žiūrėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Jis neatsisuko, o toliau stovėjo, vienoje rankoje laikydamas atitrauktas užuolaidas, tylus kaip lėlė, kol Heris keikė apskrities šerifą, kad šis patingėjo aprengti Vartoną melsva kalinio uniforma, o šerifas skaitė paskaitą – ką, atrodo, yra linkęs daryti kiekvienas mano sutiktas apygardos valdininkas – ką jam priklauso daryti ir kas nepriklauso.