Stephen King - Žalioji mylia

Kai Heriui tai nusibodo (nemanau, jog tai būtų ilgai trukę), jis paliepė Vartonui apsisukti. Vartonas tą ir padarė. Jis atrodė, pasakojo savo gergždžiančiu, primenančiu lojimą, balsu Dynas, kaip bet kuris iš tūkstančių panikierių, kilusių iš kaimo glūdumos, kurie per mūsų tarnybos metus pabuvojo Kould Mauntine. Sutirštink šią išraišką ir gausi bukaprotį su polinkiu į niekšybę. Kartais juose galėdavai pamatyti polinkį į išdavystę, kai stovėdavo priremti prie sienos, tačiau dažniausiai tai būdavo polinkis muštis ir krėsti niekšybes, dar daugiau muštis ir krėsti dar daugiau niekšybių. Kai kurie žmonės tokiuose kaip Bilis Vartonas įžvelgia taurumą, tačiau aš jų skaičiui nepriklausiau. Žiurkė taip pat kovos, jei ją įvarysi į kampą. Dynas mums papasakojo, jog šio tipo veidas buvo ne ką išraiškingesnis už jo spuoguotą užpakalį. Jo smakras buvo suglebęs, akys nutolusios, pečiai nuleisti, rankos kadaravo. Taip, galėjai pamanyti, jog jam suleista morfijaus – jis iš tiesų atrodė apsvaigęs kaip bet kuris mūsų vyrams matytas narkomanas.

Čia Persis eilinį kartą niūriai linktelėjo.

– Apsivilk, – paliepė Heris, rodydamas į lovos kojūgalyje padėtą uniformą – ji buvo išimta iš rudo popieriaus, į kurį anksčiau buvo suvyniota, tačiau nepaliesta – vis dar sulankstyta taip, kaip lanksto kalėjimo skalbykloje: iš vienos rankovės kyšojo baltos medvilninės trumpikės, iš kitos – pora baltų kojinių.

Atrodė, Vartonas yra linkęs vykdyti tai, kas liepta, tačiau be pagalbos ne kažin ką tegali padaryti. Jis pajėgė užsimauti trumpikes, tačiau kai atėjo kelnių eilė, Vartonas vis bandė įkišti abi kojas į tą pačią klešnę. Galiausiai Dynas jam padėjo, nukreipdamas kojas ten, kur reikia, po to užtempdamas kelnes į viršų, užsegdamas užtrauktuką ir diržą. Vartonas tik stovėjo, net nemėgindamas padėti Dynui. Jis tuščiomis akimis dairėsi po kambarį, rankos buvo suglebusios, ir niekam neatėjo į galvą, kad jis apsimetinėja. Ne vildamasis pabėgti (bent jau aš tuo netikiu), o norėdamas pridaryti kuo daugiau bėdos, kai pasitaikys palanki proga.

Dokumentai buvo pasirašyti. Viljamas Vartonas, kuris nuo suėmimo momento buvo tapęs apygardos nuosavybe, dabar tapo valstijos nuosavybe. Lydimas žydrai uniformuotų vyrų, jis užpakaliniais laiptais per virtuvę buvo nuvestas žemyn. Vartonas ėjo nuleidęs galvą, mataruodamas savo ilgapirštėmis rankomis. Kai pirmą kartą nukrito jo kepurė, Dynas ją uždėjo. Antrą kartą Dynas tiesiog įsikišo ją savo kišenėn.

Jam pasitaikė antra galimybė iškrėsti eibių „karietos“ gale, kai vyrai uždėjo antrankius, tačiau Vartonas ja nepasinaudojo. Jei jis pajėgė mąstyti (net dabar nesu tuo tikras, arba, jei pajėgė, tai kiek), turėjo pagalvoti, jog automobilio viduje yra per mažai vietos ir per daug žmonių sukelti pakankamą sąmyšį. Po to atėjo eilė grandinėms – viena grandine buvo surakintos kulkšnys, kita – kaip vėliau paaiškėjo, per ilga – riešai.

Iki Kould Mauntino važiavo lygiai valandą. Visą tą laiką Vartonas sėdėjo ant kairio suolelio palei vairuotojo kabiną nuleidęs galvą ir tarp kelių nusvarinęs surakintas rankas. Heris sakė, kad Vartonas retkarčiais kažką suvapėdavo. O Persis tiek pamiršo savo siaubą, kad išdrįso pasakyti, jog tam užriestanosiui stuobriui nuo atvipusios apatinės lūpos varvėjo seilės: jos tyško po lašelį, kol tarp kojų pasidarė maža balutė. Vartonas priminė šunį, kuriam karštą vasaros dieną nuo liežuvio galo tyška seilės.

Spėju, kad atvykę prie kalėjimo jie įvažiavo pro pietinius vartus, pravažiuodami palei pat mano mašiną. Pietinio praėjimo sargybinis atidarė didžiulius vartus, skiriančius automobilių stovėjimo aikštelę nuo pasivaikščiojimų kiemo, ir „karieta“ pravažiavo. Kieme buvo atvangos metas, čia matėsi vos keli žmonės, ir tai dauguma jų kauptukais pureno daržą. Moliūgų rinkimo metas. Jie privažiavo tiesiai prie E korpuso ir sustojo. Vairuotojas atidarė dureles, pasakė mūsų vyrukams varysiąs „karietą“ į automobilių parką pakeisti alyvą ir mandagiai padėkojo, jog buvo gera kartu dirbti. Papildomai paskirti sargybiniai, du iš kurių sėdėjo gale ir valgė obuolius, išvažiavo kartu. Plaikstėsi praviros mašinos durelės.

Dynas, Heris ir Persis liko vieni su surakintu kaliniu. Šitiek žmonių turėjo pakakti, – būtų pakakę, – jei jų nebūtų užliūliavęs liesas kaip skiedra kaimietukas, stovintis purve nuleista galva ir grandinėmis surakintais riešais bei kulkšnimis. Vyrai jį pavedėjo kokius dvylika žingsnių link durų, vedančių į E korpusą, išsirikiuodami ta pačia tvarka, kuria mes lydime kalinius Žaliąja mylia. Heris ėjo iš kairės, Dynas – iš dešinės, o Persis, rankoje laikydamas savo lazdą, iš užpakalio. Niekas man šito nepasakė, bet aš puikiai žinau, kad Persis buvo ją išsitraukęs; jis labai mėgavosi ta savo kietmedžio lazda. Gi aš sėdėjau ten, kur turėjo būti Vartono namai, kol ateis metas vykti į karštesnę vietą – pirmoje kameroje po dešine, kai koridoriumi eini tramdomojo kambario link. Rankose laikiau lentelę su prisegtais prie jos popieriais ir apie nieką negalvojau, tik apie savo trumpą, iš anksto paruoštą kalbą ir apie tai, kaip dingsiu iš čia po velnių. Skausmas mano kirkšnyje vėl ėmė stiprėti, ir aš norėjau tik vieno – eiti į savo kabinetą ir laukti, kol šis skausmas praeis.

Dynas žengė į priekį atrakinti durų. Jis iš ryšulio, prisegto prie diržo, išsirinko reikiamą raktą ir įkišo į spyną. Vartonas atgijo kaip tik tuo momentu, kai Dynas pasuko raktą ir patraukė durų rankeną. Jis kažką nesuprantamai suklykė, – kažką panašaus į maištininko riksmą, – ir nuo šio klyksmo Heris trumpam sustingo, o Persis Vetmoras neteko amo per visą tą incidentą. Aš taip pat išgirdau šį klyksmą pro pusiau praviras duris, tačiau iš pradžių nesusiejau jo su žmogiškos būtybės garsais; pamaniau, jog kažkokiu būdu į kiemą pateko šuo ir kažkas jį sužeidė; gal koks žiaurus kalinys vožė jam kauptuku.

Vartonas pakėlė rankas, apsuko tarp jo riešų nukarusią grandinę aplink Dyno galvą ir ėmė jį smaugti. Dynas kimiai riktelėjo ir metėsi į priekį, į vėsų, elektros šviesos apšviestą mūsų mažą pasaulėlį. Vartonas laimingas sekė iš paskos, netgi stumtelėjo Dyną, be paliovos klykavo ir kažką vapaliojo, netgi juokėsi. Jo rankos buvo sulenktos per alkūnes, o riešai palei Dyno ausis. Vartonas stengėsi užveržti grandinę kiek galėdamas stipriau, brūžindamas ja Dyno kaklą.

Heris puolė Vartoną iš užpakalio, viena ranka sugriebdamas mūsų naujojo berniuko riebaluotus šviesius plaukus, o kita iš visų jėgų smogdamas Vartonui į žandą. Heris turėjo ir savo lazdą, ir prie šono prisegtą pistoletą, tačiau iš susijaudinimo nė vieno iš jų neištraukė. Nemanykite, mums ir anksčiau teko patirti vargo su kaliniais, tačiau nė vienas iš jų nebuvo mūsų užklupęs taip netikėtai, kaip tai padarė Vartonas. To vyruko klasta buvo didesnė, nei siekė mūsų patirtis. Nebuvau nieko panašaus matęs nei prieš tai, nei po to.

Ir jis buvo stiprus. Visas tas apsimestinis suglebimas išnyko. Vėliau Heris papasakojo, kad jautė, tarsi būtų užšokęs ant kažkokiu būdu atgijusio susiraizgiusių plieninių spyruoklių tinklo. Vartonas, dabar jau atsidūręs patalpos viduje, netoli budinčiojo rašomojo stalo, pasisuko kairėn ir nubloškė nuo savęs Herį. Heris atsitrenkė į rašomąjį stalą ir parkrito.

– Ohoho, berniukai! – juokėsi Vartonas. – Čia tai bent šventė! Ar ne?

Vis dar tebeklykaudamas ir tebesijuokdamas, Vartonas vėl ėmė savo grandine smaugti Dyną. Kodėl gi ne? Vartonas žinojo tą patį, ką ir mes: jį galėsime iškepti tiktai vieną kartą.