Stephen King - Žalioji mylia

Ranka, kuri buvo apkabinusi mano pečius, dabar ėmė trinti kaklą. Aš pradėjau rimti. Tuo momentu aš mylėjau Eleiną Koneli ir būčiau galėjęs išbučiuoti visą jos veidą, ką jai ir pasakiau. Galbūt man taip ir reikėjo padaryti. Bet kuriame amžiuje yra siaubinga būti vienišam ir išgąsdintam, tačiau, manau, blogiausiai yra tada, kai pasensti. Tačiau dar vienas dalykas slėgė mano mintis – toji sena ir vis dar neužbaigta istorija.

– Kad ir kaip būtų, – pasakiau, – tu buvai teisi. Rašiau apie tai, kaip į mūsų korpusą atvyko Vartonas ir vos nenužudė Dyno Stentono – vieno iš vaikinų, su kuriuo tuo metu dirbau.

– Kaip jam tai galėjo pavykti? – paklausė Eleina.

– Niekšybė ir neapdairumas, – niūriai atsakiau. – Vartonas pateikė niekšybę, o jį atvedę prižiūrėtojai – neapdairumą. Tikroji klaida buvo ta, kad grandinė, uždėta ant Vartono riešų, buvo truputėlį per ilga. Kai Dynas atrakino E korpuso duris, Vartonas stovėjo jam už nugaros. Iš abiejų Vartono pusių stovėjo prižiūrėtojai, tačiau Andersonas buvo teisus – Laukinis Bilis tiesiog nekreipė į tokius dalykus dėmesio. Jis permetė grandinę per Dyno galvą ir ėmė jį smaugti.

Eleina nusipurtė.

– Pradėjau apie tai galvoti ir nepajėgiau užmigti, tad atėjau čia. Įsijungiau „Amerikos filmų“ kanalą, tikėdamasis, jog galbūt tu irgi ateisi, ir įvyks mūsų mažas pasimatymas...

Eleina nusijuokė ir pabučiavo man į kaktą tiesiai virš antakio. Mane visą nudiegdavo, kai tai darydavo Džanisė, ir nudiegė vėl, kai tą ankstyvą rytą mane pabučiavo Eleina. Manau, jog yra dalykų, kurie niekada nesikeičia.

—... ir pamačiau šį nespalvotą penktojo dešimtmečio gamybos filmą apie gangsterius. Jis vadinasi „Mirties bučinys“.

Jaučiau, kaip mane vėl pradeda krėsti drebulys, ir pasistengiau jį nuslopinti.

– Jame vaidina Ričardas Vidmarkas, – pasakiau. Manau, tai buvo jo pirmas didelis vaidmuo. Niekada su Džanise nebuvome nuėję pasižiūrėti šio filmo, – paprastai mes praleisdavome filmus apie policininkus ir vagis, – tačiau prisimenu, jog kažkur skaičiau, kad Vidmarkas velniškai gerai suvaidino niekšą. Jam tai iš tiesų pavyko. Filme Vidmarkas yra išblyškęs... atrodo, jog jis ne vaikšto, o sklando... žmones vadina „išsišokėliais“... kalba apie išdavikus... o, kaip jis nekenčia išdavikų...

Nepaisant didžiulių pastangų, vėl ėmiau drebėti. Tiesiog nepajėgiau susivaldyti.

– Šviesūs plaukai, – sušnibždėjau. – Glotnūs šviesūs plaukai. Žiūrėjau iki tos vietos, kur jis nustumia žemyn laiptais vežimėlyje sėdinčią senutę, po to išjungiau televizorių.

– Jis tau priminė Vartoną?

– Tai buvo Vartonas, – atsakiau. – Kaip gyvas.

– Polai, – pradėjo Eleina ir nutilo.

Ji pažvelgė į išblėsusį televizoriaus ekraną (ant televizoriaus stovintis kabelinės televizijos blokelis tebebuvo įjungtas, ir jame švietė skaičius „10“ – „Amerikos filmų“ kanalo numeris), po to į mane.

– Ką? – paklausiau. – Ką, Eleina?

O pats pagalvojau: „Ji tuojau man pasakys, jog privalau liautis apie tai rašęs. Kad privalau suplėšyti iki šiol parašytus puslapius ir viską baigti.“

Tačiau Eleina atsakė:

– Stenkis, kad tai nesukliudytų tau rašyti.

Nustebęs spoksojau į ją.

– Užsičiaupk, Polai. Prarysi musę.

– Atleisk. Tiesiog... tiek to...

– Tu manei, aš tau patarsiu priešingai, ar ne?

– Taip.

Ji savo rankomis suėmė manąsias (švelniai, labai švelniai – savo ilgais gražiais pirštais ir iškreiptais bjauriais sąnariais) ir pasilenkė į priekį, nukreipdama į mano žydras akis savo rusvas, kurių kairioji buvo šiek tiek aptraukta kataraktos sukeltos miglos.

– Aš galbūt esu per sena ir per trapi, kad gyvenčiau, – tarė ji, – tačiau nesu tokia sena, kad nepajėgčiau mąstyti. Ką mūsų metuose reiškia kelios bemiegės naktys? Arba ką reiškia per televizorių išvysti vaiduoklį? Negi nori pasakyti, jog tai vienintelis vaiduoklis, kurį tau yra tekę regėti?

Pagalvojau apie kalėjimo viršininką Murą ir Herį Tervilidžerį, ir Brutą Hauvelą; prisiminiau motiną ir Melinda, savo žmoną, kuri mirė Alabamoje. Teisybė, pakankamai nusimaniau apie vaiduoklius.

– Ne, – atsakiau. – Tai nebuvo pirmas vaiduoklis, kurį man teko regėti. Tačiau, Eleina, – tai buvo šokas. Nes tai buvo jis.

Ji vėl mane pabučiavo, po to pakilo, krūptelėdama iš skausmo ir suspausdama rankomis savo šlaunis, tarsi bijotų, kad šlaunys gali iš tiesų išsiveržti pro odą, jei ji nebus pakankamai atsargi.

– Manau, aš persigalvojau dėl televizijos, – pasakė. – Turiu dar vieną tabletę, kurią laikiau juodai dienai... ar nakčiai. Išgersiu ją ir vėl atsigulsiu į lovą. Gal ir tu padarytum tą patį?

– Taip, – atsakiau. – Ko gero, reikėtų.

Vieną akimirką netgi pagalvojau, ar nepasiūlius jai nueiti į lovą kartu, tačiau išvydau jos akyse buką skausmą ir persigalvojau. Nes ji galbūt būtų atsakiusi „taip“ ir tai padariusi tik dėl manęs. Nieko gero.

Mes kartu išėjome iš televizoriaus kambario (nesuteiksiu jam garbės kitaip pavadindamas net ironijos dėlei), ir aš stengiausi prisitaikyti prie jos žingsnių, kurie buvo lėti ir skausmingai atsargūs. Pastatai skendėjo tyloje, tik už kažkurių durų girdėjosi blogo sapno apimto žmogaus dejavimas.

– Kaip manai, ar pajėgsi užmigti? – paklausė ji.

– Manau, kad taip, – atsakiau, tačiau, suprantama, nepajėgiau.

Gulėjau savo lovoje, kol patekėjo saulė, ir galvojau apie „Mirties bučinį“. Prieš akis iškildavo beprotiškai besikvatojantis Ričardas Vidmarkas, pririšantis senutę prie vežimėlio ir po to nustumiantis ją žemyn laiptais – „Taip mes elgiamės su išdavikais“, – pasakė jis senutei, o po to jo veidas susiliedavo su Viljamo Vartono veidu, koks jis atrodė, kai Vartonas atvyko į E korpusą ir Žaliąją mylią. Vartonas kikeno kaip Vidmarkas, po to šaukė: „ Čia tai bent šventė! Ar ne?“ Nesivarginau nueiti papusryčiauti, tik ne po tokių išgyvenimų; tiesiog nuėjau į soliariumą ir pradėjau rašyti.

Vaiduokliai? Taip.

Aš žinau viską apie vaiduoklius.

2

– Ohoho, berniukai!— juokėsi Vartonas. – Čia tai bent šventė! Ar ne?

Vis dar tebeklykaudamas ir tebesijuokdamas, Vartonas vėl ėmė savo grandine smaugti Dyną. Kodėl gi ne? Vartonas žinojo tai, ką žinojo Dynas ir Heris, ir mano draugas Brutas Hauvelas – mes galime tiktai vieną kartą iškepti pasmerktąjį.

– Trenk jam! – šaukė Heris Tervilidžeris. Jis buvo susikibęs su Vartonu, mėgino sustabdyti nelaimę, kol ji dar buvo vos tik prasidėjusi, tačiau Vartonas nubloškė jį į šalį, ir Heris dabar bandė atsistoti ant kojų. – Persi, trenk jam!

Tačiau Persis stovėjo, laikydamas rankoje kietmedžio lazdą, išplėstomis kaip sriubos lėkštės akimis. Jis be galo mylėjo tą savo prakeiktą lazdą, ir, jūs pasakytumėte, dabar pasitaikė proga, apie kurią jis svajojo nuo pat to momento, kai atvyko į Kould Mauntino kalėjimą... tačiau kai ši proga pasitaikė, Persis buvo per daug išsigandęs, kad ja pasinaudotų, tai buvo ne koks persigandęs mažas prancūzas, toks kaip Delakrua, ar juodaodis milžinas, toks kaip Džonas Kofis, kurio siela tikriausiai buvo atsiskyrusi nuo kūno – tai buvo besirangantis velnias.

Išėjau iš Vartono kameros, numesdamas savo lentelę su prisegamais popieriaus lapais ir išsitraukdamas 38—o kalibro pistoletą. Antrą kartą tą dieną pamiršau, kad mano vidurius degina infekcija. Nė kiek neabejojau kitų žodžiais, kad Vartono veidas buvo bereikšmis, o žvilgsnis bukas, tačiau aš išvydau kitokį Vartoną. Aš išvydau žvėries veidą... ne protingo žvėries, bet apimto gudrumo... ir klastos... ir džiaugsmo. Taip. Jis darė tai, kam buvo sutvertas. Vieta ir aplinkybės neturėjo jokios reikšmės. Taip pat išvydau paraudusį ir išsipūtusį Dyno Stentono veidą. Gyvybė jį apleidinėjo mano akyse. Vartonas pamatė mano ginklą ir atsuko į jį Dyną, kad aš negalėčiau kliudyti vieno, nekliudęs kito. Pro Dyno petį viena liepsnojanti žydra akis ragino mane šauti. Antrąją Vartono akį slėpė Dyno plaukai. Tarp jų pamačiau neryžtingai stovintį Persį su pusiau iškelta lazda. Ir tada, užstodamas visą tarpdurį į kalėjimo kiemą, žmogiškuoju pavidalu pasirodė stebuklas: Brutas Hauvelas. Jie baigė pernešti paskutiniuosius ligoninės įrenginius, ir Brutas užsuko paklausti, ar kas norės kavos.