Stephen King - Žalioji mylia

– Trenk jam, Persi, trenk! – šaukė Heris, vargais negalais stodamasis ant kojų .

Tačiau Persis stovėjo, laikydamas rankoje kietmedžio lazdą, išplėstomis kaip sriubos lėkštės akimis. Pasakytumėte, jog jam pasitaikė taip ilgai laukta proga, jo auksinė galimybė panaudoti tą savo pagalį geram tikslui, tačiau Persis buvo per daug išsigandęs ir sutrikęs, kad šia proga pasinaudotų. Tai buvo n£ koks nors persigandęs mažas prancūzas ar juodaodis milžinas, kurio siela greičiausiai buvo atsiskyrusi nuo kūno, – tai buvo besirangantis velnias.

Išėjau iš Vartono kameros, numesdamas savo lentelę su prisegamais popieriais ir išsitraukdamas 38—o kalibro pistoletą. Pamiršau, kad jau antrą kartą per tą dieną mano vidurius degino infekcija. Nė kiek neabejojau kitų žodžiais, kad Vartono veidas buvo bereikšmis, o žvilgsnis bukas, tačiau aš išvydau kitokį Vartoną. Aš išvydau žvėries veidą – ne protingo žvėries, bet apimto gudrumo... klastos... ir džiaugsmo. Taip. Jis darė tai, kam buvo sutvertas. Vieta ir aplinkybės neturėjo jokios reikšmės. Taip pat išvydau paraudusį, išsipūtusį Dyno Stentono veidą. Gyvybė jį apleidinėjo mano akyse. Vartonas pamatė ginklą ir atsuko į jį Dyną, kad aš negalėčiau kliudyti vieno, nekliudęs kito. Pro Dyno petį viena liepsnojanti žydra akis ragino mane šauti.

TREČIA DALIS

KOFIO RANKOS

1

Peržvelgdamas, ką parašiau, matau, jog „Džordžijos pušis“, kur aš dabar gyvenu, pavadinau senelių prieglauda. Tiems, kurie vadovauja šiai įstaigai, nelabai patiktų tokie mano žodžiai! Pasak reklaminių prospektų, kuriuos jie laiko hole ir siuntinėja potencialiems klientams, tai yra „modernus kompleksas vyresnio amžiaus žmonėms“. Jame netgi yra poilsio centras – taip tvirtinama reklaminiame prospekte. Tie, kurie yra priversti čia gyventi (reklaminiame prospekte mes nesame vadinami „kaliniais“, tačiau aš taip kartais pavadinu), paprasčiausiai vadina jį televizoriaus kambariu.

Šio komplekso gyventojai galvoja, jog aš nemėgstu bendrauti, nes ne per dažniausiai nueinu į televizoriaus kambarį, tačiau iš tiesų aš negaliu pakęsti televizijos programų, o ne gyventojų. Oupra, Rikis Leikas, Karnis Vilsonas, Rolanda – greta mūsų griūva pasaulis, o visiems šiems veikėjams terūpi kalbėti vien apie tai, kaip dulkinasi moterys, dėvinčios trumpus sijonus, ir vyrai su plevėsuojančiais atsegtais marškiniais. Ką gi, po velnių – neteisk kitų, nes pats būsi teisiamas, sakoma Biblijoje, tad baigsiu niurzgėti. Tiesiog kai man kyla noras tuščiai praleisti laiką, nuvažiuoju į už dviejų mylių esantį kino teatrą, kur gali pasižiūrėti filmą, neišlipdamas iš mašinos ir kur penktadienį bei šeštadienį vakarais beveik visada traukia policijos automobiliai su įjungtomis sirenomis ir melsvai blykčiojančiomis šviesomis. Mano ypatingoji draugė Eleina Koneli galvoja taip pat. Eleinai aštuoniasdešimt, ji yra aukšta ir liekna, vis dar tiesi ir gerai matanti, labai inteligentiška ir rafinuota. Ji vaikščioja labai iš lėto, nes kažkas yra nutikę jos klubams, ir žinau, jog ją siaubingai kamuoja rankų artritas, tačiau ji turi gražų ilgą kaklą – beveik kaip gulbės – ir ilgus gražius plaukus, kurie siekia pečius, kai Eleina juos išleidžia.

Svarbiausia, jog ji nemano, kad aš esu kitoks nei kiti ar vengiu žmonių kompanijos. Mudu daug laiko praleidžiame kartu, Eleina ir aš. Jei nebūčiau sulaukęs tokio groteskiško amžiaus, manau, galėčiau pavadinti ją savo mylima moterimi. Tačiau nėra taip blogai ir turėti ypatingą draugę, – tik tiek, – o kai kuriais požiūriais net geriau. Dauguma problemų ir širdies sopulių, kurie lydi įsimylėjusius paauglius, mumyse paprasčiausiai išdegė. Ir nors žinau, jog nė vienas, kuriam, sakykim, dar nėra penkiasdešimties, nepatikės, kad kartais žarijos yra geriau nei laužas. Keista, tačiau tai yra tiesa.

Taigi dieną aš nežiūriu televizoriaus. Kartais vaikštinėju; kartais skaitau; per pastarąjį mėnesį aš daugiausiai rašau šiuos memuarus, įsitaisęs tarp soliariumo gėlių. Manau, šiame kambaryje yra daugiau deguonies, o tai padeda atšviežinti seno žmogaus atmintį. Galiu jums prisiekti, kad deguonis velniškai padeda Džeraldui Riverai.

Tačiau kai negaliu užmigti, kartais aš nusėlinu į apačią ir įsijungiu televizorių. „Džordžijos pušyse“ nėra „namų kino“ ar kito panašaus kanalo, – spėju, jog tai būtų per didelė prabanga mūsų poilsio centrui, – tačiau mes matome pagrindines kabelinės televizijos programas, o tai reiškia, kad matome „Amerikos filmų“ kanalą. Tai kanalas (sakau tai dėl viso pikto tiems, kurie neturi kabelinės televizijos), per kurį dažniausiai rodomi nespalvoti filmai, ir juose nė viena moteris nenusirengia. Tai guodžia tokį seną pirdalių, koks esu aš. Gana dažnai aš nugrimzdavau į miegą ant bjaurios žalios sofos priešais televizorių, kai Frensis, pravarde Kalbantis Mulas, eilinį kartą ištraukia iš liepsnos Donaldo O'Konoro keptuvę, ar Džonas Veinas valo „Dodžą“, ar Džimis Keinis ką nors apšaukia purvina žiurke ir išsitraukia pistoletą. Kai kuriuos iš šių filmų aš buvau matęs kartu su savo žmona Džanise (ne tiesiog drauge, o geriausia drauge), ir jie mane ramina. Aktorių dėvimi rūbai, tai, kaip jie vaikšto ir kalba, netgi muzika – visa tai mane ramina. Manau, šie filmai man primena laikus, kai aš dar buvau pačiame jėgų žydėjime, o ne kandžių apgraužta relikvija, irstanti senukų namuose, kur dauguma gyventojų nešioja vystyklus ir gumines kelnes.

Tačiau tai, ką pamačiau šį rytą, manęs nepaguodė. Toli gražu.

Kartais Eleina kartu su manimi žiūri „Amerikos filmų“ kanalą – vadinamąją ankstyvųjų paukščių rytinę programą, kuri prasideda ketvirtą valandą ryto – ji man beveik nieko apie tai nesako, tačiau aš žinau, jog ją siaubingai kamuoja artritas, o vaistai, kuriuos duoda gydytojai, jau nebepadeda.

Kai ji atėjo šį rytą, su savo baltu frotiniu chalatu įslinkdama tarsi vaiduoklis, surado mane sėdintį ant didelės sofos, palinkusį virš menkų pagaliukų, kurie kažkada buvo kojos, nusitvėrusį už kelių ir mėginantį nuraminti drebulį, blaškantį mane, kaip galinga vėtra blaško medį. Jaučiau šaltį visame kūne, išskyrus kirkšnis, kurios, atrodo, sudegė kartu su šlapimtakių uždegimo šmėkla, taip stipriai kamavusia mane 1932—ųjų rudenį – Džono Kofio, Persio Vetmoro ir Misterio Džinglo, dresuoto peliuko, rudenį.

Tai taip pat buvo ir Viljamo Vartono ruduo.

– Polai, – sušuko Eleina ir atskubėjo, kiek jai leido surūdijusios vinys ir sugrūstas stiklas, įstrigęs klubuose. – Polai, kas nutiko?

– Tuoj praeis, – atsakiau, tačiau mano žodžiai nuskambėjo nelabai įtikinamai – jie trūkčiojo, buvo ištarti pro kalenančius dantis. – Tiesiog duok man minutę kitą, ir viskas praeis.

Ji atsisėdo šalia manęs ir ranka apkabino pečius.

– Žinoma, – atsakė Eleina, – tačiau kas nutiko? Dėl Dievo meilės, Polai, atrodai taip, tarsi būtum išvydęs vaiduoklį.

„Taip ir yra“ – pamaniau ir, kol neišvydau jos išsiplėtusių akių, nesuvokiau, jog ištariau balsu.

– Ne visai, – pasakiau ir patapšnojau jai per ranką (švelniai – labai švelniai!). – Tik vieną minutę, Eleina. O, Viešpatie!

– Ar jis buvo iš tų laikų, kai tu dirbai kalėjimo prižiūrėtoju? – paklausė ji. – Iš tų laikų, apie kuriuos rašei soliariume?

Linktelėjau.

– Aprašinėjau mūsiškį „Mirtininkų alėjos“ variantą...

– Žinau...

– Tik mes ją vadinome Žaliąja mylia. Dėl linoleumo ant grindų. 1932—ųjų rudenį mums atsiuntė tą vaikiną, – tą pamišėlį, – vardu Viljamas Vartonas. Jam patiko save vadinti Vaikinuku Biliu, tai netgi buvo ištatuiruota ant jo rankos. Tik vaikinukas, tačiau pavojingas. Net ir dabar prisimenu, ką apie jį parašė Kurtis Andersonas – tomis dienomis jis buvo kalėjimo viršininko pavaduotojas. „Yra paklaikusiai pašėlęs ir tuo didžiuojasi. Vartonas yra devyniolikos metų amžiaus ir į nieką nekreipia dėmesio .“ Paskutiniuosius žodžius Kurtis buvo pabraukęs.