Stephen King - Žalioji mylia

Nuėjau į Mylią ir pažvelgiau į Kofio kamerą, pusiau tikėdamasis pamatyti, jog jis nusižudė vienu iš dviejų galimų būdų mirtininkų alėjoje – arba pasikorė savo kelnėmis, arba perkando sau venas. Kofis paprasčiausiai sėdėjo savo gulto gale, susidėjęs ant kelių rankas. Šis didžiausias, kokį man yra tekę matyti, vyras žvelgė į mane keistomis drėgnomis akimis.

– Kapitone? – ištarė jis.

– Kas nutiko, milžine?

– Man reikia jus pamatyti.

– Argi tu dabar nežiūri į mane, Džonai Kofi?

Jis nieko neatsakė, tik toliau apžiūrinėjo mane tuo keistu ašarotu žvilgsniu. Aš atsidusau.

– Už sekundės, milžine.

Pažvelgiau į Delakrua, kuris stovėjo prie savo kameros grotų. Misteris Džinglas, jo numylėtinis peliukas (Delakrua jums pasakytų, jog jis išmokė Misterį Džinglą daryti visokius triukus, tačiau mes, dirbantys Žaliojoje mylioje, laikėmės beveik vieningos nuomonės, kad Misteris Džinglas šito išmoko pats) be paliovos šokinėjo nuo vienos Delo ištiestos rankos ant kitos – kaip akrobatas, šokinėjantis nuo platformos ant platformos, iškeltos aukštai arenos viduryje. Peliuko akys buvo išplėstos, ausys prigludusios prie glotnios rudos kaukolės. Nė kiek neabejojau, kad peliukas reaguoja į Delakrua nerimą. Kol juos stebėjau, peliukas Delakrua kelnių klešne nusileido ant grindų ir nubėgo per kamerą ten, kur palei sieną gulėjo ryškiai išdažyta špūlė. Jis atstūmė špūlę iki Delakrua kojų ir nekantriai pažvelgė į viršų, tačiau mažasis keidžanas nekreipė jokio dėmesio į savo draugą, bent jau tuomkart.

– Kas nutiko, bose? – paklausė Delakrua. – Ką sužeidė?

– Nieko, – atsakiau. – Mūsų naujas berniukas atvyko kaip liūtas, tačiau dabar guli ramus kaip ėriukas. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

– Tai dar nesibaigė, – atšovė Delakrua, pažvelgdamas per Mylią į kamerą, kurioje buvo pasodintas Vartonas. – L 'homme mauvais, cest vrai! [*Blogas žmogus, tas tiesa (pranc.)]

– Ką gi, – atsakiau. – Nepasiduok jam, Delai. Niekas nesiruošia versti tave šokinėti kieme su juo per virvutę.

Už nugaros išgirdau girgždesį, kai Kofis pakilo nuo savo gulto.

– Bose Edžkoumai, – pakartojo jis. Šį kartą jo balse nuskambėjo nekantrumo gaidelė. – Man reikia su jumis pasikalbėti!

Atsisukau į jį galvodamas: „Gerai, jokių problemų. Kalbėtis yra mano darbas“. Visą tą laiką bandžiau nesudrebėti, nes nuo karščio ėmė krėsti šaltis, kaip kartais būna. Karšta buvo tik kirkšnyse, kurias, atrodė, kažkas prapjovė, prigrūdo karštų anglių ir vėl užsiuvo.

– Tai kalbėk, Džonai Kofį, – pasakiau, stengdamasis, kad balsas skambėtų lengvai ir ramiai. Pirmą kartą nuo to laiko, kai Kofis pateko į E korpusą, jis atrodė taip, tarsi būtų tikras, iš tiesų būtų su mumis. Ašaros liovėsi tekėjusios iš jo akių kampučių, bent jau tuomkart, ir supratau, jog jis suvokia, į ką žiūri – į poną Polą Edžkoumą, E korpuso vyriausiąjį prižiūrėtoją, o ne į kažkokią vietą, kurion norėtų sugrįžti ir atšaukti tą siaubingą dalyką, kurį padarė.

– Ne, – tarė jis. – Jūs privalote įeiti čia.

– Tu puikiai žinai, jog negaliu to padaryti, – atsakiau, vis dar stengdamasis kalbėti nerūpestingu tonu, – bent jau ne šią minutę. Dabar aš čia vienas, o tu esi už mane kokia pusantros tonos sunkesnis. Šią popietę jau turėjome peštynes, ir to pakaks. Tad mes tiesiog pasišnekučiuosime per grotas, jei tau tas pats, ir...

– Prašau!

Kofis buvo taip tvirtai suspaudęs grotas, kad jo krumpliai pablyško, o nagai pabalo. Iš sielvarto jo veidas ištįso, o akys nuo kažkokio poreikio, kurio aš nepajėgiau suprasti, pasidarė aštrios. Prisimenu, kaip tuo metu pagalvojau, kad galbūt suprasčiau, jei taip nesirgčiau, ir tai suprasdamas galėčiau padėti Kofiui. Kai žinai, ko žmogui reikia, dažniausiai pradedi jį suprasti.

– Prašau, bose Edžkoumai! Jūs privalote įeiti vidun!

„Tai kvailiausias dalykas, kokį man yra tekę girdėti“, – pagalvojau ir po to supratau dar kvailesnį dalyką: aš ketinau tai padaryti. Atsisegiau nuo diržo raktus ir naršiau tarp jų, ieškodamas tų, kuriais galėsiu atrakinti Džono Kofio kamerą. Net tada, kai aš jaučiausi puikiai, Kofis galėjo mane pastverti ir sulaužyti į savo kelį kaip balaną, tačiau šiandien aš nesijaučiau puikiai. Ir vis tiek ketinau tai padaryti. Vienui vienas ir nepraslinkus nė pusvalandžiui po to, kai vaizdžiai buvo pademonstruota, kur gali nuvesti kvailumas ir aplaidumas turint reikalą su myriop pasmerktais žmogžudžiais, aš rengiuosi atidaryti šio juodaodžio milžino kamerą, įeiti vidun ir atsisėsti kartu su juo. Jei tai paaiškėtų, aš tikriausiai prarasčiau darbą, net jei Kofis ir nieko neiškrėstų, tačiau vis tiek aš ketinau tai padaryti.

„Sustok, – pasakiau sau, – sustok tuojau pat, Polai“. Tačiau aš nesustojau. Vienu raktu atrakinau viršutinę spyną, kitu – apatinę ir po to atitraukiau duris.

– Žinote, bose, tai galbūt ne pati geriausia mintis, – perspėjo Delakrua tokiu nervingu ir perdėtai atsargiu balsu, kad kitoms aplinkybėms aš būčiau nusikvatojęs.

– Rūpinkis savo reikalais, o aš pasirūpinsiu savaisiais, – atsakiau neatsisukdamas.

Mano akys buvo prikaustytos prie Džono Kofio akių ir prikaustytos taip stipriai, lyg būtų prikaltos vinimis. Jaučiausi tarsi užhipnotizuotas. Man pačiam mano balsas skambėjo tarsi atsikartojantis aidu iš kažkokio ilgo slėnio. Po velnių, gal aš ir buvau užhipnotizuotas.

– Jūs tiesiog čia atsigulsite ir pailsėsite.

– Viešpatie, čia tikras beprotnamis, – ištarė Delakrua virpančiu balsu. – Misteri Džinglai, aš jau beveik noriu, kad jie mane paspirgintų ir viskas baigtųsi.

Įžengiau į Kofio kamerą. Jis pasitraukė į šalį ir praleido mane. Kai Kofis atatupstas atsitraukė iki savo gulto, – jis stuktelėjo jam į blauzdas, toks aukštas buvo Kofis, – ant jo atsisėdo. Nė akimirkai nenuleisdamas nuo manęs akių, Kofis paplekšnojo čiužinį šalia savęs. Aš atsisėdau greta, ir Kofis apkabino mane per pečius, tarsi mes būtume buvę kine ir aš būčiau jo mergina.

– Ko tu nori, Džonai Kofį? – paklausiau, vis tebežiūrėdamas jam į akis – tas liūdnas, ramias akis.

– Tiesiog padėti, – atsakė jis.

Kofis atsiduso kaip žmogus, kurio laukia nelabai malonus darbas, po to uždėjo savo ranką ant mano tarpušakio, ant to kauliuko, kuris yra maždaug per pėdą žemiau bambos.

– Ei! – šūktelėjau. – Nuimk savo prakeiktą ranką...

Ir tada mane pervėrė smūgis, kažkas be skausmo persmelkė mane kiaurai. Kažkokia jėga privertė mane mėšlungiškai sutrūkčioti ant gulto ir išriesti nugarą, privertė prisiminti senąjį Tu, kai jis šaukė: „Aš kepu, aš kepu, aš esu iškeptas kalakutas!“ Nejaučiau nei karščio, nei ko nors panašaus į elektros srovę, tačiau akimirksniu išnyko visos spalvos, tarsi kažkokia jėga būtų suspaudusi pasaulį ir privertusi jį prakaituoti. Mačiau kiekvieną Džono Kofio veido porą ir kiekvieną kraujo gyslelę jo paklaikusiose akyse, mačiau mažytį gyjantį įbrėžimą jo smakre. Suvokiau, jog pirštais graibau orą ir kojomis trypiu į Kofio kameros grindis.

Po to viskas praėjo. Taip pat ir mano šlapimtakių uždegimas. Iš mano kirkšnių dingo ir šiluma, ir pulsuojantis skausmas, o iš galvos dingo karštis. Dar jaučiau prakaitą, išsisunkusį pro mano odą, užuodžiau jį, tačiau viskas jau buvo baigta.

– Kas ten dedasi? – šaižiai suriko Delakrua.

Jo balsas dar aidėjo iš toli, tačiau kai Džonas Kofis pasilenkė ir daugiau nebežiūrėjo man į akis, mažojo keidžano balsas nuskambėjo aiškiai. Atrodė, lyg kas iš mano ausų būtų ištraukęs vatos gumulėlius ar išėmęs kamščius, kurie naudojami šaudyklose.