Stephen King - Žalioji mylia

Turėjo būti juokinga, tačiau, užuot nusišypsojęs, staiga pajutau, jog tuojau pravirksiu. Rankomis užsidengiau veidą, delnais užspausdamas burną, kad prislopinčiau kūkčiojimą – nenorėjau vėl išgąsdinti Delo, kai jis tik ką pradėjo rimti – tačiau kūkčiojimo nebuvo. Taip pat ir ašarų. Po kelių akimirkų nuleidau rankas ant rašomojo stalo. Nežinau, ką tuo metu jaučiau, vienintelė aiški mintis mano galvoje buvo noras, kad niekas neužeitų į korpusą, kol šiek tiek susitvardysiu. Bijojau, kad veidas mane išduos.

Prisitraukiau arčiau „Korpuso raporto“ formą.

Kai nusiraminsiu, parašysiu apie tai, kaip mūsų naujasis „sunkus vaikas“ vos nepasmaugė Dyno Stentono, tačiau dabar galiu pripaistyti visokių kvailysčių. Pamaniau, jog mano rašysena bus juokinga, – virpanti, – tačiau ji buvo beveik tokia pati kaip visada.

Maždaug po penkių minučių padėjau pieštuką į šalį ir nuėjau nusišvilpti į greta mano kabineto esantį WC. Mane nelabai spaudė reikalas, tačiau pagalvojau, jog pajėgsiu ką nors išsunkti, idant patikrinčiau, kas man nutiko. Kol stovėjau ir laukiau, kada pradės tekėti mano skystis, buvau tikras, kad skaudės taip pat kaip ir ryte – tartum leisčiau per save smulkias stiklo šukes; paaiškės, jog tai, ką man padarė Kofis, galų gale tebuvo hipnozė.

Tačiau nepajutau jokio skausmo, o patekęs į unitazą skystis buvo skaidrus, be pūlių. Užsisegiau kelnes, patraukiau grandinę, nuleisdamas vandenį, sugrįžau prie budinčiojo rašomojo stalo ir vėl atsisėdau.

Žinojau, kas įvyko, manau, žinojau net tada, kai bandžiau save įtikinti, kad buvau užhipnotizuotas. Aš stebuklingai išgijau. Pats išgyvenau tai, dėl ko žmonės kartoja „Garbė Jėzui“, „Dievas yra galingas“. Būdamas vaikas, kuris augdamas eidavo į bet kokią baptistų ar sekmininkų bažnyčią, kuri tik tą mėnesį patikdavo jo motinai ar jos seserims, aš prisiklausiau daug istorijų apie stebuklus, užsibaigiančius žodžiais „Garbė Jėzui“ ar „Dievas yra galingas“. Netikėjau nė viena iš jų, tačiau buvo daugybė žmonių, kuriais aš tikėjau. Vienas iš jų buvo Rojus Delfainas, gyvenęs maždaug per dvi mylias nuo mūsų, kai man buvo šešeri. Delfainas kirviu nukirto savo sūnui mažąjį pirštą; tai buvo nelaimingas atsitikimas, berniukui netikėtai patraukus ranką ant pliauskos, kurią laikė ant kaladės savo tėvui galiniame kieme. Rojus Delfainas pasakojo, jog tą rudenį ir žiemą jis keliais vos nepratrynė kilimo, o pavasarį berniuko pirštas priaugo. Ataugo net nagas. Patikėjau Rojaus Delfaino žodžiais, kai jis pasakojo apie stebuklą per ketvirtadieninius susibūrimus bažnyčioje. Jo žodžiuose, kuriuos Rojus ištarė susigrūdęs rankas į savo kombinezono kišenes, buvo nuoga, paprasta tiesa, ir jais buvo neįmanoma nepatikėti. „Kai tas pirštas ėmė prigyti, jam truputį niežtėjo, naktimis negalėdavo miegoti, – aiškino Rojus Delfainas, – bet vaikas žinojo, kad tai – Dievo siųstas perštėjimas, todėl nieko nedarė. Garbė Jėzui, Dievas yra galingas.“

Rojaus Delfaino pasakojimas buvo tik vienas iš daugelio; aš užaugau supamas tikėjimo stebuklais ir stebuklingais išgijimais. Užaugau taip pat ir tikėdamas gris—gris (tik kalnuose mes tardavome šį žodį taip, kad jis rimuotųsi su „kis—kis“): tikėjau, jog kelme susitvenkęs vanduo gydo karpas, po pagalve pakištos samanos palengvina širdies skausmą dėl prarastos meilės ir, žinoma, visais tais burtais, kuriuos mes vadinome „neturėsi, jeigu...“ – tačiau aš netikėjau, jog Džonas Kofis yra gris—gris tipo burtininkas. Aš žiūrėjau jam į akis. Dar svarbiau, jutau jo prisilietimą. Jo prisilietimas buvo panašus į kažkokio keisto ir nuostabaus gydytojo lytėjimą.

Aš juk sutaisiau, ar ne?

Ši frazė aidėjo mano galvoje lyg nuotrupa dainos, kurios negali atsikratyti, ar burtažodis.

Aš juk sutaisiau, ar ne?

Tik sutaisė ne jis. Dievas. Tai, jog Džonas Kofis pasakė „aš“ galima priskirti jo neišmanymui, bet ne pasipūtimui, tačiau aš žinojau – bent jau tikėjau – iš to, ką išgirdau tose „Jėzaus garbinimo“, „Viešpaties Galybės“ bažnyčiose, pušynų kertelėse, kur taip mėgdavo kartoti „amen“ mano dvidešimtmetė motina ir mano tetos: stebuklingas išgijimas nepriklauso nei nuo pagijusio, nei nuo gydančiojo, o tik nuo Dievo valios. Tam, kuris stebuklingai išgydo ligonį, yra normalu, netgi būtina džiaugtis, tačiau pagijęs yra įpareigotas paklausti kodėl – medituoti apie Dievo valią ir neapsakomai ilgą kelią, kurį nuėjo Dievas, kad įvykdytų savo valią.

Ko šiuo atveju iš manęs norėjo Dievas? Ko jis taip stipriai norėjo, kad į vaikų žudiko rankas įdavė gydomąją galią? Kad būčiau korpuse, o ne gulėčiau kaip sergantis šuo namuose, drebėdamas lovoje ir iš visų savo kūno porų skleisdamas sulfamidų dvoką? Galbūt; gal Dievas norėjo, kad aš būčiau čia, o ne namuose, jei Laukinis Bilas Vartonas vėl sumanytų kvailioti arba sutrukdyti Persiui Vetmorui iškrėsti kokią kvailą ir todėl pavojingą krušliavą. Gerai. Tebūnie. Laikysiu akis atmerktas... ir burną užčiauptą, ypač apie stebuklingus išgijimus.

Niekas nepajėgė paneigti, jog aš atrodžiau ir jaučiausi geriau; visam pasauliui apskelbiau, jog sveikstu, ir iki pat šios dienos nuoširdžiai tikiu, kad taip ir buvo. Net kalėjimo viršininkui Murui pasakiau apie savo gerėjančius reikalus. Delakrua kažką matė, tačiau tikėjausi, jog jis taip pat laikys liežuvį už dantų (galbūt bijodamas, kad Džonas Kofis gali apkerėti, jei šito nepadarytų). O Kofis tikriausiai viską pamiršo. Jis galų gale tebuvo kanalas, ir pasaulyje nesurasite tokio drenažo vamzdžio, kuris prisimintų juo tekėjusį vandenį, nustojus lyti lietui. Taigi aš nusprendžiau visiškai neprasižioti apie šį reikalą, nė nenujausdamas, kaip greitai papasakosiu šią istoriją, ar kam ją apsakysiu.

Tačiau didysis berniukas sužadino mano smalsumą, nėra prasmės šitai neigti. Po to, kas man įvyko jo kameroje, mano smalsumas dar labiau išaugo.

4

Tą vakarą prieš išeidamas iš darbo susitariau su Brutaliuoju, jog mane pavaduos kitą dieną, jei aš kiek pavėluočiau, ir kai kitą rytą atsikėliau, iškeliavau į Trapinguso apygardoje esantį Teftono miestelį.

– Nepasakyčiau, kad man patiktų tavo nerimas dėl to Kofio, – pasakė žmona, paduodama priešpiečius: Džanisė niekada nepasitikėjo pakelės užeigėlėse parduodamais mėsainiais; sakydavo, jog kiekviename iš jų slypi pilvo skausmas. – Tai tau nebūdinga, Polai.

– Tai ne nerimas, – atsakiau, – mane apėmė smalsumas ir tiek.

– Iš savo patirties žinau, jog viena atveda į kitą, – kandžiai ištarė Džanisė, o po to giliai ir nuoširdžiai pabučiavo mane į lūpas. – Bent jau geriau atrodai. Galiu tau pasakyti. Kurį laiką vertei mane nervintis. Ar tavo kanalizacija išgydyta?

– Išgydyta, – atsakiau ir išėjau smagiai sau niūniuodamas daineles.

Pirmiausia nuvykau į Teftono laikraščio „Informatorius“ redakciją, ir ten man pasakė, kad Bertas Hamersmitas, vyrukas, kurio ieškojau, tikriausiai yra apskrities teisme. Teisme man pasakė, jog Hamersmitas ten buvo, tačiau išvyko, kai dėl sprogusio vandentiekio vamzdžio buvo nutrauktas nagrinėjimas pagrindinės bylos, kuri, kaip paaiškėjo, buvo išprievartavimo byla („Informatoriaus“ puslapiuose šis nusikaltimas bus pavadintas „Moters užpuolimu“, štai kaip prieš pasirodant Rikiui Leikui ir Karniui Vilsonui buvo aprašomi panašūs dalykai). Man pasakė, jog Hamersmitas tikriausiai nuvažiavo namo. Sužinojęs, kaip nuvykti, – plūktas keliukas buvo toks duobėtas ir siauras, kad aš vos nesudvejojau leistis juo su savo „Fordu“, – pagaliau suradau vyriškį, kurio ieškojau. Hamersmitas buvo parašęs daugumą reportažų iš Kofio teismo, ir būtent iš Hamersmito sužinojau daugiausia smulkmenų apie trumpą žmogaus medžioklę, kurios metu buvo sučiuptas Kofis. Žinoma, turiu omenyje tas smulkmenas, kurios „Informatoriui“ buvo per daug baisios, kad jas išspausdintų.