Stephen King - Žalioji mylia

– Jis dar turi vieną akį, – pasakė Hamersmitas, mylinčiais pirštais glostydamas berniuko skruostą. – Manau, jam pasisekė, kad neliko visiškai aklas. Mes klaupiamės ant kelių ir dėkojame Dievui bent už tai. Ei, Kalebai?

– Taip, sere, – baikščiai atsiliepė berniukas, kurį žaidimų aikštelėje per visus jo apgailėtinus mokymosi metus be gailesčio muš besišaipantys peštukai, kurio niekada nepakvies sukti butelį ar žaisti paštą, ir kuris sulaukęs vyriško amžiaus, kai jam kils vyriški poreikiai, tikriausiai niekad nemiegos su nenusipirkta moterimi, kuris visada laikysis nuošalyje nuo savo bendraamžių, kuris per ateinančius penkiasdešimt, šešiasdešimt ar septyniasdešimt gyvenimo metų žiūrės į savo atvaizdą veidrodyje ir galvos: „Bjaurus, bjaurus, bjaurus“.

– Eik, pasiimk savo sausainius, – pasakė tėvas ir pabučiavo į išsivėpusią burną.

– Taip, sere, – atsakė Kalebas ir nurūko vidun.

Hamersmitas iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė nosinę ir nusišluostė akis – jos buvo sausos, tačiau manau, jog vyriškis buvo įpratęs, kad jos būtų drėgnos.

– Kai vaikai gimė, mes jau turėjome šunį, – pasakojo Hamersmitas. – Kai Sintija parsivežė juos iš ligoninės namo, atsivedžiau šunį į vidų, kad apuostytų vaikus, ir Seras Galahadas aplaižė jų rankas. Mažytėlaites rankas, – jis linktelėjo galva, tarsi pats sau patvirtindamas, jog taip buvo iš tiesų. – Jis žaisdavo su vaikais, laižydavo Ardenės veidą tol, kol toji imdavo kikenti. Kalebas tampydavo šunį už ausų, o kai išmoko vaikščioti, kartais vaikštinėdavo po kiemą, nusitvėręs Galahadui už uodegos. Šuo nė karto net nesuurzgė ant jų. Nė ant vieno.

Dabar pasirodė ašaros; Hamersmitas jas mašinaliai nusišluostė – kaip žmogus, įpratęs tą daryti dažnai.

– Nebuvo jokios priežasties, – tęsė jis savo pasakojimą. – Nei Kalebas jį nuskriaudė, nei užriko, nieko. Aš žinau. Buvau tuo metu vietoje. Jei nebūčiau buvęs, berniukas, beveik be abejonės, būtų žuvęs. Svarbiausia, misteri Edžkoumai, jog nieko neįvyko. Tiesiog berniuko veidas atsidūrė tiesiai prieš šuns snukį, ir Serui Galahadui šovė į galvą – jei taip galima pasakyti apie šunį – staigiai pulti ir imti kandžioti. Jei galėtų, tai ir nužudyti. Berniukas buvo tiesiai priešais jį, ir šuo įkando. Lygiai tas pats nutiko Kofiui. Jis pamatė priebutyje mergaites, išprievartavo jas ir po to nužudė. Jūs sakote, jog jis turėjo kažką panašaus padaryti anksčiau, ir žinau, ką turite omenyje, tačiau gali būti, jog Kofis nieko panašaus anksčiau nepadarė. Mano šuo anksčiau nesikandžiojo; tik vieną kartą. Gali būti, Kofis niekada daugiau šito nepadarytų, jei būtų paleistas. Galbūt ir mano šuo daugiau nebesikandžiotų. Tačiau, tikiuosi, suprantate, jog aš nesvarsčiau tokių dalykų. Atėjau su savo šautuvu, pagriebiau už pasaitėlio ir ištaškiau jo galvą.

Hamersmitas giliai kvėpavo.

– Aš esu apsišvietęs kaip ir bet kuris kitas, misteri Edžkoumai. Įstojau į Bauling Gryno koledžą, greta žurnalistikos studijavau istoriją ir šiek tiek filosofiją. Manau, esu apsišvietęs. Galbūt Šiaurinių valstijų gyventojai taip ir nepasakytų, tačiau aš manau, jog esu apsišvietęs. Nė už ką pasaulyje nesutikčiau, kad sugrįžtų vergovė. Manau, privalome būti humaniški ir dosnūs, spręsdami rasines problemas. Tačiau turime atminti, jog jūsų negras įkąs, jei tik atsiras tokia galimybė, kaip ir beveislis šuo, jei jam atsiras galimybė ir kils noras. Norite žinoti, ar jūsų verksmingasis Kofis iš tiesų tai padarė?

Aš linktelėjau.

– O taip, – atsakė Hamersmitas. – Jis tai padarė. Galite tuo neabejoti ir niekada neatsigręžkite į jį nugara. Jums gali pasisekti vieną kartą, gal šimtą... o gal net tūkstantį... tačiau galų gale, – jis pakėlė man prieš akis savo ranką ir pirštais pavaizdavo kandančią burną, – suprantate?

Aš vėl linktelėjau.

– Jis jas išprievartavo, nužudė, o po to ėmė gailėtis... tačiau tos mažos mergaitės liko išprievartautos, jos mirė. Tačiau jūs jį sutvarkysite, misteri Edžkoumai, ar ne? Po kelių savaičių jūs jį sutvarkysite, ir Kofis daugiau niekada nepadarys nieko panašaus, – Hamersmitas pakilo, priėjo prie priebučio turėklų ir abejingai pažvelgė į šuns būdą, stovinčią ištryptame žemės lopinėlyje tarp senstančių išmatų. – Galbūt jūs man atleisite, – tarė jis. – Kadangi po pietų man nereikia būti teisme, aš vyliausi truputėlį pabūti su šeima. Vaikai būna jauni tik vieną kartą.

– Žinoma, – atsakiau. Mano lūpos buvo aptirpusios. – Ir ačiū už sugaištą laiką.

– Nėra už ką, – atsakė jis.

Iš Hamersmito namų nuvažiavau tiesiai į kalėjimą. Kelias buvo ilgas, ir šį kartą aš negalėjau jo sutrumpinti, dainuodamas daineles. Atrodė, pamiršau visas dainas, bent jau kuriam laikui. Prieš akis vis stovėjo išdarkytas vargšo berniuko veidas. Ir Hamersmito ranka, jos pirštai, imituojantys kandimo judesį.

5

Laukinis Bilas Vartonas jau kitą dieną apsilankė tramdomajame kambaryje. Visą rytą ir popietę jis buvo ramus ir geras kaip Marijos ėriukas. Kaip vėliau sužinojome, tokia jo būsena nėra natūrali ir reiškia bėdą. Po to, apie pusę aštuonių vakare, Heris pajuto kažką šiltą trykštant ant jo uniforminių kelnių, kurias tą dieną buvo apsivilkęs švarias, klešnių. Tai buvo šlapimas. Viljamas Vartonas stovėjo prie savo kameros grotų ir, plačiai išsišiepęs, rodydamas savo patamsėjusius dantis, šlapinosi ant Herio Tervilidžerio kelnių ir batų.

– Tas bjaurus kalės vaikas tikriausiai kaupė visą dieną, – vėliau pasakė pasišlykštėjęs ir persiutęs Heris.

Ką gi, to buvo gana. Atėjo metas parodyti Viljamui Vartonui, kas E korpuse vadovauja paradui. Heris pasišaukė Brutalųjį ir mane, aš iškviečiau Dyną su Persiu, kurie netrukus atvyko. Atminkite, jog tuo metu mes turėjome tris kalinius ir buvome perėję, mūsų žargonu tariant, prie ištisinio budėjimo. Mano grupė budėdavo nuo septynių vakaro iki trijų ryto, – tuo laiku buvo didžiausia tikimybė, jog gali įvykti bėda, – o kitos dvi grupės budėdavo likusią paros dalį. Tose kitose grupėse dažniausiai dirbdavo skrajūnai, o jiems paprastai vadovaudavo Bilas Dodžas. Tai buvo visai nebloga tvarka, ir aš jaučiau, jog jei man pavyktų perkelti Persį į dieninę pamainą, gyvenimas būtų net dar geresnis. Tačiau niekada neprisiruošiau šito padaryti. Kartais aš spėlioju, ar situacija būtų pasikeitusi, jei būčiau perkėlęs Persį.

Kaip ten būtų, sandėlyje, toliau nuo Senosios Žiežirbos, buvo magistralinio vandentiekio sklendė, ir Dynas su Persiu prie jos prijungė drobinę gaisrininkų žarną. Jie liko stovėti prie sklendės, kad prireikus galėtų ją atsukti.

Brutalusis ir aš nuskubėjome prie Vartono kameros, kur jis vis dar tebestovėjo išsišiepęs su ištrauktu iš kelnių savo instrumentu. Praėjusią naktį, prieš eidamas namo, aš paėmiau iš tramdomojo kambario tramdomuosius marškinius ir numečiau juos ant lentynos savo kabinete, galvodamas, jog jų prireiks mūsų naujam sunkiam vaikui. Dabar aš juos laikiau vienoje rankoje, užkišęs smilių už drobinės virvelės. Heris atėjo iš paskos, tempdamas gaisrininkų žarnos antgalį. Žarna nusidriekė' per mano kabinetą, žemyn sandėlio laiptais iki pat šturvalo, kurį Dynas su Persiu suko kaip galėdami greičiau.

– Ei, kaip jums visa tai patinka? – paklausė Laukinis Bilas. Jis kvatojosi tarsi vaikas per karnavalą, iš juoko beveik nepajėgdamas kalbėti; didelės ašaros ritosi jo skruostais. – Jūs taip greitai atsiradote, kad, spėju, privalėjote. Dabar užkandai kepu šūdukus. Puikius, minkštus. Rytoj visi jų gausite...