Stephen King - Žalioji mylia

Heris pasirodė kambario tarpduryje. Koridoriaus galas atrodė kaip parduotuvių dėžės, į kurias sumetamos prekės išpardavimui, tačiau kai mes ką nors pradedame, greitai viską sutvarkome taip kaip reikia. Taip yra buvę anksčiau; mes mokėjome šį pratimą.

– Viskas paruošta, – pasakė Heris.

Brutalusis sugriebė už išsikišimo drobėje, kur buvo Vartono dešinioji alkūnė, ir pastatė jį ant kojų.

– Eime, Laukinis Bili. Ir pažvelk į šviesiąją pusę. Turėsi ne mažiau kaip dvidešimt keturias valandas, kad primintum sau, jog niekada nereikia sėdėti atsukus nugarą į duris ir nesilaikyti įsikibus nei tūzų, nei aštuonakių.

– Išlaisvinkite mane, – pakartojo Vartonas. Jis dairėsi tai į Brutalųjį, tai į Herį, tai į mane. Raudonis vėl ėmė mušti jo veidą. – Aš gražiai elgsiuos – sakau, jog jau pasimokiau. Aš... aš... uummmaaaa...

Vartonas staiga susmuko. Jis ėmė spardytis kojomis ir raivytis. Viena jo kūno pusė tysojo kameroje, kita drybsojo ant nusitrynusio Žaliosios mylios linoleumo.

– Šventasis Kristau, jį apėmė priepuolis, – sušnibždėjo Persis.

– Žinoma, o mano sesuo yra Babilono kurva, – atsakė Brutalusis. – Šeštadienio vakarais ji šoka Mozei huči – kuči, pasidabinusi ilgu baltu šydu.

Brutalusis pasilenkė ir užkišo ranką Vartonui už pažasties. Aš pagriebiau už kitos. Vartonas rangėsi tarp mūsų kaip sugauta žuvis. Tempti jo besiraivantį kūną ir klausytis jo kriuksėjimo, sklindančio iš vieno galo, bei pirdulio iš kito buvo vienas iš menkiausių mano gyvenimo malonumų.

Pažvelgiau aukštyn, ir akimirką mano žvilgsnis susidūrė su Džono Kofio akimis. Jos buvo paraudusios, o skruostai sudrėkę. Prisiminiau Hamersmitą, rankų pirštais imituojantį kandimo judesį, ir lengvai nusipurčiau. Po to savo dėmesį vėl sutelkiau į Vartoną.

Įmetėme jį tarsi maišą į tramdomąjį kambarį ir stebėjome, kaip jis guli ant grindų, energingai raivydamasis tramdomuosiuose marškiniuose netoli kanalizacijos angos, kurioje mes kažkada ieškojome peliuko, pradėjusio savo gyvenimą E korpuse Vilio iš garlaivio vardu.

– Man nelabai rūpėtų, jei jis prarytų savo liežuvį ir numirtų, – pasakė Dynas gergždžiančiu balsu, – tačiau pagalvokite apie tai, kiek reikės užpildyti popierių, vyručiai! Jiems nebus galo.

– Nesirūpink dėl popierių, pagalvok apie silkę, – niūriai atšovė Heris. – Mes prarasime savo prakeiktą darbą. Baigsime rinkdami žirnius palei Misisipę. Tu žinai, ką reiškia žodis Misisipė, ar ne? Indėniškai jis reiškia subinės skylę.

– Nei jis mirs, nei praris savo liežuvį, – nuramino Brutalusis. – Kai rytoj atversime šias duris, jis jausis puikiai. Duodu žodį.

Taip ir buvo. Žmogus, kurį mes kitą vakarą parvedėme į kamerą, buvo tylus, išblyškęs ir tarytum sudrausmintas. Jis ėjo nuleidęs galvą, nemėgino nieko užpulti, kai nuėmėme tramdomuosius marškinius, ir tik be žado spoksojo į mane, kai jam aiškinau, jog ir kitą kartą bus taip pat ir kad jis tik savęs turi paklausti, kiek laiko nori praleisti šlapindamasis į kelnes ir būti maitinamas šaukšteliu kaip kūdikis.

– Aš būsiu geras, bose, aš pasimokiau, – sušnibždėjo jis tyliu, nuolankiu balsu, kai mes vėl jį uždarėme kameroje.

Brutalusis pažvelgė į mane ir pamerkė akį.

Į kitos dienos pavakarę Viljamas Vartonas, kuris savo akyse buvo Vaikinukas Bilis, o ne milžinas teisybės ieškotojas Laukinis Bilas Hikokas, iš senojo Tu—Tu nusipirko mėnulio pyrago. Vartonui buvo pabrėžtinai uždrausta šitokio pobūdžio komercija, tačiau popietinėje pamainoje dirbo skrajūnai, manau, jog tai jau esu sakęs, ir sandėris įvyko. Tu, be abejonės, žinojo, kaip privalo elgtis, tačiau jam vežimėlis visada reiškė, kad pinigas nekvepia.

Tą naktį, kai Brutalusis tikrino kameras, Vartonas stovėjo prie savosios durų. Jis palaukė, kol Brutalusis atsisuks, tada delnais plojo per savo išsipūtusius skruostus ir paleido tirštą bei stulbinančiai ilgą šokolado tyrės čiurkšlę Brutaliajam į veidą. Jis buvo susigrūdęs visą mėnulio pyragą, palaikė burnoje, kol šis ištirpo, o tada panaudojo jį kaip kramtomąjį tabaką.

Vartonas nugriuvo aukštielninkas ant savo gulto, pasipuošęs šokoladine barzdele, spardydamas kojomis, klykdamas iš juoko ir rodydamas į Brutalųjį, ant kurio buvo kur kas daugiau nei šokoladinė barzdelė.

– Mažasis juodasis Sambo, taip, sere, bose, taip, sere, kaip jūs gyvuojate? – Vartonas susiėmė rankomis pilvą ir sustaugė. – Dieve, jei tai būtų buvęs ka—ka. Kaip gaila, kad tai nebuvo ka—ka. Jei būčiau turėjęs nors truputėlį to...

– Tu esi ka—ka, – suriaumojo Brutalusis, – ir, tikiuosi, esi susikrovęs daiktus, nes tuojau sugrįši į savo mėgiamą tualetą.

Ir vėl Vartonas buvo įgrūstas į tramdomuosius marškinius, ir mes dar kartą nutempėme jį į kambarį su minkštomis sienomis. Šį kartą dviem dienom. Retsykiais mes išgirsdavome, kaip jis ten šėlsta, kitais kartais girdėjome jo pažadus gražiai elgtis, kad jis ateis į protą ir bus geras, kartais girdėjome jį klykiant, kad reikia gydytojo, kad jis miršta. Tačiau daugiausiai Vartonas buvo tylus. Jis buvo tylus, kai vėl išvedėme atgal; ėjo į savo kamerą nuleidęs galvą, buku žvilgsniu ir neatsiliepė, kai Heris perspėjo: „Atmink, viskas priklauso nuo tavęs“. Kurį laiką jis pabūdavo ramus, po to pabandydavo ką nors nauja. Visi jo triukai čia jau buvo išmėginti anksčiau (na, galbūt išskyrus triuką su mėnulio pyragu; net Brutalusis pripažino, jog jis buvo gana originalus), tačiau gąsdino jo atkaklumas. Aš baiminausi, jog anksčiau ar vėliau kas nors praras budrumą, ir tada kils tikras pragaras. O ši situacija galėjo tęstis gana ilgai, nes kažkur jis turėjo advokatą, drumsčiantį vandenį ir aiškinantį, kaip būtų neteisinga nužudyti šį vaikiną, nuo kurio antakių dar nenudžiūvo jaunystės rasa... ir kuris, beje, buvo toks baltas kaip senasis Džefas Deivis. Nebuvo jokios prasmės dėl to skųstis, nes advokato darbas ir buvo apsaugoti Vartoną nuo elektros kėdės. Mūsų darbas buvo laikyti jį saugiai uždarytą. Ir galų gale Senoji Žiežirba jį vis tiek priglaus, kad ir ką darytų advokatas.

6

Tą savaitę Melinda, kalėjimo viršininko Muro žmona, sugrįžo iš Indianolos namo. Gydytojai ja atsikratė; jie jau turėjo savo įdomias, naujoviškas jos smegenų auglio rentgeno nuotraukas; jie užfiksavo silpnumą Melindos rankoje ir paralyžiuojančius skausmus, kurie ją tada jau kamavo beveik nuolatos, ir atsikratė ja. Gydytojai padavėjos vyrui saują tablečių su morfijumi ir išsiuntė Melindą namo numirti. Holas Muras buvo sukaupęs kelias išeigines dienas dėl ligos – ne kažin kiek, tada negaudavai daug išeiginių, tačiau jis jas visas pasiėmė, kad galėtų padėti žmonai padaryti tai, ką privalėjo.

Žmona ir aš nuvykome jos aplankyti, praslinkus maždaug trims dienoms po išrašymo iš ligoninės. Aš paskambinau iš anksto, ir Holas atsakė, taip, puiku, Melinda šiandien gana gerai jaučiasi ir džiaugsis mus matydama.

– Nekenčiu tokių vizitų, – pasakiau Džanisei, kai mes važiavome į mažą namelį, kuriame Murai praleido didžiąją savo vedybinio gyvenimo dalį.

– Visi nekenčia, brangusis, – atsakė ji ir patapšnojo man per ranką. – Mes tai ištversime, ir ji taip pat.

– Tikiuosi.

Melindą suradome svetainėje, pasodintą ryškioje neįprastai karštos spalio saulės šviesoje, ir man į galvą šovė pirmoji klaiki mintis, jog Melinda neteko devyniasdešimties svarų. Žinoma, taip nebuvo, – jei ji būtų netekusi šitiek svorio, vargu ar apskritai būtų egzistavusi, – tačiau šitaip reagavo mano smegenys į tai, ką pastebėjo akys. Jos veidas buvo įkritęs, net matėsi kaukolės kaulai, o oda buvo balta tarsi pergamentas. Po akimis juodavo ratilai. Aš ją pirmą kartą pamačiau supamojoje kėdėje be siuvinio ar vilnonių kvadratėlių, kuriuos ji įkomponuotų į kilimėlį, ant kelių. Ji tiesiog sėdėjo. Kaip žmogus geležinkelio stotyje.