Stephen King - Žalioji mylia

– Melinda, – šiltai kreipėsi žmona.

Manau, ji buvo taip pat apimta šoko kaip ir aš, – o gal dar labiau, – tačiau nuostabiai tvardėsi, kaip sugeba kai kurios moterys. Žmona priėjo prie Melindos, priklaupė ant vieno kelio greta supamosios kėdės, kurioje sėdėjo kalėjimo viršininko žmona, ir paėmė vieną jos ranką. Kai ji tai padarė, mano akis užkliuvo už melsvo kilimo palei židinį, ir man toptelėjo, jog tai turėtų būti pasenusių laimų atspalvis, nes šis kambarys dabar buvo kitas Žaliosios mylios variantas.

– Atvežiau tau arbatos, – pasakė Džanisė. – Tos, kurią pati sumaišau. Puikios migdančios arbatos. Palikau ją virtuvėje.

– Labai tau dėkinga, brangioji, – atsakė Melinda.

Jos balsas skambėjo senai ir gergždžiančiai.

– Kaip tu jautiesi, brangioji? – paklausė mano žmona.

– Geriau, – atsakė Melinda nemaloniai gergždžiančiu balsu. – Ne taip gerai, kad užsinorėčiau eiti į klojimo šokius, tačiau šiandien bent jau nekamuoja skausmas. Gydytojai davė man tablečių nuo galvos skausmo. Kartais jos padeda.

– Tai gerai, ar ne?

– Tačiau nebegaliu iki galo sugniaužti rankos. Kažkas... jai pasidarė, – Melinda pakėlė ranką, apžiūrėjo ją taip, tarsi anksčiau niekada nebūtų mačiusi, po to nuleido sau ant kelių. – Kažkas pasidarė... man visai.

Melinda pradėjo be garso verkti, ir aš pagalvojau apie Džoną Kofį. Jo ištarti žodžiai: „ Aš sutaisiau, ar nei Aš sutaisiau, ar nei Aš sutaisiau, ar nei “ aidėjo mano galvoje. Tarsi eilėraštukas, kurio niekaip negali atsikratyti.

Tada įėjo Holas. Jis apkabino mane per kaklą, ir galite patikėti, jog aš buvau laimingas, kad jis šitaip padarė. Mes nuėjome į virtuvę, ir Holas pripylė man pusę stikliuko balzgano viskio, kuris dar buvo šiltas, tik ką gautas iš kokio nors kaimiečio. Mes susidaužėme stiklais ir išgėrėme. Naminukė nubėgo kaip deganti alyva, bet šiluma pilve buvo tikra palaima. Tačiau kai Muras palenkė į mane keraminį ąsotėlį, be žodžių klausdamas, ar nenorėčiau dar pusės taurelės, papurčiau galvą ir pamojavau ranka. Laukinis Bilas Vartonas vėl buvo be tramdomųjų marškinių – bent kol kas – ir nebūtų buvę saugu prisiartinti prie jo alkoholio apsvaiginta galva. Nors mus ir skirtų grotos.

– Nežinau, kiek ilgai visa tai ištversiu, Polai, – tyliai ištarė Muras.

– Rytais ateina mergaitė man padėti, tačiau gydytojai sako, kad ji gali pradėti nebevaldyti savo vidurių, ir... ir...

Muras nutilo, iš visų jėgų stengdamasis vėl nepravirkti mano akivaizdoje.

– Stenkis kiek gali, – pasakiau. Per stalą pasiekiau jo bejėgišką šlakuotą ranką ir paspaudžiau. – Daryk tai diena iš dienos, o visa kita palik Dievui. Tu nieko daugiau negali, ar ne tiesa?

– Manau, jog taip. Tačiau tai sunku, Polai. Meldžiu Dievą, kad tu niekada nesužinotum, kaip tai sunku.

Jis pabandė susitvardyti.

– O dabar papasakok man naujienas. Kaip jums sekasi su Viljamu Vartonu? Ir kaip tau sekasi bendrauti su Persiu Vetmoru?

Kurį laiką pasikalbėjome apie reikalus, ir mes baigėme savo vizitą. Po to, pakeliui į namus, kol didžiąją kelio dalį mano žmona sėdėjo greta manęs tylėdama, – ašarotomis akimis ir susimąsčiusi, – Kofio žodžiai bėgiojo mano galvoje kaip Misteris Džinglas po Delakrua kamerą: „Aš padėjau, ar ne?“

– Tai siaubinga, – vienu metu dusliai ištarė mano žmona. – Ir jai niekuo negalima padėti.

Pritardamas linktelėjau ir pagalvojau: „Aš padėjau, ar ne? Tačiau tai buvo beprotiška, ir aš iš visų jėgų stengiausi nuvyti šią mintį šalin.

Kai įvažiavome į priekinį kiemą, Džanisė pagaliau prabilo antrą kartą – ne apie savo seną draugę Melindą, o apie mano šlapimtakių uždegimą. Ji norėjo žinoti, ar uždegimas iš tiesų praėjo.

– Iš tiesų, – atsakiau.

– Tada puiku, – pasakė ji ir pabučiavo mane aukščiau antakio, į tą vietą, kuri sukelia virpulį. – Gal mums reikėtų, žinai, kažkuo truputėlį užsiimti. Tai yra, jei turi laiko ir noro.

Pastarojo dalyko turėjau daugybę ir pakankamai pirmojo, tad paėmiau ją už rankos, nusivedžiau į galinį miegamąjį ir nuvilkau nuo jos rūbus, o Džanisė tuo metu glostė tą mano kūno vietą, kuri ištino ir ėmė virpėti, bet jau nebeskaudėjo. Ir kai aš įsiskverbiau į jos saldybes, lėtai, taip kaip jai patiko, – kaip mums abiems patiko, – galvojau apie Džoną Kofį, sakantį, jog jis padėjo, padėjo, ar ne? Kaip dainos nuotrupa, kuri neišeina iš galvos, kol galutinai tavęs neužvaldo.

Vėliau, kai važiavau į kalėjimą, ėmiau galvoti apie tai, jog netrukus mes turėsime pradėti repetuoti Delakrua egzekuciją. Ši mintis priminė, jog šį kartą Persis bus priekyje, ir aš iš siaubo nusipurčiau. Pasakiau sau, jog tiesiog privalau tęsti, viena vienintelė egzekucija, ir galbūt mes atsikratysime Persio Vetmoro visiems laikams... tačiau vis tiek jaučiau drebulį, tarytum mane kamavęs uždegimas visai nebūtų praėjęs, o perėjęs į kitą vietą – ne degino mano kirkšnis, o šaldė stuburą.

7

– Ateik šen, – kitą vakarą paliepė Brutalusis Delakrua. – Mes truputėlį pasivaikščiosime. Tu, aš ir Misteris Džinglas.

Delakrua nepasitikėdamas pažvelgė į jį, po to siektelėjo cigarų dėžutės, kad pasiimtų pelę. Jis pasiėmė peliuką į saują ir prisimerkęs pasižiūrėjo į Brutalųjį.

– Apie ką jūs kalbate? – paklausė.

– Tau ir Misteriui Džinglui ši naktis bus įspūdinga, – paaiškino Dynas, kartu su Heriu priėjęs prie Brutaliojo. Mėlynės nuo grandinės ant Dyno kaklo įgavo nemalonų geltoną atspalvį, tačiau dabar jo kalba bent jau nepriminė lojančio ant katės šuns. – Kaip manai, Brutai, ar reikia jam uždėti antrankius?

Brutalusis susimąstė.

– Neee, – pagaliau nutęsė jis. – Jis elgsis gražiai, ar ne taip, Delai? Ir tu, ir pelė, abu. Galų gale, šį vakarą jūs rodysite spektaklį dideliems žmonėms.

Persis ir aš stovėjome prie budinčiojo rašomojo stalo ir stebėjome šią sceną. Persis buvo susidėjęs rankas, o jo lūpose žaidė paniekinanti šypsenėlė. Netrukus jis išsitraukė ragines šukas ir ėmė jomis įnirtingai šukuoti savo plaukus. Džonas Kofis taip pat stebėjo šią sceną, tyliai stovėdamas prie kameros grotų. Vartonas gulėjo ant savo gulto ir spoksojo į lubas, nekreipdamas dėmesio į visą šį spektaklį. Jis vis dar tebebuvo „geras“, nors tai, ką Vartonas laikė „ geru “, Brajer Ridžo gydytojai pavadintų katatonišku . Tarp mūsų buvo dar vienas asmuo. Jis slėpėsi mano kabinete, tačiau jo plonas šešėlis pro duris krito ant Žaliosios mylios.

– Ką visa tai reiškia, kvaily? – irzliai paklausė Delas, užsikeldamas kojas ant gulto, kol Brutalusis rakino dvigubą spyną ir atitraukė duris.

Delakrua akys bėgiojo nuo vieno veido prie kito.

– Ką gi, aš tau pasakysiu, – atsakė Brutalusis. – Misteris Muras kuriam laikui yra išvykęs – tikriausiai girdėjai, kad jo žmoną neigiamai veikia neįprastai karštas oras. Tad dabar kalėjimui vadovauja misteris Andersonas, misteris Kurtis Andersonas.

– Taip? Ir ką tai turi bendra su manimi?

– Ką gi, – įsiterpė Heris. – Bosas Andersonas išgirdo apie tavo peliuką, Delai, ir nori pamatyti, kaip jis vaidina. Jis ir dar kokie šeši vyrukai yra administracijos pastate ir laukia, kol tu pasirodysi. Ne šiaip sau eiliniai prižiūrėtojai melsvomis uniformomis. Tai gana dideli tūzai, kaip jau sakė Brutas. Manau, jog vienas iš jų yra politikas, atkeliavęs net iš sostinės.

Išgirdęs šiuos žodžius, Delakrua pastebimai pasipūtė, o jo veide aš neišvydau nė menkiausios abejonės. Žinoma , kad jie norėjo pamatyti Misterį Džinglą; ir kas gi nenorėtų?