Stephen King - Žalioji mylia

Delakrua atsistojo, neapykantos pilnomis akimis žvilgtelėjo į besikvatojantį Persį ir nuskubėjo paskui savo numylėtinį, trindamasis pakaušį. Brutalusis (kuris nežinojo, jog Persis įvairumo dėlei pademonstravo stulbinančius kompetencijos požymius) be žodžių paniekinamai nužvelgė Persį ir nusekė paskui Delą, žvangindamas raktais.

Manau, kas dėjosi po to, įvyko todėl, kad Persis nutarė atsiprašyti – žinau, jog sunku tuo patikėti, tačiau tą dieną Persis buvo nepaprastai geros nuotaikos. Tai tik dar kartą patvirtina mano kažkada girdėtą cinišką priežodį, jog geri ketinimai nelieka nenubausti. Prisimenate, kaip jums pasakojau, kai Persis, dar prieš atvykstant pas mus Delakrua, nusivijo pelę iki pat tramdomojo kambario ir per daug prisiartino prie Prezidento kameros? Taip elgtis buvo pavojinga, todėl Žalioji mylia buvo labai plati – jei eidavai jos viduriu, niekas iš kamerų negalėjo tavęs pasiekti. Prezidentas Persiui nieko nepadarė, tačiau prisimenu, kaip pagalvojau, kad Arlenas Biterbakas būtų, jei prie jo Persis per daug prisiartintų. Vien norėdamas pamokyti.

Ką gi, ir Prezidentas, ir Vadas išsikėlė, tačiau jų vietą užėmė Laukinis Bilas Vartonas. Jis buvo kur kas blogesnis, nei kada nors būtų galėję pasvajoti Prezidentas ar Vadas, ir stebėjo visą spektaklį, tikėdamasis ir pats patekti scenon. Persio Vetmoro dėka ši galimybė nukrito jam tiesiai ant kelių.

– Ei, Delai! – šūktelėjo Persis juokdamasis ir sekdamas paskui Brutalųjį bei Delakrua, tačiau nejučia per daug prisiartindamas prie Vartono pusės. – Ei, įsižeidęs šikniau, aš nenorėjau nieko blogo! Ar tu...

Per vieną akimirką Vartonas pašoko nuo savo gulto ir atsidūrė prie kameros grotų – dirbdamas prižiūrėtoju niekada nebuvau matęs tokio vikruolio, net ir vėliau, kai kartu su Brutaliuoju tarnavome berniukų pataisos darbų kolonijoje, kurioje buvo gana atletiškų jaunuolių. Jis staigiai iškišo pro grotas rankas, sučiupo Persį, iš pradžių už jo uniforminės palaidinės pečių, po to už gerklės. Vartonas prisitraukė jį prie kameros durų. Persis žviegė kaip skerdžiama kiaulė, ir aš iš jo akių supratau, jog Persis neturi vilties likti gyvas.

– Argi tu nemielas, – sušnibždėjo Vartonas. Vieną ranką jis atitraukė nuo gerklės ir pataršė Persio plaukus. – Kaip mergaitės. Manau, aš mieliau dulkinčiau tavo subinės skylę nei sesutės apželtuką.

Ir jis iš tiesų pabučiavo Persį į ausį.

Manau, jog Persis – prisimenate, kaip jis mušė Delakrua už tai, jog šis atsitiktinai brūkštelėjo jam per tarpušakį – tiksliai suprato, kas dedasi. Abejoju, kad jis būtų norėjęs tai suvokti, tačiau manau, jog suprato. Persio veidas pasidarė bespalvis, skruostus išmušė dėmės. Akys išsiplėtė ir sudrėko. Pro nerviškai trūkčiojančios burnos kraštą ištryško seilės. Visa tai įvyko labai greitai – sakyčiau, mažiau nei per dešimt sekundžių.

Heris ir aš priėjome su pakeltomis lazdomis. Dynas išsitraukė pistoletą. Tačiau, nespėjus nieko padaryti, Vartonas paleido Persį ir pasitraukė pakeldamas rankas prie pečių ir piktdžiugiškai nusišypsodamas.

– Aš jį paleidau. Tik pažaidžiau ir paleidau, – pasakė jis. – Nuo to berniuko švelnios galvutės nenukrito nė plaukelis, todėl negalite manęs vėl įgrūsti į tą prakeiktą minkštą kambarį.

Persis Vetmoras nurūko per Žaliąją mylią ir susigūžė palei tuščios kameros, esančios kitame gale, grotuotas duris, taip sunkiai ir garsiai kvėpuodamas, jog atrodė, kad jis kūkčioja. Jis pagaliau gavo pamoką, kad reikia laikytis Žaliosios mylios centre, atokiau nuo spąstų, kuriuose tyko nasrai, galintys įkąsti, ir letenos, galinčios nutverti. Man atrodė, jog ši pamoka išliks Persio atmintyje ilgiau nei visi mūsų patarimai, duoti po repeticijos. Jo veidas buvo iškreiptas begalinio siaubo, o branginami plaukai pirmą kartą, kiek pažįstu Persį, suvelti ir išdarkyti į visas puses. Persis priminė žmogų, kuriam ką tik pavyko išvengti išprievartavimo.

Ir staiga viskas sustingo, įsivyravo spengianti tyla, girdėjosi tik verksmingai kvėpuojančio Persio švilpesiai. Šią tylą suardė kvatojimas, pratrukęs taip staiga ir toks be galo beprotiškas, jog tai net išgąsdino. „Vartonas“, – buvo pirmoji mano mintis, tačiau tai buvo ne jis. Tai buvo Delakrua, stovintis prie atvirų savo kameros durų ir rodantis į Persį. Peliukas vėl tupėjo jam ant peties, ir Delakrua priminė mažą, tačiau pagiežingą raganių, pilną klastos.

– Pažiūrėk į jį, jis pridarė sisi į kelnes, – stūgavo Delakrua. – Pažiūrėk, ką pridarė didelis žmogus! Bet su kitais žmonėmis jis su savo lazda, mais oui šitas mauvais homme [* Betgi taip (...) blogas žmogus (pranc.)]bet kai kas nors jį paliesti, jis paleisti vandenį į kelnes kaip kūdikis.

Jis juokėsi ir rodė ranka; visa susitvelkusi baimė ir neapykanta Persiui išsiliejo per šį pašiepiantį juoką. Persis spoksojo į jį, ir atrodė, jog nepajėgia nei pajudėti, nei ką nors pasakyti. Vartonas sugrįžo prie savo kameros grotų, pažvelgė į tamsią dėmę Persio kelnių priekyje – ji buvo nedidelė, tačiau akivaizdžiai buvo, šito niekaip nepaneigsi – ir išsiviepė.

– Kas nors tam kietam berniukui turi nupirkti vystyklus, – pasakė ir springdamas iš juoko sugrįžo ant gulto.

Brutalusis nuėjo į Delakrua kamerą, tačiau mažasis keidžanas greitai šmurkštelėjo vidun ir dar nespėjus ateiti Brutaliajam klestelėjo ant gulto.

Ranka paliečiau Persio petį.

– Persi, – pradėjau, tačiau tik tiek man ir tepavyko pasakyti.

Atsipeikėjęs Persis nusipurtė mano ranką. Jis pažvelgė žemyn į savo kelnes, pamatė plintančią dėmę ir išraudo kaip vėžys. Jis dar kartą pažvelgė į mane, po to į Herį ir Dyną. Prisimenu, kaip džiaugiausi, kad tuo metu jau nebebuvo senojo Tu—Tu. Jei jis čia būtų buvęs, istorija per vieną dieną pasklistų po visą kalėjimą. O atsižvelgiant į Persio pavardę, – šiame kontekste ji buvo nelaiminga, – tai būtų istorija, kurią dar daugelį metų pasakotų su pasigardžiavimu ir dideliu džiugesiu.

– Kam nors apie tai prasitarsi, ir per savaitę atsidursi eilėje prie duonos, – piktai sušnibždėjo Persis.

Kitomis aplinkybėmis už tokius žodžius man būtų kilęs noras vožti jam į snukį, tačiau dabar jo tik gailėjau. Manau, Persis pastebėjo šį gailestį, ir tai tik dar labiau jį supykdė – tai buvo tas pat, kas dilgėlėmis dirginti atvirą žaizdą.

– Tai, kas čia dedasi, lieka tarp šių sienų, – tyliai pasakė Dynas. – Gali dėl to nesirūpinti.

Persis dirstelėjo per petį į Delakrua kamerą. Brutalusis kaip tik tuo metu rakino duris, o iš vidaus nepaprastai aiškiai vis dar girdėjosi Delakrua kikenimas. Persis buvo niūrus it audros debesis. Norėjau jam pasakyti, jog šiame gyvenime ką pasėji, tą ir pjauni, tačiau nusprendžiau, kad dabar ne pats tinkamiausias metas pamokslams.

– O dėl jo... – pradėjo Persis, bet taip ir neužbaigė.

Nuleidęs galvą, nuėjo į sandėlį susirasti sausų kelnių porą.

– Jis toks gležnutis, – svajingai atsiduso Vartonas.

Heris liepė jam užčiaupti srėbalynę, kol vėl nepakliuvo į tramdomąjį kambarį vien iš prakeikto principo. Vartonas susidėjo rankas ant krūtinės, užmerkė akis ir apsimetė miegąs.

9

Naktis prieš Delakrua egzekuciją buvo karštesnė ir tvankesnė už kitas – kai aš šeštą valandą atsižymėjau, jog atvykau į darbą, termometras prie administracinio pastato rodė dvidešimt septynis laipsnius šilumos. Tik pagalvokite, dvidešimt septyni laipsniai spalio pabaigoje, o vakaruose lyg liepos mėnesį griaudė perkūnija. Tą popietę mieste susitikau savo parapijietį, ir jis manęs visai rimtai paklausė, ar aš nemanąs, jog toks neįprastas oras pranašaująs pasaulio pabaigą. Atsakiau, kad nesu tikras, tačiau galvoje šmėkštelėjo mintis, jog Delakrua tai iš tiesų buvo pasaulio pabaiga. Taip, iš tiesų.